Sara Poisson. Literatūra yra patsai gyvenimas

Rugpjūčio pradžioje teko dalyvauti tarptautiniame poezijos festivalyje Kenijoje, Kisii mieste. Festivalio „Poetry&Orality" tema buvo sakytinės ir rašytinės poezijos sąsajos, bet ne tik jos. Poezijos skaitymai ir festivalio konferencijos pranešimai išryškino tai, kas labiausiai skauda afrikiečiams, kur nukreiptos jų viltys.
Didžioji dalis Afrikos poetų tekstuose kalbėjo „mes" vardu. Autoriai dažniausiai tapatinosi su masių balsu arba balsu masėms. Ir tik repuojantys ar tvirtai iš atminties ilgiausius tekstus skaitantys jaunieji poetai ir poetės pasirodė kaip individualiai ir ne vien prieš baltųjų kolonistų kultūrą maištaujantys žmonės.
Neapleido vaisingos ir vešlios džiunglių įvairovės įspūdis. Festivalio sesijos buvo pradedamos ir baigiamos malda, viešbutyje girdėjome meldžiantis personalą, o viename kambaryje su kipriečiu poetu festivalio metu gyvenęs Afrikos poetas savo kolegą anksti rytą prižadindavo giedodamas gospelus. 28 metų tradiciniu Jorubos genties kostiumu – buba ir soro – pasipuošęs poetas iš Nigerijos Onarinde Fiyinfoluwa teigė, kad Afrikos poezijos ideologinis pamatas iš esmės vienas – marksizmas ir jo apibrėžiamos perspektyvos.
Visa tai natūraliai susisiejo su ne tokiais senais lietuvių literatūros laikais, kai poeto-šauklio, tautos ar masių budintojo vaidmenį vienaip ar kitaip atliko Tautiškos giesmės autorius Vincas Kudirka ar Maironis, vėliau – Julius Janonis, Vytautas Montvila ar Bernardas Brazdžionis. Ši netikėta lietuviška retrospektyva vėrėsi kalbantis su Nigerijos poetu Onarinde Fiynfoluwa.

Onarinde Fiynfoluwa. Vytauto Suslavičiaus nuotraukaJūsų vardas Onarinde pažodžiui išvertus iš jorubų kalbos reiškia „atėjęs būti menininku". Menininko, poeto likimas Jums tarsi užprogramuotas. Kaip atradote poeziją savo gyvenime ir kada natūrali, žodinė Jūsų gyvenimo poezija įgijo rašytinį pavidalą?
Šis pasaulis mane priėmė šiltomis poe­zijos rankomis – nuo pat gimimo poezija buvo mano suvokimui syvus teikiantis dirvožemis, mokė gimtosios Jorubos bend­ruomenės etikos ir moralės. Tada poezija atrado mane – pakeliui nuo klausymosi prie rašymo. Ji suteikė man įgaliojimą per savo patirties fokusuojantį lęšį perleisti iš aplinkos gautą mintį ir žinią.
Mano asmens pamatas yra dainuojamosios ir žodinės poezijos vieta – ten, kur būdamas vaikas,  mėnuliui patekėjus, žvaigždžių pilname sode dainuodavau ir deklamuodavau eiles kartu su savo bendraamžiais.
Mokykloje poezija buvo naudojama mokant disciplinos ir moralės, namie ji skambėjo, kai reikėdavo pagirti arba supeikti, todėl galėčiau pasakyti, kad iš esmės esu poezijos apibrėžtas.
Afrikiečiai turi poezijos, kurią nebūtinai lydi muzikos surogatai. Pavyzdžiui, oriki (giriamoji poezija) Joruboje dažnai naudojama be muzikos akompanimento.

Ką Jums davė literatūros žinios, kurias gavote vidurinėje mokykloje Nigerijoje ir universitete? Kurie autoriai Jums artimiausi? Ar jie negožia natūralaus afrikietiško sakytinės poezijos balso?
Visa literatūra yra mokomoji – ar jos mokytumeisi mokyklos klasėje, ar ji skambėtų kaip žinia iš beraščio gatvės bardo lūpų. Neturėtume, žinoma, nuvertinti akademinės poezijos, kurios moko gilią patirtį turintys mokytojai, reikšmės. Nigerijos mokyklose mokiniai supažindinami su įvairių pasaulio šalių poezija, taip pat ir Nigerijos. Poezijos jie mokomi, kreipiant dėmesį į temą, formą, stilių, metaforas, kitas įvairių pasaulio šalių poezijoje naudojamas vaizdines priemones. Tai išplečia mokinių akiratį.
Mano mėgstamų autorių sąrašas neturi pabaigos. Galima būtų pasakyti, kad visi puikūs autoriai yra mano mėgstamiausi. Galbūt paminėsiu tik keletą: Wole Soyinka, Derekas Walcottas, Remi Raji, Chinua Achebe, Williamas Shakespeare'as, Williamas Blake'as, Tade Ipadeola, George'as Orwellas, Toni Morrison, Niyi Osundare, Thomasas Stearnsas Eliotas, George'as Eliotas, Antonas Čechovas.
Literatūra yra eklektiška ir nesiduoda spraudžiama į vieną apibrėžimą. Kad ir kaip būtų, literatūra atspindi ir tarsi spindulį laužia gyvenimą. Taigi galime sakyti, kad literatūra tam tikra prasme yra patsai gyvenimas.

