x Lina Simutytė

Rašytojų sąjungos leidykla skelbia laukianti rankraščių Pirmosios knygos (PK) konkursui. Nors vis išgirstu, kad šis konkursas pamažu praranda savo vertę, jam pateikiamų rankraščių nemažėja. Apie PK reikšmę, maištą, patriotizmą ir Leonardo Coheno sąsajas su Kaunu kalbamės su poete Rūta Vyžintaite, kurios eilėraščių rinkinys „Liuksemburgo jūra“ pernai laimėjo PK konkursą.

 

Asmeninio archyvo nuotr.

 

Debiutinį eilėraščių rinkinį „Liuksemburgo jūra“ (Rašytojų sąjungos leidykla, 2024) skyrei savo seneliui Aleksandrui Vyžintui. Skaitydami eilėraštį „Senelis“ sužinome, kad jis – ne tik tapytoju netapęs braižybos mokytojas, bet ir partizanas: „spurda aliejus / kaip širdis partizano Užpalių / apverčiant / rankos dreba / paveldėjau / bunkerio nerimą“. Papasakok, kokioje aplinkoje augai ir ką dar iš jos atsinešei, paveldėjai.

Kaip ir daugelis lietuvių, augau aplinkoje, kur nebaigus porcijos išgirsdavai: „Sibire šitas samtis sriubos galėtų...“ Beveik visos Vyžintų kartos aktyviai priešinosi režimams: proprosenelis Vyžuonose mėgino nuversti carinę valdžią, senelis davė priesaiką Alaušo partizanų būriui, o tėtis keliavo prie Laptevų jūros pargabenti tremtinių palaikų, aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje. Paskui juos – ir aš. Kad ir ką veikčiau, vis svarstau, ką tai gero duos Lietuvai. Žinoma, šalia kalbų apie tautos laisvę visada skambėjo ir mintys apie individo laisvę – užaugau su hipiškomis idėjomis, pagarba įvairovei ir kiekvienam žmogui, artimam ar tolimam.

Knygos viršelyje nusakai savo poezijos tematiką: „Mane jaudina faktai, datos, žemėlapiai ir jų sukurtos istorijos ar mini situacijos.“ Išties – rinkinio eilėraščiai neretai primena trumpučius pasakojimus, pvz., apie iš Kauno geto bulvių maiše išsigelbėjusią Juditą Mackevičienę, Romą Kalantą, Tadą Ivanauską. Tavo eilėraščiuose šmėsteli ir Jurgis Kairys, ir Kauno rabino Solomono Klonickio anūkas Leonardas Cohenas. Kas formavo tavo dėmesingumą tokioms asmenybėms, jų istorijoms?

Rengdama galybę interviu laidoms ar spaudai, supratau, kad nėra neįdomių biografijų, yra nebent kuklumas, nemokėjimas atsiverti ar atverti. Dėmesį asmenybei pastiprino ir domėjimasis istorija, geografija, migracija: suvokimas, kad esame labai arti vieni kitų tiek laike, tiek erdvėje. Pavyzdžiui, man nebeatrodo, kad LDK buvo seniai: štai tarpukariu gimęs žmogus dar atsiminė 1863 m. sukilimo dalyvius, o antrojo sukilimo žmonės dar prisiminė ATR žlugimą. Kai pajunti, kaip glaudžiai esi susijęs su kitu, gyvenusiu prieš kelis šimtus metų ar už kelių šimtų kilometrų, gali daug suprasti apie save, apie mus, paaiškinti, atleisti, įsikvėpti. Veikėjus įvardydama konkrečiais vardais, pabrėžiu ryšį, hierarchijos nebuvimą. Tarkime, knygos redaktorius Aidas Marčėnas siūlė eilutėje apie Leonardą Coheną „Tau, Leo“ pakeisti į „Tau, Leonardai“, tačiau atsisakiau: juk Coheno senelis iš „slabotkės“, taigi jis savas, į jį galiu kreiptis tiesiog „Leo“! 

Esi žurnalistė, televizijos laidų scenaristė, nepriklausomo pilietinio judėjimo „Mes nepavargsim“ organizatorė. Tave prisimenu kaip vieną iš neformalaus žurnalo „Dešra ant žaizdos“ kūrėjų. Kaip šių veiklų sintezė daro įtaką tavo poezijai? Ar tiki, kad poetui, rašytojui svarbus visuomeniškumas?

