× Sara Poisson

Daugelio mūsų savijautą dabar būtų galima pavadinti bandymu atsilaikyti prieš neramumų bangą. Sproginėja ne tik sprogmenys, griūva ne tik miestai ir žūsta ne vien žmonės. Trupa, lydosi anuomet saugios atrodžiusios mąstymo sistemos. Reikšmes keičia net „savaime suprantamos“ sąvokos. Ar filosofas gali pasimetusiam protui pasiūlyti kokią nors žmoniškesnę išeitį?

„Man filosofija yra sudėtinga ekologinė sistema ar terpė, kurioje turi surasti savo vietą“, – sako filosofė, prof. dr. Audronė Žukauskaitė, šiandien viena įdomiausių ir aktyviausių mąstytojų Lietuvoje, dar labiau vertinama už jos ribų.

A. Žukauskaitė – Lietuvos kultūros tyrimų instituto Šiuolaikinės filosofijos skyriaus vyriausioji mokslo darbuotoja, Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedros profesorė. Jos darbų sąraše taip pat yra ir dvejų metų trukmės projektas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. O štai šiemet Vilniaus knygų mugėje į lietuvių kalbą išversta (iš anglų k. vertė Aistis Žekevičius) filosofės autorinė monografija „Į organizmus orientuota ontologija“ siūlosi atsakyti į ne vieną esminį, mūsų dienomis aktualų būties klausimą.

Audronė Žukauskaitė. Danieliaus Komžos nuotr.

 

Ypač smalsu išgirsti, ką veikiate Lietuvos muzikos ir teat­ro akademijoje.

Akademijoje vykdau tyrimų projektą, kuris vadinasi „Posthumanizmas ir šiuolaikinio meno praktikos“. Iš esmės tas teorijas, kurias aptariau knygoje „Į organizmus orientuota ontologija“, noriu susieti su šiuolaikinio meno pavyzdžiais, nes man atrodo, kad šiuolaikinis menas jau implicitiškai visus tuos principus naudoja. Kaip pavyzdys – menininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai, dirbantys su pelkės ekosistema, kalbantys apie pelkių intelektą. Ketinu susitikti su Mindaugu Gapševičiumi, tyrinėjančiu augalų ir kompiuterių sąsajas, jų rekursyvų ryšį per siunčiamus biocheminius signalus. Dar vienas iš panašių pavyzdžių galėtų būti Aurelijos Maknytės paroda „Gamtos kabinetai“. Greta kitų darbų, ši menininkė tyrinėja įvairias hibridines gamtos ir kultūros formas. Savo gimtinėje ji daug metų stebėjo bebrų gyvenimą ir bebrus yra pavadinusi kraštovaizdžio partizanais. Žmogus, melioruojantis žemę, kraštovaizdį pritaiko savo reikmėms, o bebrai atkuria pirminę kraštovaizdžio būklę. Panašių projektų Lietuvoje ir užsienyje matau labai daug ir turiu minčių apie tai parašyti knygą.

Jei nutartume remtis neseniai lietuvių kalba išėjusia jūsų knyga, tai filosofas irgi neturėtų būti nusakomas kokiu nors nepajudinamu apibrėžimu, juolab suvokiamas kaip savaime suprantamybė. Anuomet girdėjau pasakymą: ne kiekvienas filosofijos mokslo atstovas yra originalios filosofijos kūrėjas. Kokia – filosofė ar filosofijos tyrinėtoja – esate, o gal buvote ir tampate?