Eilėraščiuose Jūs dažniausiai kalbate „mes" vardu. Galima suprasti, kad šis „mes" – visi afrikiečiai. Ar šis „mes" susijęs su tam tikru pranašo, šauklio vaidmeniu?
Poetas šauklys? Ar šis terminas tikrai kam nors tinkamas? Vengčiau panašių apibrėžimų, tačiau tai, ko siekiu, pirmiausia yra paskleisti žinią. Įvardis „mes" į mano kūrybą yra atėjęs kartu su kultūra –­ jis giliai įsišaknijęs Afrikos kultūroje, jį dažniausiai vartoja bendruomenės. Mano temos skirtos sužadinti ir perspėti savo brolius apie artėjantį atpildą, jo išvakares, apie visa tai, nuo ko negaliu atsiriboti. Negaliu būti nuošalyje skurdo, kuris neleidžia vaikams baigti mokyklų, kuris paverčia juos greitkelių prekiautojais. Negaliu būti nuošalyje negaunančių darbo absolventų ar darbuotojų, kuriems darbdavys nesumoka užmokesčio, negaliu atsiriboti, matydamas, kad trūksta socialinių paslaugų arba kai rūmų diktatoriaus galios priemonėmis žudomas teisingumas, klesti korupcija, kai kenčia masės. Jei tai, kaip jaučiuosi, priskirtina poetui šaukliui, tada reikėtų sakyti, kad esu masių poetas šauklys.

Priešindamiesi kolonistų skleidžiamai rasistinei ideologijai šio 1930 metais kilusio negritude judėjimo atstovai kūrė savąjį juoda­odžių identitetą. Tačiau Nobelio literatūrinės premijos laureatas Nigerijos dramaturgas, poetas ir romanistas Wole Soyinka savaip oponavo juodaodžių intelektualų negritude judėjimui. Žinomas garsus W. Soynka posakis: „Tigras neįrodinėja savo tigriškumo, jis čiumpa savo grobį." Vis dėlto Kistričio festivalyje iš afrikiečių poetų lūpų nuolat girdėjome pabrėžtinas jų „juodumo" deklaracijas. Jiems „juoda" reiškė tikrąjį grožį. Ar labai didelė ši takoskyra?
Whole Soynka negritude krypties filosofinė pozicija nėra tiesioginis juodųjų kultūros grožio ignoravimas; W. Soynka greičiau bando mokyti afrikiečius apie tai, kad Afrikos grįžimas į aukso amžių iki kolonizacijos yra miražas. W. Soynka pozicija yra praktiška ir iš esmės proafrikietiška. Tačiau jis įsitikinęs, kad kolonializmas ir su juo susiję dalykai negrįžtamai pakeitė Afriką ir afrikiečius. Todėl taikyti dabarčiai praeities apdarus reikštų kultūrinę eroziją daugybei savitumų, kurie klesti šių dienų Afrikoje. Na, o Kistričio poezijos festivalyje poetai šlovino tokį grožį, kuris pažadintų praeityje vaisingą žinojimą. Jie trimitavo visiems afrikiečiams Afrikoje ar už jos ribų, kad jie sukiltų prieš skurdo realybę, tironiją, korupciją – realybę, kurioje liejasi kraujas – sukiltų prieš visa tai, kas temdo Afrikos šlovę.

Kokiose vietose, kada ir kokiais būdais poetas-šauklys Nigerijoje susitinka su savo publika?
Nigerijos poetas-šauklys su savo kūrybos skaitytoju susitinka kambario prieglobstyje kurdamas tekstus. Jis juos taip pat pasiekia pasirodydamas garso ir vaizdo įrašuose, plintančiuose per žiniasklaidą, kompaktinius diskus ir pan. Jis susitinka su savo publika kiekvieną kartą, kai tik turi galimybę dainuoti savo poeziją – ar tai būtų turgaus aikštė, ar poezijos festivalis.

