Cath Pound. Skandalingi „prarastosios kartos“ memuarai

Modernizmo ikona vadinamos Gertrude Stein 75-ųjų mirties metinių proga apie kultūrą rašanti žurnalistė Cath Pound siūlo prisiminti žinomiausią rašytojos bestselerį „Alice B. Toklas autobiografija“ (1933). Ši unikali knyga, parašyta kaip tariami G. Stein gyvenimo partnerės A. B. Toklas prisiminimai, papiktino XX a. pirmosios pusės literatūros ir dailės žvaigždes, vadinamas „prarastosios kartos“ atstovais (greit išpopuliarėjusį terminą sukūrė G. Stein). Įžvalgomis apie G. Stein biografiją ir provokatyvią kūrybą su žurnaliste dalinasi biografijų autorė, prozininkė Diana Souhami, parašiusi studijas „Gertrude ir Alice“ („Gertrude and Alice“) bei „Nėra modernizmo be lesbiečių“ („No Modernism Without Lesbians“).

 

Cath Pound. Skandalingi „prarastosios  kartos“ memuarai
Gertrude Stein (1935). Carlo Van Vechteno nuotrauka

 

Prieš 75 metus liepą mirusi Gertrude Stein kultūrine Paryžiaus širdimi išbuvo daugiau nei keturis dešimt­mečius. Ji suteikė gyvybiškai svarbią paramą Henri Matisse’ui ir Pablo Picasso tuomet, kai jų kūrybą teigiamai vertino vos vienas kitas, o jos vadovaujami išrinktiesiems skirti vakariniai pasibuvimai šeštadieniais virto legenda. Po Pirmojo pasaulinio karo G. Stein tapo ypatingu traukos centru daugybei britų ir amerikiečių rašytojų, plūstančių į Prancūzijos sostinę ieškoti išraiškos laisvės, kurios dažnai stokojo savo puritoniškesnėse gimtinėse. Pati G. Stein save regėjo kaip ang­lų literatūrą atnaujinsiančią geniję, tačiau jos proza beveik neįveikiama, todėl rašytoja yra viena rečiausiai skaitomų garsių autorių. Išimtis – „Alice B. Toklas autobiografija“.

Knyga, parašyta kaip G. Stein gyvenimo partnerės autobiografija, iš tiesų yra pačios rašytojos memuarai. O dėl pasirinktų personažų – H. Matisse, P. Picasso ir Georges’o Braque’o, Ernesto Hemingway’aus, Scotto Fitzgeraldo ir Ezros Poundo – kūrinys tapo amžinu ypač gyvybingos ir kūrybingos epochos paminklu.

„Manau, tikrasis memuarų žavesys – kad jie užfiksavo laikmetį, kurį Antrasis pasaulinis karas visiškai sunaikino. Tai nuostabus laisvės, klausimų ir pokyčių laikmetis, – teigia Diana Souhami. – Visi tie žmonės buvo G. Stein draugai, jie pasirodydavo ir išnykdavo, bet dar buvo ir Tetule vadinamas automobilis, virėja Helene ir šuo vardu Basket. Memuarai labai įtaigūs, sklandūs, nepraradę šviežumo jausmo.“

Į Paryžių Gertrude atvyko 1903 m. – ją pakvietė mieste anksčiau įsikūręs brolis Leo. Jie apsigyveno bute siauroje de Fleurus gatvėje, kairiajame krante netoli Liuksemburgo sodų. Palikimas jiems užtikrino nedideles asmenines pajamas, kurios Prancūzijoje leido gyventi geriau nei jų gimtojoje Amerikoje. Leo buvo pirmasis modernistų paveikslą įsigijęs Steinų giminės atstovas – greitai broliu pasekė ir Gertrude.

„Alice B. Toklas autobiografija“ įtaigiai atgaivina epochą, kai šiandien moderniais šedevrais laikomus kūrinius buvo galima nusičiupti už konditerinio skanumyno kainą iš prekeivių, vedamų visų pirma aist­ros, o ne pelno. Sezanai buvo nučiupti iš Vollard’o galerijos Lafitte gatvėje – pasak „Alice“, tai „neįtikėtina vieta“, kur drobės „bet kaip viena ant kitos sumestos“. Pikasų galėjai nusipirkti iš Sagoto, anksčiau dirbusio klounu cirke. Kartkartėmis Steinai aplankydavo „Fouquet“ cukrainę, kurioje „vietoje paveikslo galėjai nusipirkti žemuogių uogienės stiklainėlį“.

