Dalia Dilytė. „Filosofo žmona“. – V.: „Sofoklis“, 2016.

 

Kruopščiai, vienas po kito, į lietuvių kalbą Dalios Dilytės verčiamas romėnų filosofų palikimas: Tacito „Analai“, Senekos „Laiškai Liucijui“ ir „Diatribės“, Tibulo „Elegijos“, Cicerono ir kitų veikalų ištraukos. Prirašyta ir knygų apie antikinę kultūrą bei literatūrą – „Antikinė literatūra“, „Antikos pedagogai“, „Amžinoji Roma“, „Romėnų literatūros chrestomatija“ (pastaroji – drauge su mokslininke, tyrinėtoja E. Ulčinaite). Dargi autorei užteko laiko ir idėjų pasakų knygai. Ne apie antiką, o apie Lietuvos istoriją: karalių Mindaugą, kunigaikštį Gediminą ir kitus. Nesuskaičiuosi D. Dilytės darbų! Ir nesunku suprasti, kas davė pradžią 2016 m. leidyklos „Sofoklis“ pasaulin paleistam romanui „Filosofo žmona“. Grožinės literatūros forma skaitytojams atsiveria turtinga romėnės dvasios kultūra, stojiška laikysena. Siela, stipresnė už kūną. Bet ar gali būti kitaip, kai esi Senekos žmona Paulina? Ar gali būti kitaip, kai kūrinį rašo viena žymiausių antikinės kultūros paveldo tyrinėtojų Lietuvoje, humanitarinių mokslų daktarė, vertėja D. Dilytė? Jos knygos visada yra įvykis.

Nepataikauju, tačiau noriu atkreipti dėmesį, kodėl šią knygą verta turėti namų bibliotekoje. Žinoma, radikaliosioms feministėms ji vargu ar patiks. Tačiau visiems, kas nori apčiuopti senovės Romos kultūros pulsą, šeimos papročius ir šiek tiek domisi stojiška laikysena – siužetinių linijų čia užteks. Užteks ir personažų, herojų. Klasikinė knygos sandara yra aiškiai, chronologiškai struktūruota. 8 skyriai, trys papildomos skiltys. Vyksmo laikas neilgas, tačiau erdvė, kurioje vyksta veiksmas –­ tiršta įvykių. Esama detektyvo užuomazgų. Detektyvu vadinti dar nesiryžčiau, veikiau – tyrinėjimu. Bet ir pačios knygos užmanymas su tuo susijęs, kaip teigiama autorės žodyje: „Man rūpėjo išdėstyti hipotezę, atsakant į klausimą: kas parašė tragediją „Oktavija“? (...) Galėjau parašyti šia tema straipsnį ar net studiją su nuorodomis, išnašomis, mokslinės literatūros sąrašu, tačiau tokio pobūdžio veikalų rašymas per visą gyvenimą įgriso iki gyvo kaulo. Todėl pasirinkau istorinio romano žanrą, leidusį aprėpti ir mane dominusį hipotetinį klausimą, ir jo kontekstą: stojiškos laikysenos žmogaus buvimą pasaulyje, totalitarinės valstybės piliečių dalią, vertybių sistemos likimą, Romos imperijos geografines ir politines erdves“ (p. 7). Čia tiktų pacituoti patį Seneką, kad perteikčiau D. Dilytės sukurtą įspūdį apie jo žmoną Pauliną: „Gyvenimas ilgas, jeigu jis turtingas. Matuokime jį poelgiais, o ne laiku.“