Vėlgi – profesinė patirtis atnešė suvokimą, liūdesį, kad daugybės istorijų nespėjome dokumentuoti. Nebegaliu jų atkurti remdamasi faktais, detaliai, tačiau jos dar tvyro ore, virtusios poetinėmis abstrakcijomis. Galbūt todėl tai persikelia į eilėraščius. Pastebėjau, kad eilėraščiuose mėgstu scenas: norisi ekranizuoti, nupiešti, sukurti netikėtą atomazgą, kartais netgi atsiranda tiesioginis dialogas. Na, o maištas, ar tai būtų neformalus leidinys, ar protestas prieš nešvarius verslo reikalus Rusijoje, turbūt yra poeto pareiga: žodis ir menininko nepriklausomybė yra tarsi šakės ir fakelas. Nepanaudoti jų, kai reikia, kai tamsu, – tai abejingumas.

 

Asmeninio archyvo nuotr.

 

Poetas Marius Burokas apie tavo knygą rašo: „Tik neskubėkite raukytis – autorė bando atgaivinti mirtinai nuvalkiotą patriotinį eilėraštį, įkvėpti jam gyvybės ir žaismės.“ Toks siekis yra gana drąsus ir reikšmingas, ypač dabartiniame, nuolat sproginėjančiame pasaulyje. Kodėl, tavo manymu, patriotinės tematikos eilėraščiai apskritai tapo nuvalkioti?

Po šio M. Buroko komentaro dar sykį susimąsčiau, ką šiandien vadiname patriotizmu. Tarkime, jeigu būčiau amerikietė ir rašyčiau apie Taimso aikštę, o ne Lietuvos miškus, apie Ikarą, o ne Kalantą, ar tai būtų patriotinė amerikiečių poezija? Patriotinė graikų poezija? Man atrodo, kad jautrumas savo aplinkai, dėmesys jai savaime nėra kažkoks didaktiškas. Žodį patriotizmas turėtume vartoti atsargiau. Man patinka jo reikšmė Lietuvių kalbos žodyne: „patriotinis – pasiryžęs aukotis tėvynės labui“. Ar mano eilėraščiai kam nors aukojami? (Jei dėl to sulaukiu kritikos – galbūt.)

Kad ir kaip būtų, suprantu, jog vienu metu buvome kiek persisotinę tam tikros kalbėjimo manieros apie Lietuvą (tačiau turbūt ne pačios Lietuvos). Būtent todėl bandau prabilti apie ją kiek kitaip: partizanus bunkeriuose pavadinu betmenais, genčių migraciją – indoeuropietišku pasimatymu, o prezidentai Lietuvos miškuose auga kaip grybai.

Rimas – dar vienas iš šiuolaikinėje lietuvių poezijoje vis rečiau pasitaikančių elementų. Tavo knygoje yra tiek rimuotų, tiek verlibru užrašytų eilėraščių. Rimuoti tekstai – tam tikra pagarba tradicijai. Kiek ji tau svarbi? Kaip pasirenki eilėraščio formą?

Pirmieji eilėraščiai buvo tik eiliuoti, knygoje nemažai iš jų – keliolikos metų senumo. Ir dabar rašydama pasąmoningai ieškau rimo, ritmo, bent jau vidinio. Pavyzdžiui, Ezra Poundas skirsto poeziją į tris dedamąsias: phanopeia (kas pasakyta, parodyta), melopoeia (kaip pasakyta, kaip tai skamba), logopoeia (ką tai reiškia). Man svarbios visos trys dalys, taigi ir minėtasis rimas. Labai žaviuosi Aivaro Veiknio gebėjimu rimuoti neaukojant prasmių, jas tik pastiprinant.

 

Asmeninio archyvo nuotr.

 

Rašytojų sąjungos leidykla vėl skelbia laukianti rankraščių Pirmosios knygos konkursui, kurį pernai laimėjo tavo eilėraščių rinkinys. Konkursui buvo pateikti 40 poezijos ir 23 prozos rankraščiai. Kokią reikšmę tau turi PK konkursas?