Knygoje „Į organizmus orientuota ontologija“ bandau susintetinti daug temų, kurias jungia organinio vystymosi tema. Žmogus taip pat yra organizmas, kuris auga, vystosi ir keičiasi, nori nenori tenka tai pripažinti. Tačiau vystosi ir keičiasi ne tik mūsų kūnas, bet ir protas. Apibrėždamas protą, Immanuelis Kantas remiasi epigenezės teorija teigdamas, kad protas, kaip ir organizmas, yra savo paties priežastis ir padarinys, taigi vystosi pagal organinę logiką. Taip pat nereikėtų pamiršti, jog protas visuomet turi organinį substratą, smegenis, be to, yra veikiamas daugybės organinių procesų, vykstančių mūsų kūne. Toks požiūris verčia permąstyti, kas yra žmogus ir kas yra pati filosofija. Žmogus nėra tik izoliuota sąmonė ar protas, bet sudėtinga sąveikų sistema, apimanti tiek nesąmoningus biologinius procesus, vykstančius kūne, tiek santykį su kitais organizmais bei aplinka. Racionalizmo filosofija dažnai buvo linkusi ignoruoti arba netgi neigti šią organizminę žmogaus dimensiją, tačiau neuromokslai bei kitų rūšių, gyvūnų ar augalų, kognityvumo tyrimai atskleidžia, kad suvokimo, mąstymo ir sprendimų priėmimo veikloje dalyvauja ir mūsų organizmas, nors jo poveikis ne visuomet būna apibrėžtas ar matomas.

Toks požiūris keičia ir tai, kaip suvokiame filosofiją. Man filosofija yra sudėtinga ekologinė sistema ar terpė, kurioje turi surasti savo vietą. Daugybė sistemų jau yra sukurta ir puikiai gyvuoja be tavęs, tad kiekviena(s) minčių rezgėja(s) turi atrasti savo santykį, – gali tiesiog įsiskiepyti į tam tikrą tradiciją ir joje veikti, gali tūnoti tradicijos paraštėse kaip kandis, bet gali veikti ir kaip virusas, kuris pasinaudoja esama struktūra tam, kad išplėtotų savo programą. Man pačiai atrodo svarbu perimti ir sujungti jau egzistuojančias sistemas taip, kad galėtum sukurti kažką nauja. Šiame kontekste pretenzija sukurti „originalią“ filosofiją yra tiesiog juokinga: įsivaizduokime medį ar žolės stiebą, kuris tvirtina, neva tik jis yra originalus, o visi kiti – ne.

Tiesą sakant, visada suvokiau save kaip tam tikrą kompleksą iš visur susirankiotų elementų: kūno, šeimos vertybių, visuomenės, knygų, įvairių aplinkybių patirčių. Labai dažnai naujos patirtys verčia ieškoti kitos vietos. Tarkim, iki plataus masto invazijos Ukrainoje vis dar buvau pacifistė. Bet netrukus migravau į militaristės poziciją. Panašiai Ericho Marios Remarque’o romano „Vakarų fronte nieko naujo“ herojus, atmesdamas taikos siūlomas galimybes, kurios jam pasirodo nebeįmanomos, sako: „Mes tikime karu.“ Ar karas nestumtelėjo jūsų į kitą filosofijos ar ekosistemos vietą?

Man atrodo, daugelį tai pakeitė. Net ir sąvokos pasikeitė. Matome, kaip šiuo metu cirkuliuoja sąvoka „taika“, dabar ji reiškia visiškai ką kita nei anksčiau, ji apibrėžia pavergimą. Vis dėlto svarbu ir tai, kad ne tik aplinka mus veikia, bet ir mes veikiame aplinką ir ją aktyviai formuojame. Mes patys kuriame ekosistemas. Manau, reikėtų akcentuoti būtent tai. Kaip žinome, Charlesas Darwinas kalbėjo apie adaptaciją, esą mes visi prisitaikome, o išlieka tie, kurie geriausiai prisitaiko, tačiau šiuolaikinės teorijos teigia visiškai ką kita: kad organizmai, įskaitant ir žmones, aktyviai kuria savo terpes, sukurdami pačias palankiausias sąlygas egzistuoti. Aišku, tos sąlygos turbūt nėra amžinos, viskas keičiasi, keičiasi ir kiekviena gyvybė. Vis dėlto man svarbus ir etinis momentas, kad kiekviena gyvybės fazė turi savo ontologinę vertę ir ontologinį svorį. Ar kalbėtumėme, pavyzdžiui, apie ligą, apie senatvę, apie negalią, – tai irgi yra to paties organizmo vystymosi fazės, ir jos neturi būti ištrintos, nutylėtos ar kažkur pašalintos, nes jos lygiai tiek pat vertingos.

