Rugsėjį Tommy Orange’as dalyvavo tarptautiniame Berlyno literatūros festivalyje, tačiau gauti atskiro interviu „Literatūrai ir menui“ nepavyko. Pateikiame rašytojo pokalbio su renginio moderatoriumi Bernhardu Robbenu ištrauką.

× Bernhard Robben

 

„Bank Square Books“ nuotrauka

 

Tavo romano įžanga labai galinga.

Tikiu, kad kūrybai reikia dailios pradžios. Padirbdini labai gražias duris tam šūdinam namui, į kurį turi įeiti – juodraščiams, kuriuos turi parašyti, – ir jei įėjimu esi patenkintas, tuomet ir visas kūrinys turi jam prilygti. Privalai įtikinti skaitytojus versti kitą puslapį. Tapęs tėvu ir praradęs jausmą, kad mano laikas priklauso man, virtau negailestingu skaitytoju, tad ir kaip rašytojas noriu nusipelnyti skaitytojų laiko. Juk vietoj skaitymo žmonės gali pasirinkti daugybę kitų dalykų – ir pasirenka.

Įtariu, pradėjęs rašyti nesitikėjai, jog tavo romanas sulauks tokio didžiulio atgarsio. Kam jį rašei – savo bend­ruomenei, kitiems, visiems?

Rašiau norėdamas gauti dėstytojo darbą menų institute, kuriame studijavau. Direktorius pažadėjo priimti, jei išleisiu knygą. Pagalvojau: parašysiu, priversiu savo studentus ją perskaityti, kolegos pameluos skaitę, o aš turėsiu norėtą darbą. Prigimtinių žmonių kūrybos auditorija paprastai yra patys prigimtiniai žmonės. Matomi esame apskritai mažai, tad ir mūsų kūryba dažniausiai domina tik mus pačius.

Man kaskart labai sunku įtikinti leidėjus, kad ant mano knygų vertimų viršelių nedėtų stereotipinės šydu prisidengusios moters. Ant tavo knygos viršelio turime dvi plunksnas, bet turbūt jų būta daugiau?

Ta kraujuojanti plunksna yra trečias variantas. Įsivaizduokit, kokie nevykęs buvo pirmi du, jei šis iš jų geriausias... Pirmas variantas – prastai nupieštas pow-wow šokėjas kvailio veidu ir suvarpytas kulkų. Leidėjai rado tą iliustraciją poros dešimtmečių senumo vadovėlyje ir labai ja džiaugėsi. Kadangi viena iš mano ankstesnių veiklų buvo grafikos dizainas, paprašiau, kad leistų pataisyti. Važiuodamas namo traukiniu padirbėjau fotošopu. Parodžiau sūnui. „Tėti, čia gi tu!“ – reagavo jis. Žinojau, kad draugai nenustos šaipytis: „Ant pirmos savo knygos viršelio užsidėjai save, apsikarsčiusį indėniškomis regalijomis?“ Bet norėjau išlaikyti gerą santykį su leidėjais ir buvau pasiruošęs nusileisti. Tačiau leidyklos pardavimų skyriui nepatiko kulkos ir jie liepė visą viršelį perdaryti iš naujo. Antras pasiūlytas variantas – rudo popierinio maišelio stilius su indėnišku galvos apdangalu per vidurį. Tai absoliučiai kvaila idėja ir buvau pasiryžęs prieš ją kovoti. Kai galų gale pamačiau JAV leidimo viršelį, atrodė, kad jie tiesiog iš to apdangalo ištraukė dvi plunksnas ir žlegtelėjo ant oranžinio fono. Turint omeny mano pavardę – Orange’as... Bet po viso šito tiesiog pasakiau: „Ai, tiek to.“

Keistas tavo romano pavadinimas – „Ten ten“. Iš kur jis?

Tai rašytojos Gertrude Stein citata. Paguglinę Ouklando rašytojus rasite du garsius vardus: G. Stein ir Jacką Londoną, rašiusį apie vilkus. Kai Gertrude paklausia, kodėl nerašo apie Ouklandą, ji atsako: „There is no there there“ – to miesto, kokiame ji užaugo, nebėra. Jis neatpažįstamai pasikeitė. Man tai rezonavo su mūsų patirtimis. Mano veikėjai bando suprasti, ką iš tiesų reiškia būti prigimtiniu žmogumi, kai visi aplink sako, kad prigimtinis – tai gyvenantis „istoriškai“, rezervate, ant arklio ar dar kokia klišė. Kita potekstė kyla iš to, ką įpratau girdėti apie indėnus. Prisilietus prie tragiškos istorijos, atsakymas paprastai būna ne toks: „Taip, ši šalis išties turi ką permąstyti.“ Tiesiog sakoma: „Nagi nagi, tai yra jūsų problema, ne mano. Visa tai praeitis ir ne mano atsakomybė.“

Su vaisiaus alkoholiniu sindromu gimęs Vienišasis Tonis buvo pirmasis veikėjas, kurį sugalvojai.

Į jį dėl išvaizdos niekas nenori žiūrėti. Taip jautiesi būdamas prigimtiniu žmogumi JAV ir žinodamas, kad žmonės nenori atsigręžti į istoriją ir pripažinti, kas vyko. Tonis yra metafora amerikiečiams, kurie didžiuojasi savo istorija ir jaučiasi patriotais – o dabar ir nacionalistais, – bet iš tiesų didžiuojasi tuo, kas niūru ir tragiška.