Nemažai rašančių kolegų bando laimę PK konkurse, tai tarsi smagios varžytinės, parodančios, kad tarp krūvos kitų autorių už tavo kūrybos galima „užkliūti“, ją įsiminti. Kai dar negalvojau apie knygą, PK seriją sekiau kaip rekomendaciją, kokius jaunus autorius skaityti, atrasti. Sužinojusi, kad laimėjau, tikrai nudžiugau, tarsi būčiau laimėjusi loterijoje, ėmiau šokinėti, – artimieji nesuprato, kas nutiko, klausė: gal Putinas mirė? (Šypsosi)

Rašytojas Andrius Jakučiūnas šiame žurnale publikuotame tekste „Nesiųskite, debiutuojantis jaunuoli, savo rankraščio į PK konkursą“ aptaria konkurso spragas: „Dėmesys pradedantiems autoriams – bene silp­niausia viso konkurso dalis. [...] Tiesą kalbant, leidykla ne tik nepadeda organizuoti pristatymų, bet dažnai ir nesugeba rasti skatiko dalyviams renginių, kuriuos debiutantai, nenorėdami pasiduoti, savarankiškai susiorganizuoja.“ Vis dėlto, nors neretai girdima, jog šis konkursas praranda prestižą, siunčiamų rankraščių kiekis nemažėja. Kaip manai, kodėl taip yra? Ir kaip A. Jakučiūno išsakytą kritiką vertini tu pati, PK konkurso laureatė?

Turbūt didžiausia konkurso vertė yra pats pastebėjimas, įvertinimas. Visa kita – detalės. Jaučiau leidyklos profesionalumą, bendravimas vyko sklandžiai, nuoširdžiai. Tiesa, pastebėjau, kad kitų leidyklų debiutantai gavo daugiau „eterio“ įvairiuose teminiuose renginiuose, kad ir, pavyzdžiui, „Paviljono“ knygų savaitgalyje ar Knygų mugėje. O galbūt aš kažką praleidau, gal reikia aktyviau domėtis galimybėmis, verstis per galvą, pakovoti už save... Bet kartais nedrįstu paklausti: žinau, kad tokia informacija Vilniaus bariukuose keliauja iš lūpų į lūpas, o aš gyvendama Kaune visų niuansų nesužvejoju, bijau pasirodyti iškritusi iš medžio, nes neišmanau „savaime suprantamų“ algoritmų.

Kaunas tavo knygoje užima svarbią dalį. Eilėraščiuose minimi Kauko laiptai, balkonai, klinikos, Senamiestis, Žaliakalnis, Šančiai, Nemunas. Eilėraštis „CV“  prasideda eilute „mane užaugino senamiesčio smoguose šokančios laumės“. Koks miestas yra šiandieninis Kaunas, žiūrint jame gyvenančio jauno žmogaus akimis?

Su visa meile Kaunui – man jis nuobodėja. Gal pasirodys, kad būdama trisdešimt kelerių bambu kaip kokia vyresnės kartos senė, bet man trūksta rokenrolo: mažėja vietų, kur gali vidury nakties rasti spontaniškų šokių ar tų laumių smoge, nes viską keičia austrės ir „laundžai“ su apyrankėmis. Net meniškesni vyksmai, pavyzdžiui, parodų atidarymai, kažkokie išsikvėpę: nyksta tokie personažai kaip K. Navakas ir panašiai (na, laimei, dar G. Patackas sėdi savo vietoje ir rašo eilėraščius ant servetėlės). Bet šiaip tikiu savo miesto galimybėmis, tik, aišku, jeigu liksime Kaunu, kuris kaunasi: neužmiega ant lygaus asfalto, o su katiliuku sukasi ant parketo.

Skaitydama tavo knygą nusikėliau į tėvų, senelių, net prosenelių laikus. Neatsitiktinai prisiminiau ir Georgi Gospodinovo romaną „Laiko slėptuvė“ („RaRa“, 2024). Jame pasakojama apie „praeities kliniką“, siūlančią gydymą žmonėms, sergantiems atminties sutrikimais. Kiekviename klinikos kambaryje iki smulkiausių detalių atkurti skirtingi istorijos laikotarpiai, pacientams leidžiama grįžti į praeitį ir ten išgyventi prarastas akimirkas. Ilgainiui panašios klinikos pradeda traukti ir sveikuosius. Kurio laikotarpio kambaryje norėtum pasisvečiuoti, o gal net apsigyventi?

