Kai išleidau knygą ir gavau premiją, atrodo, nebegaliu rašyti. Atrodo, visi tik ir žiūrės į mano raideles pro didinamąjį stiklą. Tai dabar, sakau, paišysiu ir dainuosiu.

Carla Sonheim. „Piešimo laboratorija mišria technika kuriantiems menininkams". Iš anglų k. vertė Vaida Keleras. – Kaunas: „Kitos knygos", 2013.

„Piešti baisoka. Pati tai žinau. Kai darote koliažus ar tapote akriliniais dažais, jaučiatės gerai, bet plunksna ar pieštukas truputį gąsdina. Tikriausiai jau esate mėginę mokytis piešti iš tradicinių piešimo knygų ar lankydami piešimo pamokas, bet nusivylėte, o gal dar blogiau – pasibodėjote. Galbūt net bandėte patys išmokti piešti, bet esate per daug savikritiški. (O tai nėra smagu!) Ir vis dėlto... kažkas giliai viduje Jus ragina pamėginti dar sykį" (p. 6).
Kad tarp manęs ir piešimo vis dar rusena vaikystėje užsimezgę, bet greitai nutrūkę ryšiai, supratau, kai nejučia pradėjau vis dažniau spalvinti savo italų kalbos mokiniams atšviestus lapus. Na, žinote, una ragazza bionda – imu aš ir nuspalvinu šviesiaplaukės merginos garbanas. Arba occhi verdi – spalvoju akis žaliai. Arba lentelė, kaipgi neapibrėžti spalvotai gramatikos lentelės! Nes iš nespalvotos lentelės mokiniai tikrai neįsimins netaisyklingos darybos veiksmažodžių formų...
Galiausiai nusipirkau akvarelę, spalvotų pieštukų, atsiverčiau Carlos Sonheim knygą ir ėmiau paišyti. Knygą sudaro „52 kūrybos pamokos, paversiančios piešimą linksma pramoga", išdėliotos į septynis skyrius, atsižvelgiant į įkvėpimo šaltinį. O tie šaltiniai greičiau užtvankos – taisyklės, apribojimai ir iššūkiai. „Apribojimai saugo, kad neimčiau pernelyg rimtai vertinti savęs ar savo meno. Be to, sumažina įtampą, kylančią renkantis, ką piešti, ir leidžia veikti toliau" (p. 10). Pirmajame, gyvūnų įkvėptame skyriuje siūloma lovoje piešti kates, akluoju kontūru žirafas ar praleisti dieną zoologijos sode su eskizų bloknotu. Antrajame skyriuje gyvūnus keičia žmonės: pavyzdžiui, nupiešk draugo port­retą kaire (kairiarankiams dešine) ranka. Skyriuje, įkvėptame garsių menininkų, yra tokių pamokų, kaip Picasso šunys ar modiljaniški tėvų portretai. Paskui įkvėpimo užtvanka tampa vaikai, kurie įkvepia keverzoti ar piešti vienakius baisūnus. Figūrų ieškojimas šaligatvių įskilimuose (iškart prisiminiau Juliaus Kelero fotografijų albumą „Vilniaus šaligatviai") – viena iš vaizduotės įkvėptų pamokų. Šeštame, su gamta susietame skyriuje, siūloma pasiimti į rankas didinamąjį stiklą ir paversti popieriuje kankorėžį ar medžio šakelę kuo nors kitu. Įdomiausias man septintasis skyrius – „Įkvėpta knygų ir kultūros".
„Kai kur nors užstringu ir imu bijoti, jog „pražudysiu" paveikslą, primenu sau, kad tai yra mano paveikslas ir mano gyvenimas – todėl galiu daryti, ką tik noriu" (p. 124).

Susan Schwake. „Meno laboratorija vaikams". Iš anglų k. vertė Skaistė Bendorienė. – Kaunas: „Kitos knygos", 2012.

Tai dar vienas tos pačios LAB serijos „Kitų knygų" leidinys. Knygos paantraštė skelbia: „52 kūrybinio piešimo, tapybos, grafikos, popieriaus ir mišrios technikos nuotykiai" (vienas nuotykis vienai metų savaitei). Pamokos sudėliotos į šešis skyrius: pirmasis pataria, kaip įsirengti darbo vietą, kokių priemonių ir medžiagų reikės, kiti skirti įvairiems vaizduojamojo meno kūrimo būdams – piešimui, tapybai, antspaudams, popieriui ir mišriai technikai. Knygos autorė Susan Schwake pastaruosius dvidešimt metų mokė dailės meno šimtus žmonių įvairiausiose vietose: mokyklose, bendruomenių centruose, neįgaliųjų organizacijose, vasaros stovyklose, įvairaus amžiaus žmonių grupėse, bibliotekose, savo įsteigtoje mažoje meno mokyklėlėje.
Mane, didelę balto lapo ir dar didesnę dailės ir darbelių bijotoją, abiejose knygose džiugino paskatinimai ir kūrybos psichologijos išmanymas. Svarbiausia, kad būtų linksma – kartoja autorė. „Kuo daugiau žaiskite šiose pamokėlėse ir nepamirškite, kad jūsų tikslas yra pasisemti patirties, o ne pasiekti tobulumo" (p. 26). Viena pirmųjų, atsipalaidavimą skatinančių pamokų vadinasi „Keverzonės". „Ji ypač suaktyvins tą jūsų asmenybės dalį, kuri mėgsta gulėti žolėje ant nugaros ir stebėti debesų kuriamas figūras" (p. 32). Autorės siūlomi kūrybiniai nuotykiai labai įvairūs: batikos peizažai ar vabzdžiai iš lipnaus popieriaus, maži paveikslėliai ant medžio ar didesni nei tikrovėje portretai, piešimas trintuku ar tapymas pirštais ant medienos.
Kiekviena pamoka iliustruojama pasakojimais apie šiuolaikinius menininkus ir jų darbų pavyzdžiais. Štai pamokoje apie piešinius tušu trumpai pristatomas dailininkas Ernstas Kirschneris, tryliktame nuotykyje tapoma pasitelkus fovizmo stilių, o „Popieriaus" skyriuje minimas Andy Warholas ir poparto koliažai.

