Kaip kasdieniame gyvenime rašytojai tvarkosi su klišėmis? Kaip reaguoja jas užtikę skaitomame tekste? Kokiomis nuostatomis dėl klišių vadovaujasi, kai rašo patys?

Akvilina Cicėnaitė

Kyla pagunda į klausimą apie klišes atsakyti klišėmis, bet susilaikysiu. Neseniai vieną straipsnį užbaigiau žodžiais „ateitis parodys“, bet išbraukiau sudrausminta: „Gal tos banalybės nereikia?“ Be jokios abejonės, klišės į mano tekstus yra prasprūdusios, o ar jų bus daugiau – ateitis parodys.

Virginija Kulvinskaitė

Klišė nėra blogis, greičiau atvirkščiai. Pats gyvenimas iš esmės yra klišė: kasdien kartojame tuos pačius veiksmus, žodžius. Vertinant lingvistiškai, riba tarp klišės, frazeologizmo, mirusios metaforos – siaura. „Širdis galugerklyje“, „jūra iki kelių“, „per plauką“ – kalbinės klišės ar mirusios metaforos, bet vis tiek gyvos, prasmingos ir funkcionalios, nes tiksliai išreiškia būsenas, situacijas.

Man gražu, kai klišės naujame kontekste įgyja papildomų ar net priešingų reikšmių, tarsi persiverčia, atgyja. Toks wow efektas. Už klišes literatūroje ir gyvenime atgrasiau įnirtingas siekis pasakyti, parašyti, padaryti kažkaip naujai, kitaip, t. y. įmantri (iš)raiška, po kuria slepiasi klišinis, banalus turinys. Va čia tai blogis.

Kavinė „Cliché“ Madrido kelyje Gilforde. Bashero Eyre’o nuotr. („Wikimedia“)

 

Tomas Vaiseta

Kad ir kokios šlykščios, nuvalkiotos, agresyvios būtų klišės, tenka pripažinti, kad jos ne tik neišvengiamos, bet ir būtinos. Atsikartodamos ir šitaip iš naujo naikindamos prasmę, jos tampa mūsų, žmonių, susitikimo vieta, kurioje pripažįstame nesantys unikalūs, kad prieš mus jau gyveno, mąstė ir rašė kiti, kad esame žmonės tik tiek, kiek patiriame kartu ir panašiai, kad mums reikia susikalbėti. Literatūroje ir kalboje klišės reikalingos (literatūros kūrinys, visiškai nuo jų išvalytas, būtų nepaskaitomas), taigi nesakau, kad literatūra ir kalba iš esmės yra klišė, tik todėl, kad tai pernelyg nejauki mintis.

Dalia Staponkutė

Klišės – pasaulėjautos dalis čia ir dabar. Jos turi tikslą, braunasi į literatūrą, tiesiogiai ir ne. Kova su jomis ne itin vaisinga. Žalingiausios ne tos – literatūroje, o tos – taikomos literatūrai. Pavyzdžiui, „emigrantų literatūra“ globalios migracijos laikais – destruktyvi, literatūrą skaldanti klišė.

Daina Opolskaitė

Stereotipus, klišes galima vertinti kaip savotišką terpę – jų fone itin išryškėja ir tampa gerai matomos kitos žmogaus savybės: kūrybiškumas, originalumas. Vis dėlto rašant gal ne taip ir lengva ties jomis suklusti? Įsijungia kalbos srautas, rašai ir negalvoji. Labiausiai klišės atpažįstamos jaunųjų tekstuose: tai natūralu, kol atsiveria savas žvilgsnis, klišės yra tarytum užuolaidėlės, kurias turi praskleisti, negailestingai atitraukti į šalis, kad išvystum dienos šviesą. Brandžių žmonių tekstuose jos atsiranda dažniausiai ten, kur prasiveržia sentimentai.

