Monika Andrulytė. Idealo link

Jaroslavas Melnikas. „Dangaus valdovai“. – V.: „Alma littera“, 2016.

Praėjus dvejiems metams nuo apsakymų rinkinio „Anoreksija“ pasirodymo, Jaroslavas Melnikas į lietuvių prozos lauką grįžta su romanu „Dangaus valdovai“. Tenka konstatuoti, kad grįžtama paties Melniko jau pramintais takais: egzistencinių klausimų amplitudė, akivaizdžiai ateinanti iš ankstesnių autoriaus knygų, naujausiame romane regisi kaip gerokai nudėvėtas idėjinis pamušalas, o bandymas stebinti ir šokiruoti – simptomiška pastanga išlaikyti originalumo žymę.

Ankstesnieji Melniko romanai („Tolima erdvė“, 2008; „Maša, arba Postfašizmas“, 2013) (at)pažįstami kaip distopijos, kuriose, vaizduojant ateities visuomenes, svarstomos žmogiškumo, galios, susvetimėjimo problemos. „Dangaus valdovai“ nebepatenka į distopijos modelį – pretenduojama, kaip sufleruoja knygos nugarėlė, į „filosofinę pasaką“. Panašu, kad į pasakos žanrą išties gravituota: knygos veikėjai, kaip ir pasakų herojai, romane labiau tipiniai nei individualūs, turintys jiems priskirtą savybių rinkinį (išimtimi galėtų būti tik protagonistas). Aptariant tipizavimą, reikėtų paminėti, kad Melniko sukonst­ruotus veikėjus net ne visada galima pavadinti tipais – neretai jie primena klišių prisodrintus šablonus (seksuali, jauna protagonisto gerbėja; nebegraži, nebejauna, nebemiela žmona ir t. t.), kurie, įpinti į romano audinį, byloja ne apie veikėjų iš kūno ir kraujo, bet veikiau apie statiškų konstruktų egzistavimą.

Iš kitų išsiskiria romano protagonistas, kurį vargais negalais dar galima pavadinti individualybe. Jis – žemiškuoju pasauliu nusivylęs filosofas, su šeima atsikraustęs gyventi į namą ant kalno. Gyvenimas ant kalno protagonistui suteikia atskirties nuo viso likusio pasaulio galimybę: „Kiekvieną rytą miestas apačioje išnykdavo. (...) Atrodė, mano namas kabo ore, vienišas sklandydamas virš debesų“ (p. 15). Fizinis herojaus atsiskyrimas koreliuoja su jo geismu apsivalyti nuo buitiškojo pasaulio drumzlių, kurių atsikračius, remiantis romano logika, galima pakilti į aukštesnę būtį. Apsigyvenus ant kalno, netikėtai pasirodo ji – paukštė, erelė, romane tapusi atskira veikėja, didžiąja protagonisto pasija. Iškart suprantame –­ turime reikalą ne su grynakrauju realistiniu, bet su pasakojimu, projektuojamu iš realybės ir simbolinės plotmės susikirtimo.

Paukštės figūra romane įgavusi idea­lybės semantinį krūvį. Jos simbolinę reikšmę suvokti nesunku – paukštė atstovauja aukštiesiems protagonisto idealams, vertybėms, iš kurių bene svarbiausia, žvelgiant į visą Melniko kūrybą, yra laisvė. Kad skaitytojas nepervargtų bandydamas iššifruoti paukštės kodą, „Autoriaus žodyje“ sufleruojama, kad „paukštis yra Dievo, sielos simbolis“ (p. 11). Ištartis orientyrinė, pagrįstai leidžianti manyti, jog sielos tema romane bus padėta tyrinėti ant Petri lėkštelės. Taip ir įvyksta – supriešinus idealo ir žemiškos realybės linijas, fermentuojasi pagrindinė romano ašis, bandant reflektuoti, kas yra siela, ko ji trokšta, kaip išlaisvinti ją iš kūniškų priedermių. Protagonistui, pavargusiam nuo žemiškosios tuštybės, socialinių vaidmenų (tėvo, sutuoktinio, brolio), paukštė tampa metafizine kompensacija, leidžiančia atitrūkti nuo supančio pasaulio.

Paukšte romane ne tik žavimasi – pajutęs nenumaldomą geismą, protagonistas su ja santykiauja. Ar tai reiškia norą priartėti prie idealo, susijungti su savo siela, taigi su tuo, kas yra pati esmės šerdis? Galbūt. Tačiau prisiminus ankstesnio romano „Maša, arba Postfašizmas“ siužetą, kuriame netrūksta stebinančių kūniškų scenų su storais – žmonėmis, atstojančiais darbinius gyvulius, – įkyriai peršasi mintis, kad šokiravimo matas Melniko prozoje tampa emblema, kurios emalę nugramdžius siužetinė intriga netektų galios, o visas pasakojimas – unikalumo. „Dangaus valdovuose“ detalizuotas santykiavimo su paukšte aktas natūraliai kelia klausimą: kiek motyvuotai jis tarnauja idėjiniam pamušalui (ir ar tikrai jį puošia), o kiek tampa dėmesį pritraukiančiu, provokuojančiu paviršiniu inkliuzu?