Manote, kad tikslinga griežtai atskirti prisitaikymą ir kūrybą? Atrodytų, jų skirtis nėra tokia jau griežta...

Tiesiog skirtingai formuluojamos problemos. Ch. Darwinas aiškina, kad yra koks nors apribotas individas ir yra aplinka, į kurią jis panardintas tarsi į konteinerį ir prie kurios turi prisitaikyti. O štai kitos teorijos, pavyzdžiui, ekologinė evoliucinė vystymosi biologija, tvirtina, kad pats individas labai aktyviai kuria terpę, pasinaudoja tomis atsiveriančiomis galimybėmis ir nuolatos keičiasi.

Nors beveik niekas neabejotų, kad karas yra didis blogis, tačiau net kaip blogį jį vertinantiesiems kartais išsprūsta: pasauliui (Žemei, žmonijai) reikalingas apsivalymas, o karas yra būtent tai, kas apvalys, atnaujins, pakeis. Savo knygoje cituojate prancūzų filosofę Catherine Malabou, pasisakiusią apie sprogimą kaip vieną iš plastiškumo reikšmių: „Jei nesprogtume kiekvieno perėjimo metu, jei šiek tiek nesusinaikintume, mes negalėtume gyventi.“ Sprogimas laikomas būtinąja kūrybiškumo ir laisvės sąlyga, nors jis gali lemti tiek teigiamus pokyčius, tiek destrukciją. Tad filosofo pozicija karo akivaizdoje galėtų būti daugialypė. Kaip įsivaizduojate save karo metu?

Kalbėdama apie plastiškumą, C. Malabou iš tiesų aptaria šias reikšmes. Plastiškumo fenomenas pasireiškia skirtinguose biologinės organizacijos lygmenyse: stebime ląstelių plastiškumą, leidžiantį organizmui augti, keistis ir vystytis, taip pat smegenų neuroplastiškumą, kuris nusako smegenų funkcionavimą. C. Malabou aptaria kelias plastiškumo reikšmes: tai gebėjimas suteikti formą, kažką suformuoti, tačiau kartu ir gebėjimas priimti formą, tapti įformintam. Greta atsiranda ir sprogimo reikšmė, kurią laikyčiau būtinąja kūrybos sąlyga, – juk tam, kad galėtume įgyti naują formą, senąją reikia sunaikinti. Biologijoje kalbama apie apoptozės fenomeną, ląstelių mirtį: ląstelės nuolat miršta ir atsinaujina, kad galėtume gyventi. Sinapsinės smegenų jungtys taip pat yra nuolat perkuriamos: vienos nunyksta, o kitos sukuriamos naujai, prisitaikant prie vis besikeičiančios aplinkos. Taigi kalbėdama apie sprogimo reikšmę pabrėžčiau ne destrukciją, bet kūrybą, būtinybę kūrybiškai vystytis ir keistis. Tai, kad organizmai nuolat vystosi ir keičiasi, kūrybiškai išnaudoja atsivėrusias galimybes, tarsi yra akivaizdu. Tačiau mintis, kad protas taip pat vystosi ir keičiasi epigenezės principu, nėra tokia akivaizdi, nes ilgą laiką filosofijoje vyravo įsitikinimas, jog idėjos yra įgimtos arba duotos iš anksto. Tad C. Malabou siūloma proto epigenezė yra labai nauja ir drąsi mintis, kuri dar turi būti tinkamai apsvarstyta.

Karas būtų visiška plastiškumo, kaip kūrybos principo, priešingybė; tai tiesiog destrukcija dėl destrukcijos, prieštaraujanti organinei gyvybės logikai. Kaip save įsivaizduoju karo sąlygomis? Tiesiog neįsivaizduoju tokios situacijos.