Kitas romano veikėjas Orvilis Raudonoji Plunksna ruošiasi dalyvauti pow-wow šventėje. Tradicinio šokio jis mokosi žiūrėdamas jutubą. Šis indėnas neturi jokio ryšio su savo kultūrinėmis tradicijomis. Kodėl tėvai jam apie jas nepapasakojo?

Kartais perduoti tradicijas jaunesniems tampa privilegija. Žmogui, kurio kultūrinės patirtys skausmingos ir traumuojančios, tai padaryti nelengva. Mano tėtis yra šajenas, užaugo tradiciškai, tačiau senelis savo sūnumi jo nepripažino. Tėčio gimtoji kalba yra šajenų, angliškai jis nekalbėjo iki pradėjo eiti į mokyklą. Bet manęs šajenų kalbos jis nemokė. Augino mus Ouklande, bet kultūros, tradicijų neperdavė, nes nesugebėjo susitvarkyti su savo skausmu. Mūsų bendruomenėse taip nutinka gana dažnai. Užaugti tradicinėje kultūroje kartais yra privilegija.

Viename epizode kažkas sako: „Meškos ir indėnai ne tokie jau ir skirtingi.“ Ką tai reiškia?

Taip sako vienos veikėjos pliušinis meškiukas – prakalba jiems likus dviese. Tame epizode jis pasakoja apie pliušinių meškiukų (angl. teddy bear) kilmę. Šie žaislai taip pavadinti JAV prezidento Theodore’o (Teddy) Roosevelto garbei, remiantis laikraštyje išspausdinta istorija. Neva medžiodamas jis sutiko seną mešką ir, būdamas gailestingas, jos nenušovė. Iš tiesų tai meškai peiliu perpjovė gerklę. Tačiau jo vardu pavadintas meškiukas tapo suprekinta Amerikos gailestingumo išraiška. Ši suklastota istorija, pasirodanti mielo žaislo forma, yra puiki daugybės kitų amerikietiškų naratyvų metafora. Jie pateikiami dailios prekinės išvaizdos, deja, pažvelgus giliau paaiškėja tikroji jų istorija. Todėl romane meškiukas mergaitei sako: „Mūsų istorija ne taip ir skiriasi. Ir meškos, ir indėnai gyvenome šioje teritorijoje, bet atėjūnai perpjovė mums gerkles ir pavadino tai gailestingumu.“

Tavo romane kalbama apie miesto indėnus. Kodėl ši istorija rašoma tik dabar?

Tai tikra mįslė. Neseniai sužinojau, kad žydų skaičius JAV panašus kaip ir indėnų. Tačiau žydai gerokai matomesni. Kodėl? Tai paaiškinčiau jau aptartu istorijos neigimu: amerikiečiai savo istorijoje nori matyti tik tai, kuo gali didžiuotis. Todėl mokyklose ir toliau mokoma instituciškai patvirtintų melų, padedančių formuoti paklusnius ir amerikietišką svajonę propaguojančius piliečius. Kitas paaiškinimas – autentiškumo reikalavimas, tarsi infekcija užkrečiantis prigimtinio žmogaus meninę energiją. Jei bandai rašyti apie save, bet viskas, kas apie tave parašyta, vyksta rezervate, imi jausti spaudimą rašyti tą patį. Nebent surizikuoji ir žengi už nubrėžtų ribų.

 

 × Tommy Orange

Ten ten
Prologo ištrauka

 

Negailestingai, greitai

Daug mūsų dabar miestiečiai. Jei ne todėl, kad gyvename miestuose, tai todėl, jog gyvename internete. Tuose aukštuose naršyklių languose. Mus vadindavo šaligatvių indėnais. Vadino sumiesčionėjusiais, dirbtiniais, neautentiškais, pabėgėliais be kultūros, obuoliais. Obuolys – iš išorės raudonas, viduje baltas. Bet mes esame tai, ką darė mūsų protėviai. Kad išgyventų. Esame atsiminimai, kurių neprisimename, kurie gyvena mumyse – juos jaučiame, dėl jų saviškai dainuojame ir šokame, meldžiamės; jausmai iš atsiminimų, kurie tvyksteli ir pražysta mūsų gyvenimuose netikėtai, kaip per antklodę prasiskverbiantis kraujas iš žaizdos, kurią atvėrė į nugarą paleista kulka – dėl plaukų, dėl galvų, dėl pažadėtos premijos ar tiesiog norint atsikratyti.

Kai jie su savo kulkomis atėjo mūsų pirmąkart, nenustojome judėję, nors kulkos lėkė dukart greičiau už mūsų klyksmą, ir net kai jų kaitra ir jėga skrodė odą, trupino mūsų kaulus ir kaukoles, vėrė širdis, toliau judėjome – net ir regėdami, kaip mūsų kūnai nuo kulkų draikosi ore tarsi vėliavos, kaip tos vėliavos ir pastatai atsiranda vietoje viso to, ką šioje žemėje žinojome buvus. Kulkos tebuvo perspėjimas: tai sapnų vaiduokliai kalbėjo apie negailestingą, greitą ateitį. Kulkos skriejo skradžiai mus, tapo greičio ir žudynių bei negailestingai sienų ir pastatų brėžiamos ribos pranašais. Jie atėmė viską ir sumalė į dulkes, smulkiai kaip parakas, laidė pergalės šūvius į orą, o skeveldros lėkė į nebūtį, į melo kupinas istorijas, kurias lemta užmiršti. Klaidžiojančios kulkos ir visos negandos į mūsų nieko neįtariančius kūnus sminga ir dabar.

Iš anglų kalbos vertė Giedrė Steikūnaitė