Vytauto Kazielos poezijos knyga „Juodi išbaidyti žvėrys“ – vientisas poezijos rinkinys, parašytas iš ribinės žmogaus būsenos: tarp gyvenimo ir mirties, tarp atminties ir užmaršties, tarp tikėjimo ir visiško dvasinio išsekimo. Pavadinimas sufleruoja ne socialinį ar politinį pasaulio vaizdą, o vidinės būsenos zoologiją – kalba apie žmogaus sieloje besiblaškančius „juodus išbaidytus žvėris“, kurie tampa baimės, kaltės ir ilgesio metafora. 

 

Vytautas Kaziela, „Juodi išbaidyti žvėrys“, V.: „Slinktys“, 2025

 

Knyga išsiskiria ypatingu nuoseklumu. V. Kaziela jau seniai kuria savitą poetinį pasaulį, kuriame svarbios dykumos, vandens, piligrimystės, šviesos ir tamsos figūros. Tačiau šiame rinkinyje jos pasiekia kone archetipinį grynumą. Knyga skaitoma kaip ilgas vieno žmogaus perėjimas per vidinę dykvietę, kurioje nebelieka jokių socialinių dekoracijų – tik nuogas žmogus, jo baimė, jo malda ir laikinumo pojūtis.

Rinkinys suskirstytas į kelis ciklus: „Piligriminis“, „Gedėjimai“, „Motinos žemė“, „Vilko valanda“, „O kai aš sugrįšiu“, „Lyjant“. Tačiau iš tikrųjų tai viena nenutrūkstanti poema apie žmogaus nykimą ir pastangas neprarasti šviesos. Pirmasis skyrius prasideda eilute: „gali tai vadinti jūra / nes tuštuma yra baugi“ (9 p.). Tai kone visos knygos metafizinis raktas. Jūra čia nėra romantinė stichija – taip įvaizdijama tuštuma, kurios žmogus negali pakelti tiesiogiai. Todėl pasaulis nuolat maskuojamas simboliais: jūra, smėliu, žuvimis, dykuma, sniegu, lietumi.

V. Kazielos poetika remiasi itin stipria pasikartojimų sistema. Jis nuolat kartoja tam tikrus įvaizdžius: banginis, smėlis, valtis, šunys, tamsa, žuvėdros, kraujas, dulkės. Tai nėra manierizmas. Šie pasikartojimai veikia kaip maldos karoliukai arba apsėdimo formulės. Kai eilėraštyje skaitome: „negalvok sakau negalvok / nusiramink nusižeminęs / gulkis ant dugno“ (10 p.), juntame ne vien kalbėjimą sau, bet savotišką egzistencinę hipnozę. Poetas mėgina sutramdyti savo baimę ritmu.

Šiuo požiūriu V. Kaziela labai skiriasi nuo jaunesnės lietuvių poezijos kartos, kuriai būdingas fragmentiškumas, ironija, kultūrinės citatos, miesto kalba. Tarkim, Mariaus Buroko poezijoje egzistencinės savijautos kodais tampa miesto topografija ir kultūriniai ženklai. O štai V. Kazielos pasaulis – beveik visiškai atsisakantis civilizacijos. Jo žmogus gyvena ne mieste, o pirmapradėje erdvėje – tarp jūros ir dykumos, tarp kapinių ir dangaus. Net pasirodę konkretūs daiktai – automobiliai, tiltai, žvakės – greitai ištirpsta metafizinėje tamsoje.

Turbūt artimesnis poetui yra Aidas Marčėnas, ypač savo religiniu nerimu ir kalbos asketika. Tačiau A. Marčėno poezijoje kalba dažnai reflektuoja pati save, tampa žaidimu, paradoksu, ironijos ir metafizinio ilgesio sampyna. V. Kaziela daug tiesmukesnis ir nuogesnis. Jis nebežaidžia kalba – ją naudoja kaip paskutinę išlikimo priemonę. Dėl to kai kurie eilėraščiai atrodo tarsi išdeginti: trumpi, apnuoginti, be metaforinio pertekliaus. 