 

 

Jūsų knygoje dėmesio sulaukia Gajos hipotezę kėlę mokslininkai, teigiantys, kad gyvosios ir negyvosios sistemos Žemės planetoje sąveikauja lyg gyvas organizmas, sukuriantis palankiausias sąlygas egzistuoti. Tokią Gajos teoriją vertinate kaip tinkamesnį aiškinimo įrankį nei antropoceno teoriją. Būdama kaimo ar buitinė filosofė, esu mąsčiusi apie tai, kad, tarkim, seksualumo su reprodukcija, vaikų auginimu nebesiejantys žmonės nesąmoningai paklūsta tam tikrai planetos ekosistemai ar jos saviorganizacijai. Beje, tai atspindi ir šiuolaikinė lietuvių literatūra. Perspektyvos turėti vaikų nerasime ir į kūrybingiausių knygų sąrašus patekusiuose romanuose, pavyzdžiui Beno Lastausko „Tiems, kurie neskaito“ ar Mykolo Saukos autofikcijoje „Kambarys“. Matome realybę, kuri gali būti paveikta ir Gajos saviorganizacijos.

Taip, knygoje rašau apie Gajos teoriją, kurią interpretuoju kaip dar vieną organizacijos modelį. Ši teorija atskleidžia, kad tiek gyvosios, tiek negyvosios sistemos yra susijusios grįžtamuoju ryšiu, taigi Gaja, arba Žemė, gali pasiekti palankiausių sąlygų gyvybei egzistuoti. Tačiau šias sąlygas nuolat keičia žmogaus veikla, suardanti grįžtamąjį ryšį ir taip sukelianti katastrofiškus padarinius. Visi girdėjome apie klimato kaitą, rūšių išnykimą, vandenynų, dirvožemio ir ledynų pokyčius, tačiau tos žinios niekaip žmogaus nepaveikia ar bent jau nepriverčia keisti savo elgsenos. Šiuo metu populiari antropoceno teorija kalba apie žmogaus – anthropos – poveikį Žemei, tačiau tokios kalbos turi keistą anestezuojantį poveikį, tarsi tas anthropos būtų kažkoks fiktyvus žmogus. Šią anesteziją vėlgi siečiau su racionalistine filosofija, su proto ir kūno, gamtos ir kultūros atskyrimu, leidžiančiu mėgautis iliuzija, esą kataklizmai mūsų neliečia.

Antropoceno teorija taip pat siejama su technokratine fantazija, kad viską galima susitvarkyti pritaikius technologinius sprendimus arba, blogiausiu atveju, išskraidinant žmones į Marsą. Tačiau, kaip žinome, žmogaus įsikišimas gali turėti visiškai nenumatytų pasekmių ir sugriauti ištisas ekologines sistemas, o Marso užkariavimas kol kas taip pat nebuvo sėkmingas (nors daug kas neprieštarautų, jei ten išsiųstume Eloną Muską). Gajos teorija, priešingai, parodo, kad žmogus turi būti apibrėžiamas ne per jo daromą poveikį, bet per sąveiką su kitais žmonėmis, kitomis gyvybės rūšimis, taip pat ir atmosfera. Pavyzdžiui, žmogus kvėpuoja deguonimi, tačiau deguonis atmosferoje atsirado dėl melsvabakterių veiklos, sukūrusios naujas gyvybės egzistavimo sąlygas.    

