Cenzūra neatsiejama nuo šiuolaikinės Irano literatūros. Ji tapo tokia įprasta, kad sunku įvertinti jos tikrąjį mastą bei įtaką naujosios persų literatūros formavimuisi.

 

Kaip Irane vykdoma cenzūra

Kiekvienam kūriniui, kurį norima Irane išleisti oficia­liai, – nesvarbu, ar tai filmas, muzikos albumas, paveikslas, knyga, – reikia gauti Kultūros ir islamiškojo lavinimo ministerijos leidimą. Būtent ši institucija šalyje vykdo cenzūrą. Gairės, pagal kurias kūriniai gali būti cenzūruojami, skelbiamos viešai. Jose nurodoma, kad visos knygos turi atitikti islamo principus bei islamo respublikos ideologines nuosta­tas. Vadinasi, knygose draudžiama neigiamai vaizduoti islamo istorijai svarbias asmenybes ar įvykius, ypač jei tai vestų prie islamo principų iškraipymo, neteisingo interpretavimo ir paneigimo. Taip pat draudžiama propaguoti kitus tikėjimus ar ateizmą, liaudies prietarus interpretuoti kaip islamo principus, propaguoti nuo islamiškos gyvenimo filosofijos nukrypstantį materialistinį gyvenimo būdą, islamą vaizduoti kaip žiaurią religiją, neigiamai rašyti apie svarbiausią islamo respublikos ideologą Ajatolą Khomeinį bei valstybės vado instituciją ir skatinti visuomenę sukilti. Draudžiama palaikyti teroristines grupuotes, sekuliarią valdymo formą ar skatinti sugrįžimą prie monarchinio valdymo. Taip pat draudžiama teigiamai vaizduoti buvusią Pehlevi dinastiją, kenkti savo valstybės nepriklausomybei bei saugumui, teigti, kad islamo respublika yra silpna, skatina nesutarimus tarp etninių grupių ir separatistinius judėjimus, menkinti savo valstybės ir žmonių kultūrinius bei mokslinius pasiekimus, skleisti pralaimėjimo ir atsilikimo prieš svetimą civilizaciją jausmą, propaguoti sionizmą ir kitokių formų rasizmą ir t. t.

Tiesa, prie kiekvieno iš šių teiginių yra pastaba, kad minėti draudimai nėra taikomi, jei draudžiamos temos nagrinėjamos moksliniais tikslais arba jei kritika konstruktyvi, skirta padėti visuomenėje egzistuojančioms problemoms spręsti. Galbūt todėl leidimas mokslinės tematikos knygai paprastai suteikiamas greitai, o grožinės literatūros kūrinių nagrinėjimas užtrunka.

Cenzoriai taip pat atidžiai tikrina, ar nepažeidžiamos islamiškos moralės normos. Kūriniuose, pavyzdžiui, draudžiama detaliai vaizduoti lytinį aktą, apibūdinti nuogą kūną, aprašinėti vakarėlius, kuriuose svaiginamasi alkoholiu ar narkotikais, vartoti keiksmažodžius, menkinti šeimos svarbą visuomenėje. Tačiau ir tokiais atvejais esama išlygų. Išvardytus dalykus galima vaizduoti, jei jie priskiriami neigiamam herojui arba tokiam laikotarpiui kaip Pehlevi dinastijos valdymo metas. Šios išlygos rodo, kad yra palikta vietos interpretacijai, ypač jei tikrintojas nuosaikesnis arba kūrinys aukštos meninės vertės. Žinoma, tam tikrų ribų peržengti negalima, pavyzdžiui, atviro seksualumo Irane išleistuose kūriniuose neaptiksi.

Kiek žinoma, Kultūros ministerijoje knygos praeina du tikrinimo lygius. Pirmame etape vertinama meninė vertė. Pažymimos tos, kurios galėtų pretenduoti į literatūrines premijas. Išskiriamos ir tos, kuriose užfiksuotas kultūrinis paveldas, kurias galima naudoti mokyklose. Trumpi kiekvienos knygos aprašai suvedami į bendrą sistemą – taip tarsi kuriamas informacijos bankas apie norimas išleisti knygas. Antru etapu tikrinama, ar knygoje nėra pažeidžiamos jau minėtos normos. Jei randamos kelios netinkamos vietos ar sakiniai, knyga leidėjui ar autoriui grąžinama su pastabomis, ką reikėtų redaguoti. Jei knyga iš esmės neatitinka minėtų principų, leidimas nesuteikiamas. Tiesa, leidėjai, prieš pateikdami knygas Kultūros ministerijai, dažnai jau būna jas gerai peržiūrėję ir pašalinę įtarimų galinčias sukelti vietas. 