Kita vertus, tekstuose gausu biblinės ir mitologinės simbolikos. Čia pasirodo Hadą kertantys skeletai, Avinėlis, Jeruzalė, prisikėlimo motyvai, pragaro krantai. Tačiau religija šioje knygoje nėra triumfuojanti. Tai veikiau paskutinė galimybė neprarasti žmogiškumo. Vienas stipriausių rinkinio motyvų – nuolatinis svyravimas tarp tikėjimo ir nevilties, desperatiškai ginantis nuo visiško vidinio žlugimo: „turiu būti / nuolatos įsitempęs / kad į ją nenugarmėčiau / ir neprarytų / šviesos manyje“ (23 p.).

Šiame kontekste minėtinas Gintaras Bleizgys, kurio poezijoje taip pat itin ryškus religinis jautrumas, kūniškumo ir dvasios konfliktas, kaltės bei atgailos temos. Tačiau G. Bleizgio tekstuose dažnai išlieka socialinis, autobiografinis nervas, o V. Kaziela siekia universalesnio egzistencinio peizažo. Jo „aš“ – beveik bevardis. Net kai kalbama apie motiną ar tėvą, asmeniškumas pakylėjamas iki archetipo.

Ypač stiprus rinkinio skyrius – „Gedėjimai“ ir vėliau einantys tekstai apie motiną bei tėvą. Čia V. Kaziela pasiekia retą emocinį tikslumą. Eilėraščiuose, nors jie persmelkti netekties, nėra sentimentalaus graudulio. Kalbėjimas santūrus, net asketiškas. Tokios eilutės kaip „dabar aš labiau / ir labiau / įsisupu į našlaitystę“ (45 p.) ar „tėve tave vejuosi / jau nebe vaiko / o senio žingsniais“ (62 p.) pasižymi itin stipria emocine koncentracija. Tai vieni paveikiausių pastarųjų metų lietuvių poezijos tekstų apie senėjimą ir tėvų mirtį.

Šiuo aspektu V. Kaziela priartėja prie Donaldo Kajoko, kurio vėlyvojoje poezijoje taip pat ryški laiko, nykimo ir vidinės tylos tematika. Vis dėlto D. Kajoko poezijoje daugiau meditacinės šviesos, rytietiško susitaikymo. V. Kazielos pasaulis daug tamsesnis. Jo eilėraščiuose nuolat jaučiame grėsmę: loja šunys, artėja smėlio bangos, ledynmetis, kaukia demonai. Net šviesa čia dažnai žeidžia.

Knygoje itin svarbus kūno motyvas. Kūnas nuolat nyksta, deformuojasi, grimzta į vandenį, tampa beveik gyvūniškas: žmogui atsiveria žiaunos, jis dreifuoja tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Tai primena kai kuriuos Sigito Parulskio tekstus, kuriuose kūnas taip pat tampa ribine teritorija tarp sakralumo ir puvimo. Tiesa, S. Parulskio poetika dažniau paremta ironija, agresija, kultūrine provokacija. V. Kazielos kalbėjimas daug rimtesnis, monotoniškai rituališkas.

Būtent monotoniškumas yra viena svarbiausių šios knygos savybių – kai kurie eilėraščiai ritmiškai ir intonaciškai labai panašūs. Kai kas tai gali laikyti trūkumu. Tačiau ši monotonija veikia sąmoningai: ji kuria piligrimystės, lėto ėjimo, maldos pojūtį. Anot poeto, „tai ir yra / žingsnių ir minčių / monotonija“ (19 p.). Skaitant rinkinį atrodo, kad žmogus eina per dykumą ir nuolat kartoja tas pačias frazes, kad neišprotėtų.

V. Kazielos kalba minimalistinė, tačiau labai vizuali. Vienas ryškiausių jo talentų – gebėjimas kurti įsimenančius, kone sapniškus vaizdus: „mėnulis išdegins akis / kaukolę pripildys / karšto sidabro“ (20 p.) arba „mano veidas dabar / viršukalnių sniego baltumo“ (75 p.) – tai eilutės, kurios ilgai lieka atmintyje. Drauge poeto vaizduotė labai fiziška: skaitytojas kone junta druskos skonį, smėlio šiurkštumą, lietaus šaltį.

Tarp šiuolaikinių lietuvių poetų V. Kaziela išsiskiria ir tuo, kad nebijo didžiųjų temų – mirties, Dievo, kaltės, prisikėlimo. Daugelis mūsų dienų kūrėjų vengia metafizikos, renkasi kasdienybės medžiagą, socialinę refleksiją arba kalbos žaismę. V. Kaziela eina priešinga kryptimi. Jis kalba taip, tarsi poezija būtų paskutinė vieta, kur vis dar galima užduoti esminius klausimus. Dėl to kai kurie tekstai priartėja prie patoso ribos, tačiau jos neperžengia.

