Lietaus dievas skaito laikraščius ir juokiasi.

Du tūkstančiai penktais metais viename kaime tėvas ir sūnus sužvejojo tą pačią moterį. Apie tai sužinojęs tėvas nurideno sūnų nuo laiptų, anam lūžo stuburas, jis nebevaldė vienos rankos, vilko kairę koją. Kairioji veido pusė irgi nejautri, galėjai adata baksnoti. Dabar žinos: kas tėvo, tas tėvo. A. Šlepikas apie tai parašė gražią novelę „Meškeriotojai“.

Kitame kaime senis įlipo į medį kartis. Pririšo virvę prie kamieno, apsivyniojo kaklą, o atsispirti nuo šakos nedrįsta. Apačioje pradėjo rinktis žmonės, vieni rėkia – šok, kiti – lipk, treti kviečia pagalbą. O senis žiūri žemyn ir mato nugremžtus girtuoklių veidus, žaizdotus davatkų liežuvius – ne, lipt žemyn tai jis tikrai nelips. Gražią novelę apie tai parašė Šlepikas ‒ „Gegužės sūkuriai“.

Pro trečią kaimą driekėsi ralio trasa. Prisirinko minios žioplių. Žioplių – nes nežino, kur stovėti. O kai nežino, tai stovi geriausioje vietoje – vidury kelio. Po susidūrimo su automobiliu atsiskiria kūno dalys, kiekvienoje iš jų pakyla adrenalino lygis. Paskui nukrenta su visam. Šlepikas apie tai parašė gražią novelę „Mėlynojo vakaro ralis“.

Dar kitame kaime buvo didelė šventė, visi valgė ir gėrė, ir ubagui davė. O ubagas – nevalgęs, negėręs, saiko neturi –­ kiša į skrandį, kol skrandis lauk išlipa. Paspringo, pargriuvo, nurimo. Bado vaikai pagaliu. Negyvas? Negyvas. Šlepikas apie tai parašė gražią novelę „Lietaus dievas“.

Kitame kaime buvo du draugai, vienas labiau prie pinigo, kitas mažiau. Tas, kuris mažiau, norėjo būti labiau. Vis ką nors pavogdavo, prasukdavo. Tas prie pinigo galiausiai neapsikentė ir tą kitą taip sukočiojo, kad aukos kūnas į vaikišką karstelį tilpo. Bet prisipažint neprisipažino, sako, nemušiau aš jo, negi muši draugą. Šlepikas apie tai parašė gražią novelę „Mano draugas Sigitas“.

Dar kitame kaime buvo du broliai. Bandė išsiaiškinti, kuris iš jų geresnis, kurio širdis didesnė ir jausmai kilnesni. Iš pradžių riejosi žodžiais, paskui kumščiais. Kai pamatė, kad neišsiaiškins, užmušė po ranka pasimaišiusį vaiką, kad visiems būtų aišku: laimėtojo čia nebus ir būti negali. Šlepikas apie tai parašė gražią novelę „Broliai juodvarniai“.

Kitame kaime gyveno berniukas su seneliu. Motinai neužteko jėgų abortui, bet jų pakako, kad pabėgtų. Berniukui buvo liūdna, todėl jis padegė senelio tvartą. Būtų padegęs ir senelį, tačiau tvarte senelis nemiega. Paskui pasislėpė miške, ir tiek žinių. Po daugybės metų jį pašovė medžiotojai. Berniukui buvo užaugęs šviesiai rudas kailis. Šlepikas apie tai parašė gražią novelę „Lapė“.

Kitame kaime irgi buvo gaisras. Tik niekas nežuvo, tai nelabai aišku, kodėl laikraščiai apie tai rašė. Gal dėl to, kad tą pačią naktį savo lovoj nebepabudo kažkoks senis. Bet argi čia naujiena. Užtat Šlepikas apie tai parašė gražią novelę „Irisai“.

Kitame kaime vyras buvo įsimylėjęs moterį. O moteris buvo įsimylėjusi du. Kai vyras apie tai sužinojo, nugenėjo moterį lyg kriaušę, liko tik plaukų kuokštai ir dantų karoliai. Paskui atseikėjo ir antram vyrui ir dar kažkokią kitą moterį po žemėm pakišo. Tarsi gaila, tarsi „kam nepasitaiko“. Šlepikas apie tai parašė gražią novelę „Langas į sodą“.

