Audronė Kudulytė-Kairienė. Iš antikinės poezijos: sportininkus pašiepiančios Lucilijaus epigramos

Pirmosios olimpinės varžybos įvyko 776 m. pr. Kr. senovės Graikijoje. Kitos graikų sporto varžybos prasidėjo vėliau ir buvo ne tokios garsios. Visų varžybų nugalėtojai sulaukdavo didžiulės garbės: juos vainikuodavo, jiems buvo statomi paminklai, jų vardai buvo iškalami marmuro plokštėse ar apdainuojami poetų eilėse. Sportininkus šlovinančius kūrinius VI–V a. pr. Kr. rašė poetai Simonidas, Bakchilidas, Pindaras ir kiti. Mūsų laikus pasiekė 45 įvairių varžybų nugalėtojams skirtos Pindaro odės. Tarp atletams skirtų panegirikų retsykiais pasigirsdavo ir juos kritikuojančių balsų. Prieš sportininkus pasisakė Euripidas neišlikusioje tragedijoje „Autolikas“ (fr. 282); VI–V a. pr. Kr. poe­tas Ksenofanas kritikavo paprotį labiau vertinti fizinę jėgą, o ne žmonių išmintį (fr. 2). Panašiai mąstė ir stoikai, tvirtinę, kad vienintelis tikras gėris yra ne kūno, o sielos stiprybė. Romos imperijos laikais sportinių varžybų šlovė ėmė blėsti. To meto atletai dažnai pergalių siekdavo apgaule ir papirkinėjimais. Pasak romėnų rašytojo Svetonijaus (,,Dvylikos Cezarių gyvenimas“, „Neronas“, 24) imperatorius Neronas, 67 m. nuvykęs į Graikiją, dalyvavo olimpinėse varžybose. Rungtyniaudamas žirgų lenktynėse, jis iškrito iš vežimo ir nebaigė distancijos, tačiau teisėjai jį vis tiek paskelbė rungtynių nugalėtoju.

Su imperatoriumi Neronu draugavo I a. romėnų poetas Lucilijus. Apie jo gyvenimą beveik nieko nežinoma. Šio poe­to nereikėtų tapatinti su bendravardžiu, Senekos laiškų adresatu Lucilijumi. Poetas Lucilijus rašė graikiškai, gyveno Romoje tada, kai ten tapo madinga kurti pašiepiamojo pobūdžio epigramas apie tam tikrus žmonių tipus, jų charakterio ypatybes ar fizinius trūkumus. Išlikusios 123 eleginiu dvieiliu parašytos Lucilijaus epigramos, išjuokiančios gramatikus, gydytojus, poetus, filosofus, muzikus, astrologus ir t. t. Poeto epigramų komizmas grįstas taikliai parinkta leksika, hiperbole, paradoksu, veikėjų vardai dažniausiai išgalvoti, nesusieti su pažįstamu asmeniu. Devynios Lucilijaus epigramos yra apie sportininkus, daugiausia kumštininkus. Jose šaipomasi iš atletų išvaizdos, nerangumo, bailumo. Kumštynės buvo panaši į boksą rungtis. Sportininkas apsivyniodavo rankas odiniais diržais ir smūgiuodavo priešininkui į galvą ar viršutinę kūno dalį. Antikos skulptoriai vaizdavo kumštynių dalyvius randuotais veidais, perskeltomis lūpomis, suknežintomis nosimis ir ausimis. Vienoje epigramoje (AG. XI. 75) Lucilijus, užuot išvardijęs kumštininko pergales, išvardija sumaitotas jo veido dalis. Kūrinyje aprašoma paradoksali situacija: praradęs visą veidą atletas negali atgauti paveldėto turto, nes jo niekas neatpažįsta. Apie sudarkytą atleto išvaizdą kalbama ir kitoje Lucilijaus epigramoje (AG. XI. 76). Jos pradžioje pavartotas daiktavardis ,,snukis“ (gr. ῥύγχος) padeda skaitytojui įsivaizduoti deformuotą kumštininko veidą. Lucilijus supriešina atletą su mitiniu personažu gražuoliu Narcizu, besigėrinčiu savo atvaizdu vandens paviršiuje. Šaipydamasis iš sudarkytos sportininkų išvaizdos Lucilijus kartais panaudoja atpažinimo-neatpažinimo motyvą ir prisimena mitą apie Odisėją, kai šį, po 20 metų sugrįžusį namo, atpažino jo ištikimas šuo Argas, o sportininko po keturių kumštynių valandų niekas nebegali atpažinti (AG. XI. 77). Kūrinio pabaigoje aprašoma paradoksali situacija: nebeatpažindamas savęs kumštininkas prisiekia, kad jis – tai ne jis.

