Aušra Kaminskaitė. (Ne)ramūs literatūriniai pietūs

Belaukiant šių metų Pirmosios knygos konkurso nugalėtojų, galima prisiminti vieną iš pastarųjų prozos sekcijos laimėtojų. Ypatingomis aplinkybėmis pernai rudenį pasirodė Sauliaus Vasiliausko knyga „dabar aš ramiai papietausiu“. Patį autorių žinia, jog tapo konkurso nugalėtoju, iš pradžių nustebino. Pirminiu komisijos, kurią sudarė Herkus Kunčius, Rasa Aškinytė ir Danielius Mušinskas, sprendimu, S. Vasiliausko rankraščiui buvo skirta antroji vieta, tačiau dėl asmeninių priežasčių pirmosios vietos nugalėtojai atsisakius prizo, jis buvo perleistas S. Vasiliauskui. „15min.lt“ kultūros skilties redaktorės Monikos Bertašiūtės paklaustas, ar nebuvo apmaudu dėl tokio prizo perdovanojimo, knygos autorius paaiškino, kad daug kas jo gyvenime pavyksta iš antro karto. Rašytojų sąjungai paskelbus galutinį nuosprendį dėl PK laimėtojų, netrukus pasirodė ir pirmasis interviu su debiutantais, kuriame S. Vasiliauskas atskleidė tokį lūkestį: „Kaip ir visi debiutantai, visų pirma norėčiau, kad skaitytojai atsiverstų būsimą knygą, o autorius telieka kur nors pabaigoje ar paraštėje (na, arba atsakymuose į kitus klausimus).“ Pildydami autoriaus norus, palikime jį recenzijos įžangoje.

 

Aušra Kaminskaitė. (Ne)ramūs literatūriniai pietūs
Saulius Vasiliauskas. „dabar aš ramiai papietausiu“. Dailininkai Tomas S. Butkus, Dalia Kavaliūnaitė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.

 

Raktas į knygą

Knyga „dabar aš ramiai papietausiu“ sudaryta iš 27 trumpų asociatyviai susijusių tekstų. Žiedinės konstrukcijos pasakojimai primena dėlionę. Skaitytojo užduotis – sujungti detales į tam tikrą visumą, surasti jas siejančius dėmenis. Tai padaryti galima atsižvelgus į knygos pavadinimo bei epigrafų potekstes. Pavyzdžiui, kalbančiajam svarbi laiko, identiteto bei ramybės problematika atskleidžiama knygos pradžioje pateiktuose epigrafuose, juose cituojamos vokiečių psichoanalitikės Karen Horney, rašytojo Samuelio Becketto bei pasakotojo močiutės mintys.

 

Nerimo patirtys

K. Horney išskiria 4 bėgimo nuo nerimo būdus: nerimo racionalizavimą, neigimą, slopinimą kvaišalais ir jį galinčių sukelti minčių, jausmų, impulsų ir situacijų vengimą. S. Vasiliausko pasakojimuose perteikiami du būdai – tai nerimo slopinimas kvaišalais ir jo priežasčių vengimas. A priori manant, jog pasakotojas išgyvena nerimo sukeltas įtampas, nestebina, kad dalies istorijų erdvės yra barai arba kitos vietos, kuriose vartojamas alkoholis. Taip pat nuo nerimo bėgama obsesiškai okupuojant savo mintis tokiais mažmožiais kaip dantų krapštukas („Man žūtbūt reikia dantų krapštuko. Nepaprastai, nenumaldomai, nesveikai, beprotiškai reikia“, p. 66), maudymosi trumpikės („Vos atsibudęs suvokiau, kad gyvenimui praskaidrinti man žūtbūt reikalingos naujos maudymosi trumpikės“, p. 46) ar gatvėje rastos šukos („Ar šukoms būna galiojimo laikas? Ar per smalsumą niekuo neužsikrėsiu? Ar įmanoma susirgti, praplikti, gal net pasimirti dėl atsitiktinai aptiktų kažkieno šukų?..“, p. 90).

Atskiro dėmesio vertas pasakojimas „Nagai“, kurį būtų galima išskirti kaip vieną ryškiausių nerimą iliust­ruojančių istorijų. Pradedama sakiniu: „Niekaip nerandu laiko nusikirpti nagų“ (p. 36). Vėliau paaiškėja, kad nagai apkramtyti dėl nerimo sukeltos įtampos. Pasakotojui gėda su tokiais nagais dalyvauti mokslinėje konferencijoje, tačiau galima numanyti, jog gėda ne tiek dėl nagų išvaizdos, kiek dėl to, ką ta išvaizda išduoda apie nagų savininką. Vaizdžiai parodoma, kaip pasakotoją vėl apima obsesinės mintys, nukreipiančios nuo akistatos su patiriamo nerimo problema: „Akivaizdu, kad profesorių nagai – atskira nagų kategorija. O panagės? Įdomu, ar kas nors yra aprašęs akademikų panages? Gal klasikai?“ (p. 37) Taigi nagai šiame pasakojime tampa nerimo įvaizdžiu. Galiausiai pasakotojas konstatuoja, kad „visas pasaulis laikosi ant nagų“ ir nusprendžia jų nesikirpti tarsi susitaikydamas su nerimo persmelktu gyvenimu. 