Įdomu, jog knygas, kurias Kultūros ministerija pripažino iš kelio vedančiomis ar klaidinančiomis ir kurioms leidimas nesuteiktas, dažnai galima nusipirkti iš nelegalių prekeivių tiesiog gatvėje. Žmonės Irane atranda būdų, kaip apeiti valdžios ribojimus, tačiau pogrindinė leidyba atimą dalį pelno iš oficialių leidyklų, nepaiso autorių teisių. Prieš keletą metų bene ryškiausia šiuolaikinės Irano literatūros žvaigždė Mah­moudas Doulatabadi, negavęs Kultūros ministerijos leidimo knygai „Pulkininkas“, išleido ją užsienyje išverstą į vokiečių kalbą. Kadangi viskas, kas draudžiama, sulaukia didesnio susidomėjimo, pogrindžio leidėjai sumanė pasinaudoti šia situacija. Jie sugebėjo vokišką knygos vertimą vėl išversti į persų kalbą ir knygą išleisti Irane. Autorius prašė skaitytojų šio leidinio nepirkti, nes jis neatitinka originalo, tačiau net praėjus 6 metams „Pulkininką“ vis dar galima pamatyti tarp išdėliotų ant šaligatvio knygų įvairiuose Teherano rajonuose.

 

Cenzūros įveikimo strategijos

Irano rašytojai cenzūrą patiria nevienodai ir naudoja skirtingas strategijas jai įveikti. Vieni bando prie jos prisitaikyti taip, kad nenukentėtų kūrinio kokybė. Kiti siekia cenzūros išvengti bet kokia kaina.

Irane gyvenantys ir ten kūrybą leidžiantys rašytojai nujaučia, kaip reikia rašyti, kad tekstai nebūtų išdarkomi cenzūros. Garsi autorė Fariba Vafi pripažįsta: visi turi vidinius cenzorius, todėl rašant kai kurie dalykai lieka užslopinti arba vien potekstėje. Tokiose istorijose daug nutylėjimų, neišsakytą esmę bandoma perteikti pasitelkiant detales. Kita žinoma rašytoja Zoya Pirzad stebisi, kaip Irane jos knygoms suteikiamas leidimas, nes jose yra ir seksualumo, ir politikos temų. Tiesa, šios temos pateikiamos ne tiesmukai, o subtiliai, potekstėje. Ši rašytoja, kaip ir F. Vafi, sulaukė pripažinimo ir Irane, ir užsienyje. Tai rodo, kad iraniečių rašytojų temos bei kalbėjimo būdas yra paveikūs, suprantami net užsienio skaitytojams. 

 

Viešoji biblioteka „Iran Mall“ prekybos centre. Nuotrauka iš toptourist.ir

 

Irane rašytojams priskiriama atsakomybė bei pareiga ugdyti žmones ir kalbėti tik tiesą, todėl į diktatorinių režimų sąlygomis dirbančius kūrėjus kartais žiūrima nepatikliai, kaip į galimus propagandos skleidėjus, kurie savo knygose pateikia islamo respublikai palankią realybės versiją. Žinoma, daugelis iraniečių rašytojų tokius kaltinimus atmeta. Pavyzdžiui, F. Vafi, nors savęs ir nelaiko politiškai aktyvia, teigia, kad tokioje sistemoje kaip islamo respublika net menkiausias veiksmas gali būti traktuojamas kaip politinis. Rašymo aktas taip pat gali būti laikomas politiniu veiksmu, atsiribojimu nuo primestos sistemos, o ne jos skatinimu.