 

Audronė Kudulytė-Kairienė. Iš antikinės poezijos: sportininkus pašiepiančios Lucilijaus epigramos

 

Lucilijaus epigramose šaipomasi ir iš sportininkų charakterio. Baigęs sportinę karjerą kumštininkas Kleombrotas labiau nei varžovų bijo piktos žmonos, kuri nuolat jį lupa (AG. XI. 79). Poetas sumaniai parodijuoja nugalėjusiems sportininkams skirtas epigramas, kurių frazė ,,aš nugalėjau visose varžybose“ epigramoje pakeista žodžiais ,,aš dalyvavau visose varžybose“ (AG. 11. 81). Po šių žodžių įrašuose būdavo išvardijamos atleto pergalės. Lucilijaus eilėse Androlėjas mini ne savo pergales, bet kūno dalis, kurių jis neteko rungtynėse. Senovės Graikijoje stadione būdavo paskelbiamas ne tik nugalėtojo, bet ir jo tėvo vardas bei polis, kuriam kovotojas atstovauja. Šis paprotys taik­liai parodijuojamas Lucilijaus epigramos pabaigoje, kai atleto tėvas ir tėvynainiai, užuot džiaugęsi Androlėjo pergale, turi vykdyti skelbiko nurodymą išnešti iš stadiono sąmonės netekusį sportininką. Šlovės trokštančio atleto siekiai realybėje patiria visišką nesėkmę. Epigramoje apie penkiakovininką (AG. XI. 84) sportininkas, pralaimėjęs visas rungtis, išvardija ne savo pergales ir pasiekimus, o blogiausius rezultatus. Sportinių epigramų frazė ,,aš nugalėjau visose varžybose“ šioje epigramoje pakeista žodžiais ,,aš nugalėtas esu net penkiose rungtyse“. Poetas šaiposi iš kumštininko, nesužeidusio nė vieno savo varžovo (AG. XI. 80), iš nerangaus bėgiko, nepajudėjusio iš vietos net per žemės drebėjimą (AG. XI. 83), iš hoplito, per naktį nenubėgusio stadijo (AG. XI. 85).

Sąmojingos pašiepiamojo pobūdžio Lucilijaus epigramos apie sportininkus atspindi tendencijas, vyravusias I a. Romos imperijos literatūroje. Lucilijaus kūryba turėjo įtakos garsiajam romėnų satyrinės epigramos kūrėjui Marcialiui.

 

× Lucilijus

 

Anthologia Graeca. XI. 75

 

Šis olimpietis (štai toks dabar jis atrodo), valdove,

  Antakius, nosį, ausis, barzdą turėjo, akis.

Bet, dalyvauti pradėjęs kumštynėse, viską prarado

  Ir palikimo tėvų jau nebegali atgaut.

Kai olimpiečio atvaizdą brolis parodė teisėjui,

  Šis nusprendė, kad tai svetimas, kitas žmogus.

 

Audronė Kudulytė-Kairienė. Iš antikinės poezijos: sportininkus pašiepiančios Lucilijaus epigramos

 

Anthologia Graeca. XI. 76

 

Tokį turėdamas snukį geriau, olimpieti, tu neiki

  Prie šaltinio, į jo vandenį skaidrų nežvelk.