Pati rašydama apie jas negalvoju, bet, žinoma, stengiuosi vengti. Ar tai yra kūrybiškumas? Ar tokiu būdu rašytojas įrodo savo talentą, įgalumą? Manau, kad ne visada. Kūrybiškumas būtų klišę panaudoti ir ten, kur ji turėtų atrodyti „klišiškai“. Neseniai tai patyriau rašydama tekstą apie vestuves – norėjau jas pavaizduoti kaip absoliučiai atitinkančias įprastinį kanoną, tokį apgailėtiną tuštybės triumfą su visais atpažįstamais ingredientais: limuzinas, rožių puokštės, balta kaip sniegas nuotakos suknelė. Štai jums ir klišė. Juk tikrai galima sugalvoti kur kas įdomesnį, originalesnį palyginimą. Bet kalbos jausmas kužda, kad viskas yra savo vietose. Nežinau, ar skaitytojas pajus, ar supras, kad šiuo atveju klišės siekiau tikslingai – perdėm stereotipiniam vaizdui sustiprinti, perteikti. Kitu atveju rizikuoju būti pasmerkta kaip labai neoriginali, nekūrybiška. Štai kaip kartais nutinka.

Danutė Kalinauskaitė

Kaip kasdieniame gyvenime tvarkausi su klišėmis? Bet kasdienio gyvenimo klišėmis aš laikau rutiną, be kurios pražūčiau. Persikėlusi į naują vietą su visu savo buvusiu gyvenimu (o tai yra kataklizmas, uraganas Anatolijus), rimstu, kai pamažu ima klostytis rutina. Šaukšteliai sugula į stalčius, o rytai neruošia jokių staigmenų. Rutina mane ramina ir gydo.

Tekstuose atvirkščiai – klišės siutina. Knygas, išaustas iš banalybių, metu šonan. Nors neretam jos komfortiškos, nes netrikdo ir neverčia galvoti, žinai, kas tavęs laukia už kampo, –  ne tik knygos pabaigoje, bet ir kitame sakinyje. Tai teikia atpažinimo džiaugsmą. Tvirtai stovi ant žemės. O unikalumas – jis juk išspiria iš „komforto zonos“, erzina, maža to, išsiūbuoja pamatus. Kam to reikia Donaldo Trumpo ir taip siūbuojamoje valtyje?

Rašant man asmeniškai po ranka pravartu laužtuvas, nes banalybės, susilydžiusios į kietą lavą, visada paviršiuje. Blizga. Išlupti iš po jos ką nors autentiško, kas būtų tik tavo, tik nuo tavęs – tam (neperdedu – raunantis plaukus) reikia laiko. Išlaukti. Dėl to ir knygas leidžiu taip retai.

Mantas Balakauskas

Kasdieniame gyvenime susidūręs su klišėmis stengiuosi jas atpažinti, o atpažinęs netgi pasigėrėti. Gyvenimo klišės savaime nėra blogos, gal kaip tik jos reiškia, kad pasaulyje yra kažkas nekintamo. Tai, į ką galime įsitverti, ypač kai viskas keičiasi, griūva ar gimsta iš naujo.

Tekste užtikęs klišę reaguoju kiek kitaip nei gyvenime. Tokiu atveju paprastai stengiuosi ištirti padėtį ir suprasti, kodėl ji pateko į tekstą. Kartais, ją tinkamai pavartodamas, autorius demonstruoja savo meistriškumą. Rašydamas pats stengiuosi vengti klišių, jei nesugebu jų paversti į ką nors nauja ar neįprasta, tačiau būna tokių situacijų, kai klišė turi likti, nes tokia jos funkcija.

Agnė Žagrakalytė

Pagal pirmąją klišės prasmę, esu jų sukūrusi keliskart (pradinėse klasėse, darželyje?), kai seną piešinį įtrini parafino žvake, užtepi juodo ar kitokio guašo, kai išdžiūva, raižai kitą piešinį, ir išlenda seno piešinio spalvos. Vyresnėse klasėse darėm linoleumo klišes, beveik visi įsipjovė rėžtukais, dar kartą klijavom klišę iš tekstūrinių audinių: paskui nutepi dažais ir perbrauki voleliu – prigamini paveiksliukų pagal klišę. Labai žalioj jaunystėj esu išardžiusi flanelinius marškinius kaip klišę, juos apsiuvusi senų džinsų gabalais ir vėl atgal susiuvusi – išėjo džinsinis švarkelis flaneliniu pamušalu. O šiandien taip apsiuvau puodkėlės pirštinę – sudėvėta jos forma buvo klišė, aprengusi nauja medžiaga gavau naują dalyką, papostinau feisbuke iškart.

 

Parengė Dovydas Kiauleikis