Skandalingoji H. Matisse’o „Moteris su skrybėle“ nupirkta pirmojoje „Salon d’Automne“ parodoje: šiose parodose galėjo dalyvauti menininkai, kurie salonui buvo pernelyg eksperimentiniai ir dažnai sulaukdavo žiūrovų bei kritikų patyčių. „Žmonės staugė ir juokėsi iš paveikslo, krapštė jį. Gertrude Stein nesuprato kodėl – paveikslas jai atrodė visiškai normalus“, – rašė „Alice“.

 

Cath Pound. Skandalingi „prarastosios  kartos“ memuarai
Gertrude Stein autografas

 

H. Matisse’o tapytas portretas prisijungė prie Paulio Cézanne’o tapyto ponios Cézanne portreto – Gertrude tvirtino, kad pastarasis įkvėpė jos pirmo solidaus veikalo „Trys gyvenimai“ stilių, nes personažus kūrė kartodama sakinius panašiai kaip P. Cezanne’as, dėliojęs portretą iš spalvų plokštumų. Tiesa, „Autobiografijoje“ G. Stein taip pat tvirtino, kad rašyti sakinius ir paragrafus išmoko klausydamasi ritmingo šuns Basket lakimo – šis faktas kiek paaiškina, kodėl jos pirmieji kūriniai nesulaukė populiarumo.

Nepaisant savo keistumų, rašytoja lengvai galėjo atpažinti kitų talentą. „Manau, G. Stein turėjo puikią uoslę, – teigia D. Souhami. – Per trumpą laiką ji sukaupė neįkainojamą kolekciją. Tuomet žmonės ėmė domėtis, norėjo pamatyti paveikslus.“

„Autobiografijoje“ „Alice“ pasakoja, kad „Matisse’as pritraukė žmones, vieni žmonės atsivesdavo kitus, jie ateidavo kada norėdavo ir tai pradėjo erzinti – taip ir atsirado šeštadienio vakarėliai“.

Tikroji Alice pasirodė 1907 m., kai G. Stein jau buvo įgijusi svarią reputaciją. Pirmą kartą pamačiusi Gertrude, Alice išgirdo nematomų varpų skambesį, kurį laikė įrodymu, kad sutiko geniją. Moterų ryšį užtvirtino kitą dieną Liuksemburgo soduose įvykęs pasivaikščiojimas – jos nesiskyrė 39 metus, iki pat Gertrude mirties.

Nematomų varpų skambesį Alice išgirdo ir sutikusi P. Picasso. Jie susipažino, kai savo pirmame aplankytame šeštadieniniame vakarėlyje Alice pasakė dailininkui, kad jai patiko jo nutapytas Gertrude portretas. „Taip, – tarė dailininkas, – visi sako, kad Gertrude nepanaši į portretą, bet tai nesvarbu – ji bus panaši.“

D. Souhami mano, kad Alice labai prisidėjo prie Gertrude sėkmės, nors ir elgėsi taip, tarsi būtų Gertrude tarnaitė – nešė krepšius, spausdinimo mašinėle perrašinėjo rankraščius, per vakarėlius salone linksmindavo „žmonas“, kol Gertrude kalbėdavosi su „genijais“. „Manau, ji buvo impresarijė. Tai Alice styguodavo pasirodymus. Gertrude be Alice nebūtų pasiekusi tiek daug.“

Alice buvo įtakinga figūra, be to, ji itin nervino Leo. Galų gale jis išėjo su savimi pasiėmęs renuarus ir matisus – Gertrude liko sezanai ir picasai. Paskui jie daugiau niekada nesikalbėjo.