Galvojant apie „Dangaus valdovų“ visuminį pagrindą, nejučia vėl iškyla „filosofinės pasakos“ konceptas. Filosofinis knygos matmuo iš tiesų nepaneigiamas, tačiau gana drungnas, besilaikantis ant egzistencinių klausimų ramsčio, kuris, velkamas nuo vieno Melniko kūrinio prie kito, tenka pripažinti, prarado savo reikšminį potencialą ir naujausią romaną pasiekė tik jo atplaišos. Pasakojimą pertraukiantys filosofiniai klausimai, susiję su prigimties, laisvės ir pan. temomis, esmę ne visada priartina, kaip nepriartina ir paties atsakymo, todėl kartais atrodo betiksliai. Stiliaus atžvilgiu „Dangaus valdovai“ išlaiko ankstesniems Melniko kūriniams būdingą lakonišką, nuo nereikalingų priemaišų išdistiliuotą, todėl lengvai perskaitomą sakinį. Naujausias romanas kiek išsiskiria egzaltacijos doze. Jos įšvirkšta negailint, ypač aprašant protagonisto susitikimus su paukšte: „Ūmai atsigręžiau – ji didingai tupėjo savo vietoje, tarsi niekada nebūtų išskridusi, sparnai kiek išskėsti į šonus. Iš mano akių savaime pasipylė ašaros“ (p. 39); „Pritūpęs verkiau kaip vaikas. Niekada nebūčiau verkęs žmogaus akivaizdoje. – Aš nebuvau vienišas su tavimi, – šnabždėjau pro ašaras“ (p. 193).

Ganėtinai egzaltuoti atrodo ir protagonisto bei paplūdimyje sutiktos nepažįstamosios santykiai, portretuojami kaip giminingų sielų susitikimas. Čia Melnikas iš esmės atgaivina platoniškąjį androgino mitą, bylojusį, kad seniau egzistavo žmonės, savyje telkę ir moterišką, ir vyrišką lytį. Kai Dzeusas androginus perskyrė pusiau, jie nenumaldomai troško vienas su kitu vėl suartėti. Suartėti trokšta ir nepažįstama protagonisto paplūdimyje sutikta moteris, nusivedusi jį į savo kambarį ir pasiūliusi abiem susivyti rankomis ir kojomis. Akivaizdžiai deklaruojama giminingos, seniai pažintos sielos ir vieno kūno paralelė klosto gana nenatūralų, ir, prisiminus Platoną, kiek juokingai atkartotą santykį: „Seniai... Kitame gyvenime. Mes pažinome vienas kitą. Kitaip neįmanoma paaiškinti“ (p. 153); „Ji pirmoji surado savo kūną. Kone jėga išsilaisvino iš mano glėbio. Atrodė, mūsų rankos ir kojos nenorėjo to daryti – teko jas traukti iš po kūnų, atplėšti“ (p. 156).

Skaitant „Dangaus valdovus“, akį rėžia gana intensyviai besiskleidžiantis patriarchalinio diskurso matmuo. Moterys romane suvokiamos pirmiausia kaip atstovaujančios gamtai, pagrindinė jų funkcija – reprodukcinė: „Jos laukė apvaisinimo, visos. Nesvarbu, ar buvo tai įsisąmoninusios, ar ne. Be apvaisinimo jos nieko nereiškė, buvo tuščiažiedės“ (p. 136–137). Moterims Melniko romane atkakliai priskiriamas ir gundytojos vaidmuo, pabrėžiama mag­netizuojanti seksualinė galia, tačiau jos iš esmės atskiriamos nuo kultūrinių kompetencijų: „Turbūt buvau ne tik mizant­ropas, bet ir antifeministas. Nes mane erzino, kai moterys imdavo filosofuoti. Net sakydamos teisingus žodžius“ (p. 178). Regis, prancūzų filosofės H. Cixous deklaruota mintis apie vyrų iš kultūros išstumtas moteris Melniko romane įgijo tiesioginį pavidalą – akcentuojant jų seksualumą ir gamtinį pradą ignoruojama moters autonomija ir kultūrinis savarankiškumas. Pavyzdžiui, net dukros likimą protagonistas apmąsto reprodukciškai: „Mano duktė jau „paruošta“ vyriškiui – sąmoningai ar nesąmoningai jo laukia (...), kad būtų apvaisinta. Kaip karvė“ (p. 187).

Pabaigoje norėtųsi atkreipti dėmesį, kad prieš porą metų pasirodžiusios knygos „Anoreksija“ recenzijoje* išsakytas nuogąstavimas dėl Melniko perėjimo į grynąją populiariąją literatūrą, po „Dangaus valdovų“ – romano, esmes kalbinančio supaprastintai, primityviai –­ dar labiau suaktualėja. Greičiausiai romanas ras savo auditoriją, tačiau ar toks kūrinys suteikia lietuvių literatūrai gyvą pulsą? Klausimas tegul lieka retorinis.

* Elžbieta Banytė, „(Sur)reali anoreksija (J. Melniko „Anoreksija“)“, Metai, 2015, Nr. 3.