Įdomią poziciją šiuo klausimu išreiškė M. Doulatabadi. Paklaustas, kodėl „Pulkininko“ persiško varianto neišleidžia užsienio leidyklose ar kaip samizdato pačiame Irane, atsakė, jog kūrinyje naujai interpretavo Irano istoriją, uždavė paprastai nutylimus klausimus, bet neketino konfrontuoti su valdžia. Rašytojas siekia knygą Irane išleisti legaliai, nes nori, kad žmonės galėtų viešai išsakyti skirtingas nuomones. Autorius mano, kad jo pozicija gali tapti pavyzdžiu, kaip keisti sistemą būnant jos viduje ir vengiant kraštutinumų.

 

Prekyba knygomis Teherano gatvėse. Nuotrauka iš p30iran.com

 

Be abejo, Irane yra autorių, rašančių valdžios propaguojamomis temomis, tokiomis kaip islamo istorija, Islamo revoliucijos istorija, Irano ir Irako karas. Kai kurie šių temų imasi norėdami užsitikrinti aukštesnes pareigas ar uždarbį. Kiti tikrai jomis domisi, o oficialus požiūris atitinka jų įsitikinimus. Tačiau dažnai net ir tie, kurių vertybės atitinka islamo respublikos propaguojamas, nenori būti laikomi propagandos skelbėjais. Neretai šie autoriai kritiškai pasisako apie valdžią, smerkia cenzūrą, atsisako valdžios skiriamų premijų.

Dalies iraniečių rašytojų netenkina islamo respub­likos sistemos rėmai. Vienas jų – Amiras Hassanas Cheheltanas – knygą publikavo ir Lietuvoje. Rašytojas sako: cenzūra Irane taip išsikerojo, kad cenzūruojamas net pats žodis „cenzūra“. Oficialioje žiniasklaidoje jis keičiamas arabišku terminu, reiškiančiu sugebėjimą atskirti gėrį nuo blogio. A. H. Cheheltano manymu, teiginys, jog cenzūra skatina kūrybingumą, yra neteisingas, o dauguma Irane išleistų romanų meluoja – realybė iškraipoma metaforomis be aiškių nuorodų, kurios skaitytojui lieka iki galo neįkandamos.

A. H. Cheheltanas romanuose aprašo politinius įvykius, juose gausu erotikos. Jo teigimu, politika ir erotika yra tarsi dvi kolonos, laikančios literatūrą, o šias temas uždraudus, iš pasakojamos istorijos nieko neliks. Irane šio rašytojo knygos neišeina jau 15 metų. Nenorėdamas taikstytis su cenzūra ir laukti, kol politinės aplinkybės pasikeis, savo kūrinių vertimus A. H. Cheheltanas leidžia užsienyje – tokia antroji iraniečių rašytojų strategija, padedanti išvengti cenzūros. Tiesa, originalus kūrinys persų kalba lieka be skaitytojų. Be to, užsienyje vertimus publikuojantys autoriai dažnai bando sudominti vakarietišką auditoriją, tačiau ne visada sėkmingi. Kartais temos, apie kurias draudžiama kalbėti islamo respublikoje, užsienio auditorijoms skirtuose iraniečių romanuose vaizduojamos lėkštai ir ne­skoningai. Žinoma, tai nepaneigia rašančiųjų ryžto nepaklusti cenzūros institucijoms, laikytis savo principų. Bet tokia strategija iš svetimoje kultūrinėje aplinkoje prisitaikyti besistengiančio autoriaus atima galimybę kalbėti apie jam iš tiesų rūpimus ir gerai pažįstamus savo visuomenės skaudulius.

Tiesa, yra pavyzdžių, kai socialinius tabu laužę ir dėl to didelio visuomenės pripažinimo sulaukę rašytojai buvo priversti palikti šalį po pakartotinių tardymų ir įkalinimų. Tačiau dabar jų knygoms Irane draudimai panaikinti ir jos gausiai skaitomos. Vienas tokių rašytojų yra Abbas Maroufi, gyvenantis Vokietijoje. Jo romanas „Mirusiųjų simfonija“ – tai uždraudžiamas, tai vėl legalizuojamas – iš viso sulaukė 42 leidimų ir iki šiol yra tarp perkamiausių Irane. Viename interviu rašytojas papasakojo savo kovos su cenzūra strategiją: į kūrinį specialiai įtraukdavo kelis labai provokuojančius sakinius, kurie nukreiptų cenzorių dėmesį nuo kitų, mažiau akivaizdžių knygos vietų.