Ar turite eilėraščių, kuriuose kalbate vien iš savo „aš" pozicijų, kur išsakote savo išgyvenimus? Galbūt juos slepiate stalčiuje, manydamas, kad pirmiausia turėtumėte atlikti poeto-šauklio misiją?
Kaip jau minėjau, poetas ar rašytojas yra visuomenės širdies plakimas, aukštai tupintis gaidys, kurio giedojimas budina visuomenės sąmoningumą. Įvardžio „aš" vartojimas sustabdo mane kaip poetą-šauklį. Mano skleidžiama žinia yra bendra daina. „Aš" atimtų šią bendros dainos galimybę. Pasisakant iš „aš" pozicijų užgrobiama šimtų milijonų žmonių patirtis. Kita vertus, turiu eilėraščių, kurie paremti mano asmenine patirtimi, visuminiu buvimu ir toks mano buvimas negali būti grindžiamas mano socialine apibrėžtimi. Kistričio poezijos festivalyje kalbėjau apie Afrikos poezijoje atspindimas socialines kultūrinio judėjimo problemas, negritude judėjimo problemas, kalbos dilemą, taip pat ir su vyrų ir moterų nelygybe susijusius klausimus. Minėtos temos vyrauja Afrikos poezijoje. Literatūra atspindi arba keičia visuomenę, o rašytojai pasiekia pačias savo poezijos temų šaknis. Tiktų paminėti, kad didžioji dalis Afrikos poezijos nėra pagrįsta I. Kanto suformuluotu „menas menui" postulatu.

Kokius pokyčius patiria gausi Afrikos žodinė kūryba? Ar ji yra užrašinėjama? Ar nemanote, kad įsigalėjus rašytinei kultūrai, kyla pavojus sakytinės poezijos tradicijai?
Originali Afrikos poezija pirmiausia yra žodinė, nors rašytinė kultūra ją pralenkė. Vis dėlto senojo folkloro tropų, patarlių, mitų, pasikartojimų ar šmaikščių posakių galima rasti daugumoje afrikietiškų eilėraščių. Iš tiesų rašytinio žodžio kultūra yra svetima Afrikoje, nors rašyti jau pradėta. Afrikos žodinė poezija yra susijusi su tuo, kad ji įsimenama ir daro poveikį. Todėl žmonėms reikia tiek akademinės poezijos, kurią jie gali skaityti privačiai, tiek žodinės poezijos, kurią jie supranta kaip beraščių poeziją. Vis dėlto nė kiek nesušvelninant galima teigti, kad žodinės Afrikos poezijos egzistavimui šiuo metu yra iškilusi grėsmė. Dauguma šiuolaikinių Afrikos rašytojų sunkiai gali bendrauti gimtąja kalba, jau nekalbant apie tai, kad papuoštų poeziją gimtosios kalbos ornamentais.

Ką galėtumėte pasakyti apie savo kūrybos kalbą? Kokią kalbą girdi klausytojai per Jūsų poezijos skaitymus?
Kalba yra žmogaus dvasios kalba, be to, ji apibrėžia visuomenę. Rašydamas angliškai turiu galvoje plačią auditoriją, bet skaitantieji mano poeziją aptiktų, kad daugiausia yra užkraunama ne ant anglų, o ant jorubų kalbos pečių. To neįmanoma išvengti, nes anglų kalba negalėtų perteikti jorubų pasaulio patirties vaizdo. Tai, kokia kalba pateikiu savo poeziją, lemia mano pasirodymo kontekstas.

Pranešime apie Afrikos poezijos prigimtį sakėte, kad moderniosios Afrikos poezijos ideologinis pagrindas yra marksizmas. Ar galėtumėte pavadinti save marksistu ir kaip apibūdintumėte savo, kaip marksisto, poziciją Afrikoje, pasaulyje?
Marksistinėje filosofijoje ir iš jos kilusioje materialistinėje estetikoje propaguojamas credo yra žmonių lygybė. Materialistinė perspektyva Afrikos poezijoje yra gimusi klasių kovoje tarp „privilegijuotųjų" ir „vargingai gyvenančiųjų", siekiant beklasės visuomenės, kurioje Afrikos vargšai galės pasiekti bazinius gyvenimo dalykus. Nesu marksistas. Esu tiesiog žmonių balsas, balsas į košę paverstiems šio pasaulio pirštams – kenčiantiems, užguitiems, pažemintiems, socialinę atskirtį patiriančioms moterims. Esu tiesos balsas savo laisve tikintiems Afrikos žmonėms. Laisvė nuo save garbinančių lyderių, nuo diktatorių, klampinančių žmones skurde. Tai balsas vieningam pasauliui – toks esu aš, tokia yra mano poezija. Kai pasaulyje suklestės taika – mano poezija, nauja mano daina ims skambėti kitaip.

Nairobis, Kenija. Vytauto Suslavičiaus nuotrauka

 

Draugai