„Regėta Lietuva. Remigijaus Audiejaičio kūrybos pėdsakais" (knyga su DVD). Sudarė ir apipavidalino Tomas S. Butkus. – Vilnius: „Vario burnos", 2013.

– O jei paklausčiau, ką labiausiai mėgsti veikti?
– Matyt, tai, ką veikiu. Bet aš nevartoju tokių sąvokų: labiausiai, geriausias, blogiausias... Negaliu nieko absoliutinti" (iš Audros Baranauskaitės pokalbio su Remigijumi Audiejaičiu, p. 9).

Remį (1972–2007), neregį muzikantą, fotografą, poetą (nors iš tiesų visai nesinori jam lipdyti kokių nors etikečių), pažinojau metus. Tada dar mokiausi mokykloje, o po pamokų kartais užsukdavau į „Suokalbį" tykiai pasėdėti ir pasiklausyti, ką kalba rašytojai, menininkai, visokio plauko keistuoliai ir ne keistuoliai. Prisiminimuose daugelis pabrėžia, kad Remis buvo kompanijos, kurioje prie vieno stalo galėjo atsidurti septyniolikmečiai ir penkiasdešimtmečiai, ašis. „Na o kodėl Remis taip stipriai vienijo? Nežinau. Galiu tik spėti priežastis – pirma, Remis buvo aklas. Ir čia dedu ne minuso, o pliuso ženk­lą. Aklas titulams, postams, laipsniams (išskyrus kai kuriuos laipsnius), vaidybai" (Domantas Razauskas, p. 13). Pamenu kauliukų žaidimo partijas, Remio ir Domo koncertus, pamenu, kaip Remis pirštų galiukais lietė mano veidą. Sunku rašant apie žuvusį bičiulį nepradėti graudentis, idealizuoti ar didžiuotis, kad štai, matote, aš jį pažinojau, asmeniškai prisimenu tą ir aną. Remis yra. Tada, kai eina į VU barako virtuvę kepti kiaušinienės ar fotografuoja garsus Dalios Survilaitės dokumentiniame filme „Kurmis". Kai kartu su Razausku traukia: „O ta sala vadinasi Šambala, o ten gyvena Asirijos Dažnutės, o toj saloj tuštėja vyno atsarga ir mosikuoja moterimis krūtys." Kai deklamuoja: „mano senelis / labai mėgo slyvas / ypač visokias." Kai skambina pianinu ar atsako į Dariaus Pocevičiaus klausimus filmuotoje senų tusovkių juostoje. Visa tai pamatyti, perskaityti ir išgirsti (kai ką net iščiupinėti Brailio raštu) galima knygoje su DVD disku „Regėta Lietuva". Ant popieriaus – tekstai apie Remį ir jo darytos fotografijos. „Remiui priežastis fotografuoti buvo garsas, bet nebūtinai į kadrą patekdavo garso šaltinis. Garsas –­­ tik priežastis nukreipti kamerą į vieną ar į kitą pusę. Manau, kad čia nebuvo jokios tyčinės žinutės. Į akis krinta žavi atsitiktinė kompozicija, netvarkingas kadras, greitas kaip pralekiančio automobilio garsas. Fotografuodamas Remis, sakyčiau, keršijo matantiesiems: mes galėjome matyti vaizdą, bet fotografija juk neužfiksuodavo paties garso, kuris privertė Remį fotografuoti. Garsas be vaizdo virsdavo vaizdu be garso" (Dalia Survilaitė, p. 15). Diske –­ filmas „Kurmis", Remigijaus ir grupės „Mad Man Moon" pasirodymas atrankoje į „Euroviziją", 26 garso takeliai, įrašyti per Remio ir Domanto Razausko koncertus „Baltuose drambliuose" 2004–2005 metais.
„Lakta", rūke skendintis Remis, smilkstanti cigaretė, žvilgsnis į save. Remis tarpuvartėje, pavasaris, ne vienas, patyli, pa­rūko. Arba: dviese, gatvės spūstis, Remis, įsikibęs į parankę. Arba: Remis senamiestyje su fotoaparatu, išgirsta, nukreipia objektyvą į garso šaltinį, įamžina garsą dvimatėje erdvėje" (Ramūnas Liutkevičius, p. 12). Toks Remis buvo ir yra. Imkite šią knygą ir regėkite. Ten visai netamsu.