Beje, laikas rinkinyje ne chronologinis, o geologinis, beveik kosminis, išplečiantis žmogaus patirtį iki civilizacijų masto („penkiolika tūkstančių metų / iki vandens / bet vis tiek einame“, 34 p.). Kita vertus, laikas nuolat naikina: „tai mes / paprasčiausiai išnykstam jame“ (17 p.). 

Paskutiniuose rinkinio tekstuose atsiranda daugiau susitaikymo. Mirtis jau nebėra vien grėsmė – ji tampa artėjančia ramybe. Eilėraštyje, kuris prasideda eilutėmis „dabar geriau / jaučiuosi tamsoje“, skamba ne rezignacija, o tam tikras nušvitimas. Galbūt todėl knyga, nepaisant visos tamsos, nepalieka absoliučios nevilties įspūdžio. Ji veikiau primena ilgą dvasinį apsivalymą.

V. Kazielos ir Neringos Butnoriūtės pokalbyje („Metai“, 2017 m. vasaris) yra teiginys, kurį galima laikyti kone visos poeto kūrybos etine programa: „Nė vienam negalėčiau pasakyti: tu esi nulis ir tavo poezija nieko verta.“ Ši mintis labai tiksliai apibrėžia ir rinkinio „Juodi išbaidyti žvėrys“ toną – net tada, kai kalbama apie mirtį, tamsą, vidinį suirimą ar neviltį, V. Kazielos poezijoje nėra paniekos žmogui. Atvirkščiai – jo eilėraščiai pilni skausmingo, bet labai jautraus žmogiško trapumo suvokimo.

Minėtas pokalbis leidžia tiksliau suprasti ir knygos egzistencinį stuburą. V. Kaziela prisipažįsta, kad jo kūrybinę pasaulėjautą formavo ankstyvas susidūrimas su mirtimi: „Balansuodamas tarp gyvybės ir mirties, parašiau pirmą rimtą eilėraštį.“ Todėl „Juodi išbaidyti žvėrys“ nėra literatūrinis žaidimas mirties simboliais ar madinga melancholija. Tai žmogaus, ilgai gyvenusio greta nebūties temos, kalbėjimas. Pats poetas sako: „Esu „ragavęs“ mirties.“ Ši frazė padeda paaiškinti, kodėl rinkinyje tiek daug fizinio nykimo, grimzdimo, dusimo, skendimo motyvų, – jie kyla ne iš abstrakčios kultūrinės tradicijos, o iš asmeninės patirties.

Verta pabrėžti, kad V. Kazielos poezijoje mirtis nėra vien destrukcija. Ji tampa nuolatiniu savęs matavimo vienetu. Pokalbyje poetas labai tiksliai nusako savo santykį su šia tema: „Kada savimi imi suprasti, kas tai yra, atsiranda noras suvokti, kas bus po to.“ Būtent šis klausimas – kas bus po to? – persmelkia visą rinkinį. Todėl knygoje tiek daug krantų, persikėlimo, valčių, tunelių, kitų pasaulių motyvų. Eilėraščiuose žmogus nuolat yra pereinamojoje būsenoje – tarp čia ir anapus.

Šios autoriaus mintys leidžia dar aiškiau suprasti, kodėl „Juodi išbaidyti žvėrys“ taip stipriai veikia skaitytoją. Tai ne dekoratyvi metafizinė poezija, ne estetiškai surežisuota tamsa. Tai žmogaus bandymas kalbėti iš pačios egzistencinio pažeidžiamumo šerdies. Būtent todėl V. Kaziela šiandienos lietuvių poezijoje išlieka savitas – vienas iš nedaugelio poetų, kurie vis dar rašo taip, tarsi poezija būtų ne literatūros laukas, o gyvybės ir mirties klausimas.

„Juodi išbaidyti žvėrys“ – brandi, vientisa ir itin paveiki knyga. V. Kaziela kuria lėtą, gilią, rituališką kalbą, bylojančią apie esminius žmogui rūpimus dalykus. Šiuolaikinės lietuvių poezijos kontekste ši knyga svarbi kaip reto nuoseklumo metafizinės lyrikos pavyzdys – tamsus, asketiškas ir kartu labai žmogiškas.