Dabartinėmis geopolitinėmis aplinkybėmis, regis, kaip niekada aktuali tampa ir jūsų mokslinės monografijos „Nuo biopolitikos iki biofilosofijos“ tematika. Viena tokių susijusių temų – migracija, pabėgėlių klausimas. Yra keletas įspūdingų filmų, parodančių, kas dėjosi Lenkijos pasienyje, kai su migrantais europietiškos civilizuotos valstybės vardu elgiamasi nežmoniškai. Vienas tokių – vaidybinis filmas „Žalia siena“ (2023, Belgija, Lenkija, Prancūzija, Čekija, rež. Agnieszka Holland), kitas – dokumentinis filmas „Giria“ (2024, Lenkija, Čekija, rež. Lidia Duda). Tačiau migrantų grėsmių įbaugintai Lenkijos, Lietuvos ir net JAV visuomenei tikriausiai gerokai labiau patiktų, jei būtų kalbama ne apie žmogaus gyvybės vertę ar lygiavertiškumą, bet apie saugumą, nacionalinės valstybės imunitetą ar teisėtą naudojimąsi kultūra bei kitomis gėrybėmis, kurias sukūrė ne migrantai ir ne pabėgėliai. Michelis Faucault, kurį cituojate monografijoje, čia turbūt įžvelgtų ir tam tikrą rasizmo formą, ir saugumo technologijų gebėjimą palaikyti reikiamą įtampą bei produkuoti naujas grėsmes. Vis dėlto jeigu į visuomenę ar tautą žvelgtume kaip į gyvūnų bandą, kitaip sakant, tam tikrą socialinį organizmą, lygiai taip pat normalu būtų mušti ar net žudyti svetimą. Lygiai kaip kruvinai susikauna dvi vilkų ar beždžionių gaujos, o liūtai papjauna svetimo patino palikuonis. Ar ne per mažai yra žmonių, kurie elgiasi kitaip, nei įprasta gyvūnams?

Biopolitika tyrinėja, kaip galia ima reguliuoti gyvybę ir apibrėžti, kuri gyvybė verta gyventi. M. Foucault nagrinėjo, kaip tam tikros žmonių grupės yra marginalizuojamos ir uždaromos institucijose, – taip atsiranda kalėjimai, psichiatrinės ligoninės, perauklėjimo ir gydymo įstaigos. Kitas biopolitikos tyrinėtojas, Giorgio Agambenas, teigia, kad biogalia gali būti nukreipta ne tik į deviantiškus individus, bet ir į kiekvieną iš mūsų, – tam tikromis aplinkybėmis kiekvienas gali tapti gyvybe, neverta gyventi. Biopolitika domėjausi ilgą laiką, tačiau, kai rengiau savo knygą spaudai 2015 m., atrodė, kad ta tema jau visiškai išsemta. Tačiau būtent tais metais prasidėjo migracijos krizė, į Europą per Viduržemio jūrą ir kitais keliais atvyko apie 1,3 milijono migrantų. Tai vertė vėl iš naujo pergalvoti mūsų santykius su kitu, svetimu, neatitinkančiu mūsų susikurtos tapatybės.

2020 m. prasidėjo COVID-19 pandemija, kurios metu tiek vyriausybės, tiek medicinos įstaigų administracijos turėjo priimti biopolitinius sprendimus ir spręsti, kam, pavyzdžiui, suteikti deguonies terapiją, o kam ne. 2021 m. prasidėjo jūsų minėta migracijos krizė Baltarusijos pasienyje, kuri buvo išspręsta paprasčiausiu būdu – pastatant sieną ir paskelbiant migrantus žmonėmis, nevertais gyventi. A. Holland filmas rekonstravo tą siaubą, kurį numanėme esant, nors nenorėjome iki galo suvokti. Panašiai dabar elgiamės reaguodami į įvykius Gazoje – tarsi tūkstančių vaikų ir moterų gyvybės nieko nereiškia, tarsi jie yra tie homines sacri, kuriuos galima paaukoti neužsitraukiant jokios bausmės. Judith Butler, kalbėdama apie Palestiną, vartoja nusavinimo (dispossession) sąvoką – nusavinimas reiškia piliečio teisių atėmimą, žemės užgrobimą, draudimą laisvai judėti erdvėje; kartu tai gyvybės nuvertinimas, jos potencialumo sunaikinimas, kai gyvybė laikoma neverta gyventi, o ją praradus neverta gedėti.

Šis gyvybės nuvertinimas neturi nieko bendra su biofilosofija ar posthumanizmu, – veikiau yra priešingas dalykas. Svarbiausias gyvybės principas yra ne konkurencinė kova (kad ir ką manytų Ch. Darwinas), bet simbiozė, veikimas ir kūrimas kartu. Gyvybės formų daugybė, o įvairovė, taip pat gyvybė kaip tokia, atsirado būtent per simbiozę, nuolatinį skirtingų rūšių bendradarbiavimą ir vystymąsi kartu. Tad žmogaus sprendimas naikinti tikrai negali būti paaiškintas biologiškai.