Labai norėčiau pamatyti Baltijos kelią ir visą Sąjūdžio laikmetį. Dar viena svajonė – atklysti į Lietuvą kaip klajoklei paskui ledyno tirpsmą sekančius elnius. Įsivaizduoju, kaip mėnesių mėnesius einu, o tada pamatau kokią nors pirmapradę Šventosios upę, kalvas ir ten įsikuriu. Apie tai parašiau kelis eilėraščius. Iš tiesų dažnai galvoju apie Lietuvą, Europą kaip savotišką ištirpusio ledyno postprodukciją.

 

Asmeninio archyvo nuotr.

 

Romane „Laiko slėptuvės“ veikia tarsi saugios, ilgesio praėjusiam laikui siūlais dygsniuotos kišenės. Jose galima pasislėpti nuo sudėtingos dabarties. Tiesa, turbūt kiekviena „dabartis“ yra sudėtinga, neatsiejama nuo nežinios. Tai atsispindi tavo eilėraštyje „so-doremi“: „laikas / raikytas močiutės radijo / kaimyno žoliapjovės / paskendęs rožiniame piene / dygsniuotas bumbsinčiu kamuoliu / griaustinyje vidurdienio grūdintas / ištirpęs kūdros saulėlydy / su kojom nuplautas prieš miegą / išpiltas ant temstančio seno rožiakrūmio / įkvėptas drugio naktinio / ir nuneštas / į prieangio lempos oranžinę nežinią“. Kas šiandien yra tavo „saugi kišenė“?

Turbūt, kaip ir daugelis, kaip ir eilėraštyje, dažnai įsivaizduoju vaikystės laiką pas senelius: vasaros rytas, per miegus girdi radiją, virtuvėje kepami blynai... Mintimis dažnai sugrįžtu ir į studijų laikus Prahoje: į vieną šokių aikštelę požeminiame bare „Vagon“, kur beveik kasdien iki šešių ryto sukasi seni roko hitai. Klausaisi kokio Iggy Popo „Passenger“, tada išlendi į jau prašvitusį, tramvajais žvangantį miestą, eini per Vltavos upę, ir atrodo, kad ji tau ošia gražiausiais gyvenimo pažadais apie meilę, eilėraščių knygas, visą tavęs dar laukiantį gyvenimą: jautiesi toks pradedantysis, kupinas jėgų „passenger“.

„Liuksemburgo jūra“ – nuoroda į jau nebeveikiantį, bet nostalgiją iki šiol keliantį Liuksemburgo radiją. Šios radijo stoties niekada nesiklausiau, bet ji atgyja, kai apie Liuksemburgo radiją pasakoja tėtis. Kaskart jaučiu pasididžiavimą dėl mūsų tėvų maišto prieš politinius suvaržymus, laisvės troškimo, aistros Vakarų pasaulio kultūrai. Ar yra šiandien neegzistuojančių reiškinių, kurių ilgiesi?

Taip, ilgiuosi ir aš to maišto, aistros, kuria pasižymėjo tiek mūsų tėvų karta, tiek pirmieji vėl nepriklausomos Lietuvos maištininkai, reperiai, metalistai ir panašiai. Dar ilgiuosi kūrybiškumo, kylančio iš neturėjimo, iš negalėjimo: tranzavimo, gatvėse brazdinamų gitarų, susitikimo „taškų“ prie Kauno pilies, Vytauto bažnyčios, barbakano, nakvojimo svečiuose, kai dar nebuvo boltų, vakarėlių šaltuose sodo nameliuose, kai keturiese telpama vienoje sofoje ir užsiklojama užuolaida. Kalbant apie dar senesnius laikus, kurių net nepatyriau, svajoju apie miesto šokius: norėčiau, kad Kaune kaip tarpukariu visą naktį grotų orkestras ir būtų galima ateiti oriai pasiūbuoti. Arba gegužinių – tokio tyro džiaugsmo. Na, vėl aš apie tuos šokius – turbūt ne veltui ir ant knygos viršelio pavaizduotas radijas.

Taip pat kviečiame skaityti knygos Gintarės Bernotienės recenziją apie R. Vyžintaitės-Lajienės knygą „Liuksemburgo jūra“. Tekstą rasite čia.