 

Knygynas taksi automobilyje. Ali Aliakbari nuotrauka iš „Unsplash“

 

Kitas kovos su cenzūra būdas – kūrinių leidimas užsienyje įsikūrusiose leidyklose. Tas pats A. Maroufi Berlyne įkūrė didžiausią Europoje iraniečių autorių knygyną ir leidyklą, kurioje leidžiami Irane uždrausti kūriniai. Dėl šios ir panašių leidyklų iraniečiai rašytojai gali savo knygas publikuoti originalia persų kalba ir platinti tarp iraniečių skaitytojų visame pasaulyje. A. Maroufi vieną savo knygą net įkėlė į internetą, kad ji nemokai pasiektų skaitytojus Irane. Tačiau apsukrūs nelegalūs leidėjai kūrinį atspausdino ir netrukus juo prekiavo gatvės prekeiviai.

Reza Qassemi valdžios necenzūruotus kūrinius iraniečiams leidžia skaityti socialiniuose tinkluose – po skyrių publikuoja feisbuke ir tinklaraštyje. Šis seniai į Paryžių persikraustęs autorius net Irane laikomas rašytoju, kurio tekstai greičiausiai pralenks savo laiką. Tačiau R. Qassemi teigia, kad socialinių tinklų erdvė, nors dauguma ją laiko laisva nuo cenzūros, taip pat lemia tam tikrą savicenzūrą. Paprastai tekstas kuriamas ir skaitomas vienatvėje, todėl rašytoją skaitytojų reakcijos pasiekia ne iškart. Atstumas tarp rašytojo ir skaitytojo suteikia erdvės ir laisvės – ypač rašytojui. Socialiniuose tinkluose viskas atvirkščiai: vos paskelbus kūrinį, skaitytojai jį perskaito ir komentuoja, todėl rašytojas patiria didesnį spaudimą atitikti auditorijos lūkesčius. Be to, kūrybinę laisvę neretai riboja ir feisbuko etikos politika.

Dar reikia paminėti rašytojų grupę, kuri, nors ne visada tiesiogiai, taip pat priklauso šiuolaikinės Irano literatūros laukui – tai ne pirmos kartos iraniečių diasporos rašytojai, kuriantys ne persų, o savo gyvenamos vietos kalba. Nepaisant to, daugelis jų gvildena su Iranu susijusias temas. Pavyzdžiui, pasakoja savo šeimos istoriją, vaikystės prisiminimus, rašo apie grįžimą į Iraną ieškant savęs ar apie meilės istorijas politinių suiručių fone. Istorijos dažniausiai vyksta sandūros laikotarpiu, kurį žymi Islamo revoliucija – vaizduojama, koks Iranas buvo prieš revoliuciją ir kaip pasikeitė po jos. Naujesniuose romanuose istoriniu fonu tampa 2009 m. sukilimas Irane dėl sufalsifikuotų prezidento rinkimų rezultatų. Dažnai šiuose romanuose stengiamasi paaiškinti Irano istoriją ar „keistus“, „egzotiškus“ papročius, aptariamas Vakarų modernumo ir Irano senųjų tradicijų susidūrimas.

Viena priežasčių, kodėl tokios temos vyrauja diaspo­ros rašytojų kūriniuose, – bandymas susidoroti su emig­racijos trauma, spręsti tapatybės problemas. Kita vertus, kuriant „egzotiškas“ istorijas lengviau įsilieti į tarptautinę literatūros rinką, nes tokios knygos atitinka tam tikrą rytietiškos literatūros žanrą ir patenkina vakarietišką vaizduotę, trokštančią šiurpuliukų skaitant apie religinių fundamentalistų priespaudą patiriančias moteris ir kitas keistenybes. Taigi iraniečių diasporos rašytojai, stengdamiesi surasti nišą ir auditoriją, kartais eina lengvesniu keliu ir papuola į vakarietiškos vaizduotės, diktuojančios reikalavimus, kokia turi būti rytietiška literatūra, spąstus. Tai taip pat galima pavadinti cenzūra, trukdančia rašytojams kalbėti tikraisiais balsais ir pasakoti istorijas nedauginant stereotipų.