 

Išgyvenamo laiko krizė

Nuolatinis bėgimas nuo nerimo veda į gyvenamojo laiko, jame vykstančių patirčių krizę, kuri nusakoma pasitelkus S. Becketto citatą: „Tokiomis aplinkybėmis nebesi savimi, o sunku, kai nebesi savimi, dar sunkiau nei esi, kad ir ką apie tai sakytų. Nes kai esi savimi, žinai, ką veikti, kad juo mažiau būtum, o kai nebesi, tampi nesvarbu kuo, nėra ko slapstytis.“

Išgyvenamo laiko krizė geriausiai perteikiama tekste „Patirti dabartį“, kuriame aprašomi įvykiai iš kelionės po Barseloną. Pasakojimo pabaigoje teigiama: „...jausime, kad turime čia sugrįžti. Patirti dabartį“ (p. 56). Veiksmažodis „sugrįžti“ automatiškai sufleruoja būtąjį laiką. Toks laiko patirties paradoksas pradeda parazituoti: dėl skubėjimo, nerimo keliamos įtampos, informacijos ir daiktų pertekliaus žmogus nebepajėgia ir net nebemoka būti čia ir dabar.

 

Močiutės leitmotyvas

Močiutės figūrai skiriama dėmesio bene reikšmingiausiose knygos vietose: epigrafe, pirmajame ir priešpaskutiniame pasakojimuose. Močiutės leitmotyvą galima pavadinti išskirtiniu S. Vasiliausko kūryboje, nes jis veikia kaip nerimo poetikos antipodas.

Močiutės žodžiai epigrafe ir pasakojimo „Močiutė“ pradžia sutampa. Iškalbingi pirmieji du sakiniai: „A manen gerai ir čia. Kambarį sau turiu ir gana.“ Jais perteikiama gyvenimo pilnatvė, joje vietos nerimui nėra. Močiutės būties paprastumas tarsi slepia pasakotojo siekiamą ramybę, prieglobstį nuo kankinančio nerimo. Tačiau toks paprastumas netampa išeitimi iš nerimastingos būties. Vienintelis numanomas būdas ramybei pasiekti radikalus: tekste „Pirmasis interviu“ kalbantysis, atsakydamas į klausimą, ką veiks po 50 metų, teigia: „...tą patį, ką ir dabar – ruošiuosi ramiai numirti“ (p. 8). Tačiau išreiškiamas ir noras būti palaidotam močiutės sode po vyšnia – vietoje, kurioje gali išsipildyti ramybės lūkestis.

 

Dabar aš ramiai papietausiu

Epigrafai atveria duris į istorijų problematiką, o paskutinysis, taip pat kaip knyga pavadintas pasakojimas, kuriame kalbantysis pirmą kartą pamėgina ramiai papietauti, virsta visos knygos užsklanda.

Pietavimas – įprasta rutinos dalis, tačiau gyvenant apimtam nuolatinės nerimo būsenos net ramūs pietūs virsta siekiamybe. Ramiai papietauti pasakotojas nesugeba, nes vos pradėjęs valgyti susimąsto apie savo pasirinkimą studijuoti literatūrą, šis pasirinkimas glaudžiai susijęs su paties knygos autoriaus tapatybe. Nerimo karuselė vėl užsiveda, kai prisimenamos tėvo išreikštos abejonės ir priekaištai dėl sūnaus profesinio kelio. Tėvo nepritarimas suteikia impulsą pasakojimui apie vizitą pas specialistus dėl nerimo sutrikimo. Tai vienintelis epizodas, kuriame, galima sakyti, realiai ieškoma, kaip išspręsti nerimo problemą. Tačiau vizitas pas gydytojus nerimo problemos neišsprendžia – paskutinis tekstas knygoje užbaigiamas epizodu, kai pasakotojas bėga nuo viešojo transporto keleivių kontrolės. Šį epizodą būtų galima interpretuoti kaip realizuotą bėgimą nuo nerimo, kuris teoriškai aprašomas pirmajame epigrafe. 

 

Problemos (ne)sprendimas

Knyga „dabar aš ramiai papietausiu“ aptaria ramybės būseną kaip lūkestį. Tačiau susidaro įspūdis, jog toks lūkestis neturi galimybių išsipildyti: randami nerimo vengimo būdai, bet nėra tiesioginės akistatos su nerimu, neieškoma išeičių, padėsiančių sekinančią būseną įveikti.

Išaugę nerimo, valgymo sutrikimų, depresijos skaičiai lemia dabar populiarios meditacijų, jogos, saviieškos kultūrų suklestėjimą. Į trumpus S. Vasiliausko pasakojimus irgi galima žvelgti kaip į (auto)terapinį išsikalbėjimą rašant dienoraštį arba feisbuko, tviterio ar instagramo auditorijai skirtas žinutes. Tokios rašymo formos artimiausios Y, Z kartos skaitytojams, tačiau kiti gali likti tarsi aklojoje zonoje, todėl, deja, jaunieji rašytojai gali būti nuvertinti ir net apskritai nusigręžta nuo dabartinės kartos autorių.

Draugai