Ar tas pats galioja žmogų puolančioms blusoms, tarakonams, virusams ir į to žmogaus teritoriją besikėsinančiam kitam žmogui? Turėdama sodininkystės ir daržininkystės praktikos, matau, kiek daug naikinimo yra pačių simbiotinių sistemų viduje: ligų sukėlėjai, grybeliai, parazitai, mieli miško ir laukų gyvūnai... Esu verčiama naikinti... kad ir į šuns kūną įsisiurbusią erkę.

Vis dėlto daugeliu atvejų pasirodo, kad, kai tik žmogus pradeda kištis į ekosistemą ir ką nors naikinti, jis sutrikdo pusiausvyrą. Skaičiau, kad kažkur buvo bandyta naikinti erkes, tačiau paaiškėjo, kad jos irgi atlieka tam tikrą svarbią funkciją skaidydamos žuvusius augalus ir taip maitindamos gyvuosius. Erkių išnaikinimas turėjo žalingų pasekmių, nes kartu naikinamos ir kitos gyvos būtybės, pavyzdžiui, voragyviai, kurie ėda erkes. Man atrodo, kad organizmai vis dėlto patys pasiekia pusiausvyrą. Daugybė tyrimų patvirtina, kad būtent simbiozė yra svarbiausias gyvybės principas. Pavyzdžiui, esama tyrimų, parodančių, kaip grybai dalyvauja medžio ekosistemoje. Jeigu vienam medžiui trūksta maisto medžiagų ir vandens, tos medžiagos iš medžio medžiui perduodamos per grybų jungtis. Žinoma, yra skirtingų santykių formų, ir parazitizmo, ir mutualizmo atvejų, bet nuolat vyksta derybos ir išlaikoma pusiausvyra.

Galbūt ir Donaldo Trumpo pasisakymus, primenančius kolonijinius laikus ar laikotarpį, kai imperijos dalijosi pasaulio teritorijas, galėtume priskirti savaiminės organizacijos vyksmui, priartinančiam karą ar sprogimą? Dokumentiniame filme „Meldžiant Armagedono“ (2023, Norvegija, rež. Tonje Hessen Schei, Michaelis Rowley) D. Trumpą matome šalia kalaviju ir kryžiumi į naujuosius kryžiuočius-kalavijuočius šventinamų motorizuotų JAV evangelikų. Kiek gi tiems evangelikams džiaugsmo dėl būsimo ir greito branduolinio karo, per kurį jie neva bus atrinkti kaip gerieji (kartu su D. Trumpu ir, beje, Izraeliu), atsijojus vadinamuosius bloguosius! Į organizmus orientuotos ontologijos požiūriu, visa tai galbūt... organiška? Juk organizmai nebūtinai išgyvena, greičiau nutinka priešingai.

Tai, apie ką kalbate, yra brutali galia, siekianti įsitvirtinti per prievartą ir destrukciją. Galėtume manyti, kad tokia valia galiai atkartoja biologinį kovos už būvį principą, tačiau šio principo patikimumas kelia didelių abejonių. Ilgą laiką buvo manyta, kad svarbiausias evoliucijos principas yra konkurencinė kova, kurioje išgyvena stipriausieji, tačiau biologė Lynn Margulis pasiūlė kitą evoliucijos principą – simbiozę. Jos manymu, gyvybė atsirado ir evoliucionavo ne dėl konkurencinės kovos, bet dėl bendradarbiavimo, nuolatinio mainymosi ir maišymosi, poravimosi ir hibridinių formų kūrimo. Nors anksčiau iš L. Margulis idėjų buvo šaipomasi (tai dažnai pasitaiko moterims mokslininkėms), dabar jau visuotinai pripažįstama, kad simbiozė ir simbiogenezė yra pamatiniai evoliucijos dėsniai. Būtų gerai, jei simbiozės principą būtų galima pritaikyti socialinėje plotmėje. Tačiau atrodo, kad joje vis dar klesti nuožmus individualizmas ir principas „išgyvena stipriausieji“. Šį požiūrį labai sustiprino nepriklausomoje Lietuvoje populiarinamos libertarizmo idėjos, kurioms kol kas neturime rimtos atsvaros.