Nes, kaip Narcizas jame pamatęs savąjį veidą,

  Mirsi, o ligi mirties imsi nekęsti savęs.

 

 

Anthologia Graeca. XI. 77

 

Kai Odisėjas namo sugrįžo po dvidešimt metų,

  Vos jį išvydęs šuo Argas pažino. Tavęs

Po keturių valandų, per kurias kumščiavais, Stratofone,

  Šunys nei žmonės daugiau jau nebegali pažint.

Jei pažvelgęs į veidrodį atvaizdą savo išvysi,

  Tarsi: ,,Prisiekti galiu – ne Stratofonas esu.“

 

 

Anthologia Graeca. XI. 79

 

Baigęs kumštynių kovas Klesimbrotas vedė ir tenka

  Istmines1 savo namuos jam ir Nemėjines2 kęst.

Jį karingoji senė tarytum Olimpijoj talžo.

  Bijo jis to labiau nei stadiono kadais.

Vos tik jis kvapą atgauna, visaip ji jį lupa, kad gintųs.

  Kai jis ginas, jinai vėlei jį pradeda lupt.

 

 

Anthologia Graeca. XI. 80

 

Šitą paminklą varžovai pastatė kumštynių dalyviui

 Apidui, nes niekada nieko nesužeidė jis.

 

 

Anthologia Graeca. XI. 81

 

Kiek tik helėnai rengė kumštynių kovų, dalyvauti

 Aš, Androlėjas, visur vykdavau ir netekau

Pisoj3 ausies, akies – Platajose4. O kai Pitonėj5

  Sąmonę aš praradau, liepė skelbikas tada

Tėvui manam Damotelui, taip pat tėvynainiams negyvą

 Ar sužalotą mane iš stadiono išnešt.

 

 

Anthologia Graeca. XI. 83

 

Vien tiktai Eratostenas bėgikas nesujudėjo,

   Kai, sudrebėjus staiga, žemė supurtė visus.

 

Audronė Kudulytė-Kairienė. Iš antikinės poezijos: sportininkus pašiepiančios Lucilijaus epigramos

 

Anthologia Graeca. XI. 84

 

Per imtynes nė vienas greičiau už mane nepargriuvo,

  Niekas nebėgo lėčiau stadijo6 vieno nei aš.

Aš prie disko visai neprisiliečiau, šokdamas kojų

  Nesugebėjau iškelt. Ietį toliau už mane

Numetė šlubis. Netrukus paskelbta buvo, kad pirmas

  Aš nugalėtas esu net penkiose rungtyse.

 

 

Anthologia Graeca. XI. 85

 

Kai vidurnaktį bėgo varžybose Markas hoplitas7,

  Stadione sargai jį užrakino tada,

Nes apie jį pagalvojo, kad tai akmeninis paminklas,

  Skirtas hoplitui pagerbt. Kas atsitiko vėliau?

Kai sargai stadioną ryte atrakino, tai Markui              

  Buvo palikę dar daug – stadiją visą nubėgt.

 

1 Istminės varžybos vykdavo netoli Korinto sąsmaukos, Istmo vietovėje.

2 Nemėjinės varžybos vykdavo Nemėjoje (Argolidėje).

3 Pisa – miestas Peloponese, Elidėje, kur vykdavo olimpinės varžybos.

4 Platajos – miestas Bojotijoje, prie kurio graikai 479 m. pr. Kr. nugalėjo persus. Minėdami šią pergalę graikai Platajose rengdavo varžybas.

5 Pitonė – senovinis Delfų pavadinimas. Delfuose vykdavo Pitinės varžybos.

6 Stadijas – ilgio matas (~180 m). Penkiakovę sudarė vieno stadijo bėgimo, šuolio į tolį, imtynių, disko ir ieties metimų rungtys.

7 Hoplitas – šalmu, antblauzdžiais ir skydu ginkluotas karys.

 

Iš senosios graikų kalbos vertė Audronė Kudulytė-Kairienė

Draugai