Praėjo vienuolika metų, lietaus dievas naršo internetą ir juokiasi.

Viename kaime buvo toks keistuolis, kuris valgydavo širšinus. Šiaip sau – kad juoko ir siaubo kitiems būtų. Kuo daugiau širšinų jį sugeldavo, tuo keistesnis jis darėsi. Galiausiai kartą apsvaigęs nuo nuodų barkštelėjo galva į medžio kamieną ir nebėra keistuolio. O širšinai liko. Šlepikas apie tai parašė gražią novelę „Dvasios ir masės santykis“.

Kitame kaime buvo du plėšikai. Plėšikai, nes dažnai apie tai galvodavo, o ne todėl, kad dažnai vogdavo. Bijojo, nebuvo pratę. Bet sykį apsisprendė. Žinojo tokią senę, atokiau nuo kaimo gyvenančią. Ana daug per gyvenimą dirbo, vaikų neturėjo, vadinasi, nemažai turto bus užgyvenusi – eis ir apvogs. Pasirinko tokią tamsią naktį, kad užsimerkus šviesiau būna. Beeidami susiginčijo, kaip grobį dalysis. Čia, žiū, dar ginčijas, o kitą akimirką jau vienas negyvas guli. Grobį lengviau dalytis, kai nėra su kuo. Šlepikas apie tai parašė gražią novelę „Tamsa“.

Kitame kaime buvo girtuoklis, kuriam vis negana. Nerami siela. Kaip kiti visą laiką gaudo savo gyvenimo žuvį, taip jis gaudydavo gyvenimo butelį. Butelį, nuo kurio svaigulys niekada nepraeis. Taip jis atsiminė savo motiną ir jos krūtį, keisčiausios formos butelį, iš kurio gėrimas niekada nesiliaudavo tekėjęs. Bet motina dabar silkių pataluos, o jos buteliuose – vien kirmėlės. Šlepikas apie tai parašė gražią novelę „Butelis“.

Dar kitame kaime buvo balius. Vaikai baigia mokyklą ir palieka tėvų namus. Tėvams plyšta širdis: kartais tyliai, o kartais sprogsta su tokiu trenksmu, kad išbyra visi namų langai, o medžiai išvirsta su šaknimis. Šlepikas apie tai parašė gražią novelę „Išleistuvių valsas“.

Kitame kaime buvo talentinga mergaitė, turėjo gražų instrumentą. Galėjo eiti ilgesniu keliu arba trumpesniu – bet kas gi eina ilgesniu?

Pakliuvo po ranka netikėliams – anie patvirkino ir numetė sušalt. Sušalt nesušalo, bet pirščiukų nebekrutino, ir jokiu instrumentu daugiau nebegrojo. Šlepikas apie tai parašė gražią novelę „Violončelė“.

Kitą kaimą apniko pelės. Jos šmirinėjo visuose kampuose, turėjo aštrius dantis – galėjo sugraužti net geležį. Kas rytą dingdavo vis daugiau daiktų: lėkštės, kibirai, kėdės, netgi vežimai ir žaginiai. Nepadėjo nei pelėkautai, nei nuodai – po nakties nelikdavo nei pelėkautų, nei nuodų, tik pelės. Jos sugrauždavo namų sienas ir gyvulius. Paskui ėmė dingti žmonės – tiek mirties belaukiantys seniai, tiek jauni vyrai ir moterys. Galiausiai dingo visas kaimas. Paskui kitas. Ir trečias. Ir ketvirtas. Ir kiek tik norit. Neliko nė vieno. Kažkoks politikas net pasakė: „Seniai taip reikėjo.“ Ir teko vargšui atsistatydinti. Bet čia jau jo problema. O Šlepikas parašė apie tai gražią novelę „Pelė“.

Gražu tame kaime – žmonės tikri, gyvi, ūmūs. Turi problemų, ir dargi rimtų – ne taip, kaip išlepę miestiečiai. Ir miškų ten daug. Ir kvepia kitaip – gėlių žiedais ir mėšlu. Bet kiek galima? Grįžti ten, iš kur net nebuvome išėję?

Lietaus dievas moka tik lyti.