Kartais filosofinės sistemos atrodo panašios į subtilius meno kūrinius, architektūros ar inžinerinius objektus, kurie nėra nei visur tinkami, nei nepajudinami, o praktiškai pritaikomos gali būti ir labai skirtingos filosofijos. Kur pasitikėjimas, kad kuri nors vienintelė tėra teisinga?

Man svarbu, kad teorija veiktų. Tarkim, Gilles’is Deleuze’as yra rašęs, kad teorija yra kaip įrankių dėžė, turi iš jos pasiimti tai, kas reikalinga. Reikalinga būtent šitai tikrovei analizuoti. Esama skirtingų filosofijos krypčių – egzistencializmas, fenomenologija, į objektus orientuota ontologija, bet, mano manymu, jos šiuo metu neveikia, neatitinka dabartinės tikrovės, dėl to iškyla poreikis susikonstruoti savo teoriją, kad galėtum analizuoti tai, kas vyksta. Ta teorija nebūtinai turi būti tobulai išbaigta, ji pati irgi turi keistis – taip, kaip keičiasi tikrovė. Juk mes patys taip pat keičiamės, taikomės prie naujųjų technologijų. Pavyzdžiui, netrukus turėsime rūpesčių dėl dirbtinio intelekto, galbūt reikės perkurti tam tikras normas, įskaitant akademines. Ką mes laikome, pavyzdžiui, savarankišku darbu? Kas yra kūryba, o kas jau nebe?

Gali būti, kad dirbtinis intelektas yra ne kas kita, kaip tobulėjantis kolektyvinis protas. Tačiau individualaus proto vis mažėja. Per pastaruosius 10–20 tūkst. metų žmogaus smegenys sumažėjo apie 10 proc. Medžiotojų-rankiotojų jos buvo didžiausios – vidutinis tūris siekė apie 1500 cm³, o šiuolaikinių žmonių smegenų tūris yra maždaug 1350 cm³. O dėl tobulėjančių komunikacijos technologijų sukvailinti žmogų vis paprasčiau...

Manau, kad labai svarbu savo smegenis naudoti įvairiuose kontekstuose. C. Malabou rašo, kad mes esame tai, kaip naudojame savo smegenis. Svarbu ne tik nuolatos lavintis, skaityti, bet ir domėtis skirtingais kontekstais. Pavyzdžiui, norint suvokti, kas dedasi Gazoje, reikia atsigręžti atgal iki 1948 m., turėti prieš akis visą kontekstą, – tik tada supranti, kas ir kodėl. Dabarčiai suvokti svarbūs ir postkolonializmo procesai. Kuo daugiau gilinamės į tokius kontekstus, tuo daromės empatiškesni ir galbūt pergalvojame savo požiūrį.

Kartais atrodo: kuo daugiau žinai, tuo darosi baisiau. Pradedi manyti, kad viskas, kas žiauriausia, kartojasi, ir nebėra optimistinės išeities...

Na, nesakyčiau. Tikiu, kad Europa vis dėlto laikosi to, ko kartu pasiekėme, dėl ko susitarėme. Pagaliau reikėtų atsižvelgti ir į Emmanuelio Levino pamokas: visada matyti kito veidą kaip žmogaus veidą ir galvoti, kad jis, – nesvarbu, svetimas, našlaitis ar migrantas, – yra ta kitybė, kurią privalu gerbti. Žinoma, viešojoje erdvėje matau daug manipuliacijų ir „meinstryminimo“, bet vis dėlto tikiu, kad kritinį mąstymą galime lavinti. Tai ir yra mano motyvacija dėstyti filosofiją. Manau, visų mūsų – literatų, menininkų, filosofų – pareiga yra kvestionuoti neva savaime suprantamus dalykus, mokyti žmones mąstyti.