Po karo G. Stein dėmesys nukrypo į besibūriuojančius prie jos durų rašytojus. Jos kūrinius skaitė vos vienas kitas, bet G. Stain prestižas buvo milžiniškas. „Manau, ji galėjo padėti išgarsėti. G. Stain nuoširdžiai domėjosi besibūriuojančių rašytojų kūryba, tapo kažkuo panašiu į aiškiaregę ar pranašę, – paaiškina D. Sou­hami. – Ji tikrai nusimanė apie žmonių sugebėjimus. Deramai įvertino E. Hemingway’ų, S. Fitzgeraldą ir Paulą Bowlesą.“

Sunku patikėti, bet tarp hipervyriško E. Heming­way’aus ir motiniškos daugiau nei dvigubai už jį vyresnės lesbietės egzistavo ypatinga trauka. Ši trauka Alice kėlė pavydą. „Autobiografijoje“ ji perspėja Gertrude: „Nedrįsk grįžti namo susikibusi su Heming­way’umi už rankų.“ Tačiau trauka nesumažino G. Stein paniekos rašytojo kūrybai. Štai ką Gert­rude tvirtina pasakiusi E. Hemingway’ui apie jo pirmą romaną: „Labai daug aprašymų – ir nelabai gerų aprašymų. Bandyk dar kartą, susikaupk.“ Vienintelis rašytojas, kurį G. Stein garbino besąlygiškai, buvo S. Fitzgeraldas. „Jos manymu, Fitzgeraldas bus skaitomas tuomet, kai daugybę garsesnių jo amžininkų užmirš“, – rašo „Alice“.

Pradėti rašyti memuarus 3 dešimtmetyje G. Stein galbūt paskatino rašytojų, kuriuos ji globojo, sėkmė, nes pati tuo metu labiau garsėjo įtakingos patronės, o ne novatoriškos rašytojos, kokia save laikė, reputacija. Idėją pasiūlė būtent Alice. Pasak D. Souhami, „ji negalėjo pakęsti iš spintų virstančių, tačiau pelno nenešančių rankraščių“. Tiesa, iš pradžių Gertrude dvejojo, nes manė, kad memuarai diskredituos jos talentą. „Pastabos nėra literatūra“, – kartą G. Stein replikavo E. Hemingway’ui.

 

Cath Pound. Skandalingi „prarastosios  kartos“ memuarai
Gertrude Stein (1934). Carlo Van Vechteno nuotrauka

 

Įtikinta sumanymo privalumų Gertrude pasirinko alter ego manevrą, kuris įpareigojo pirmą kartą gyvenime rašyti paskaitomai, taip pat užtikrino, kad tam tikrų piktybiškų pastabų ir Gertrude genialumo pašlovinimų šaltinis bus „Alice“, o ne pati autorė. Žinoma, tai jos skaitytojų neapgavo. Knyga sugebėjo papiktinti beveik visus paminėtus. E. Hemingway’us ypač įsiuto perskaitęs, kad rašyti išmoko redaguodamas Gertrude rankraštį „Amerikiečių formavimasis“. Dar labiau jį įsiutino tik tai, kad G. Stein amerikietį pavadino „geltonu“ (yellow), t. y. bailiu.

Įtūžis buvo toks didelis, kad modernistų žurnalas „transition“ publikavo „Liudijimą prieš Gertrude Stein“. H. Matisse’as liejo pyktį, nes jo žmonos burną G. Stein palygino su arklio, o G. Braque’as keikė tvirtinimą, jog kubizmas neatsiejamas nuo Ispanijos. Tačiau Gertrude dėl to nesijaudino. D. Souhami teigimu, rašytojai tai nerūpėjo: „Nemanau, kad ji buvo kerštinga, tiesiog rašydama nesistengė įtikti. Ji nenorėjo rašyti to, ką jie norėjo girdėti. Ji neišpasakytai, nepakenčiamai ir besąlygiškai buvo savimi – tam tikra prasme tai G. Stein skiriamasis ženklas.“

Nepaisant kontroversijų, o galbūt kaip tik dėl jų „Alice B. Toklas autobiografija“ tapo bestseleriu ir sulaukė palankių recenzijų. Belaikį knygos žavesį ir pačios G. Stein svarbą turbūt geriausiai apibrėžia amerikietė žurnalistė Janet Flanner, teigianti: „Išsamūs memuarai apie intriguojantį laikmetį, kai iš dažų buvo sukurtas kubizmas, o iš žodžių – naujas rašymo būdas... Kai visa tai, kuo šiandien kvėpuojame, jau tvyrojo ore, tačiau tik vienetai galėjo užuosti, o labiausiai naujais atradimais kvepėjo po A. Toklas ir G. Stein stogu.“

 

Iš anglų kalbos vertė Virginija Cibarauskė

„BBC Culture“, 2021 07 27

Draugai