Ten pat autorė atskleidžia ir knygos trūkumus. Tai tampa svariu pliusu. Po tokio savikritiško prologo patogu leistis kelionėn į romano erdvę pas Seneką, Pauliną, Neroną ir kitus svarbius personažus. Svarbūs, nes visi tikslingi. Tikslingumas – vienas pagrindinių romano bruožų. Nieko daugiau, negu reikia. Nieko per daug. Nesijaučia perviršio: nei žodžių, nei vaizdų, nei personažų, o pasirinktos temos išplėtotos iš dviejų pusių, nepamirštant, kad gėris visada atsiskleidžia blogio akivaizdoje ir atvirkščiai. Per veikėjų kontrastus, dialogus ryškėja ir vertybinės takoskyros, pasirinkimai, kryžkelės. Tai racionaliosios literatūros kūrinys: utilitarinės paskirties. Viskas kūrinyje turi tikslą – detektyvo užuomazga per kulminaciją lėtai atveda iki atomazgos. Ir ne tik dėl to. Autorė nepasididžiuoja ir knygos gale įdeda skiltį apie tekste paminėtus realius asmenis, vietoves, mitų veikėjus. Tai reikalinga. Gana naivu tikėtis, kad skaitytojai išmanys antikos kultūros kontekstus.

Tiesa, nors siužeto laikas yra linijinis ir apima nuo 65-ųjų iki 68-ųjų metų, tačiau pats pasakojimas – ciklinis: prasidėjęs juodojo strazdo motyvu bei idėja, davusia pamatą kūrinio rašymui, baigiasi taip pat, kinta tik herojai. Juodasis strazdas, pasirinktas kaip pradžios ir pabaigos ženklas, skatina atsigręžti į senovės Romos paveldą. Tikėta, kad šis paukštis perduoda svarbiausias žinias. Šiuo atveju paragina imtis darbų –­ išsaugoti atmintį, išmintį. Knygos pradžioje – Pauliną, pabaigoje – jos globotinę. Autorė daro įdomų siužetinį manevrą: knygos autorystę perduoda personažei. Sudaromas įspūdis, kad tai Valerija parašo knygą apie Pauliną, gyvai sutiktą ir pažintą filosofo žmoną, nes „toji silpnutė moteris nuveikė šitokius darbus!“, o istorijoje išliks tik keli žodžiai, kad buvo Senekos žmona. Užburtas ratas: Paulina rašė apie Oktaviją, žiauriai nužudytą Nerono, Valerija apie Pauliną, likusią Senekos šešėlyje, o pagal pasakojimą vėl Paulina rašys apie Oktaviją... Tai istorinis romanas pagal pasakos be galo formą.

Mėgindama įtvirtinti hipotezę, kas parašė tragediją „Oktavija“, autorė pamažu skaitytojams atveria ir kūrinio genezę, leidžia suprasti, kad josios auto­rė –­ Paulina, o ne Seneka. Kodėl kyla tokių spėlionių – galima mėginti suvokti perskaičius ir „Sofoklio“ išleistą „Oktaviją“, ir „Filosofo žmoną“. Sutartinio atsakymo čia nebus. Pau­lina, rašydama „Oktaviją“, susitelkia į 62-uosius metus po Kristaus, jai visai netolimas dienas. Kuriant Oktavijos charakterį jautriai įsigilinama į moters egzistenciją, į jai rūpimas temas. D. Dilytės romane pateikiama ir „Oktavijos“ vertimo ištraukų, inkorporuojant jas į nedalomą struktūrą ir atskleidžiant moters mąstymo apie moterį trajektorijas.

Būtent moters mąstymas apie moterį leidžia nukrypti ir prisiminti Viktorijos Daujotytės „Parašyta moterų“ arba „Moters dalis ir dalia“, čia stiprus moteriškumo ir jo dramatiškumo pajautimas. Ir „Oktavijos“ išmąstymo kelias, nors ir fiktyvus, sukurtas D. Dilytės, turi glaudžių sąsajų ne tik su stojiška laikysena, bet ir gali vesti dialogą su šiųdienės feminizmo teorijos iššūkiais, problemomis ir sprendimais:

Rytojaus rytą įsitaisiusi pavėsyje ir pasidėjusi ant kelių vaškuotas lenteles Paulina gal šimtąjį sykį svarstė, ar verta leisti „Oktavijoje“ pasirodyti Popėjai. Ji sukūrė jos pašnekesį su žindyve, norėdama, atskleisti, jog aukštai iškilusi, valdovo rūmuose visų garbinama Popėja neturėjo svarbiausio gėrio – sielos ramybės, jog net po santuokos apeigų su Neronu bijojo, nerimavo dėl savo ateities. Bet gal to nereikia? Šią dalį ji buvo sugalvojusi iš pat pradžių, kai mąstė apie dramos sandarą, ir manė, kad tinka, o dabar, ypač po Nikodemo pastabos, vis apninka abejonės. Suprask tu, žmogau, ar čia silpnumo akimirka, ar blaivaus vidinio žvilgsnio patarimas. Juk aplanko ir pamatuotos, ir nelabai pagrįstos dvejonės, nėra ji tokia geležinė, kaip kai kas mano. Kartais atrodo neužteks kvapo prilygti Senekai, kad be reikalo ėmėsi, kad prastai išėjo viena ar kita atkarpa. (p. 180)

Šioje citatoje svarbus ne tik pats mąstymo kelias, bet ir pokalbis su Nikodemu, leidžiantis pajusti kontrastą tarp vyriško ir moteriško matymų, detalių, akcentų išryškinimo.

D. Dilytės romane atskleidžiama stojiškos laikysenos moteris su visu jos moterišku pasauliu. Ji neneigia tikrovės. Bet ir nepasiduoda silpnybėms. Prasmingas dviejų moterų pokalbis apie išorinį moteriškumą, nedalomai susijusį ir su vidine pozicija:

– Paulina, tu pražilusi kaip obelis. Kodėl niekada nesidažai plaukų ir veido? Ir Metija nesidažo...

– O kam to reikia? Kodėl, tavo nuomone, mudvi turėtume dažytis?

– Atrodytumėte gražiau, jauniau.

– Pavartojai tikslų žodį. Tardami „man atrodo“, turime omenyje ne tai, kas iš tiesų yra, bet tai, ką galvojame, numanome, spėjame. (...) Tu pasakei: „atrodytumėte“. Taigi šis žodis reikštų ne tai, kas yra, ne nepriklausomą tikrovę, o mūsų su Metija pastangomis sukurtą vaizdinį kito žmogaus sąmonėje. (...) Mano manymu, moterys, naudojančios plaukų, blakstienų, antakių dažus, veido skaistalus ar baltalus, apgaudinėja ir veidmainiauja lygiai taip pat kaip ir anas prekeivis ar minėta netikra draugė. Iš tiesų jos netampa gražesnės, jos tik atrodo gražesnės. Taigi jos dumia žmonėms akis. Auksinės kamanos nepagerina žirgo. Žmoguje girtina tai, kas yra jo paties. Aš norėčiau rinktis nusistatymą „būti“, o ne „atrodyti“. (...) Aš jau senstu. Tai kodėl turėčiau stengtis atrodyti jauna? Juk nebūsiu jauna, tik atrodysiu. Tokios pastangos ne tik netinka protingai moteriai, bet yra net juokingos. (p. 129–130)

Tolesnis pokalbis apie moteriškumą ir tapatybę, savivertę gausus ne tik pavyzdžių iš antikinės literatūros, bet ir buitinių, gyvenimiškų pastebėjimų. Orumo, pagarbos sau ir aplinkai tema aktualiai suskamba ir nūdienos kontekste. Aktuali ir šeimos institucijos samprata, tradiciškumas. Paulina netampa išskirtinė tik dėl santuokos su Seneka ar vien pati iš savęs. Ji yra kiti. Tie, kurių išmintį sugėrė. Paulinos išmintis yra paremta pagarba tradicijoms ir perimta iš tėvo, kuris pritarė filosofo Muzonijaus skelbiamoms tiesoms. Tiesa, mokydama Paulina visada remiasi senovės filosofų išmintimi: dviračio iš naujo neišradinėja, tad ir kalbėdama su globotine, jauna moterimi, šiuosyk tik paantrina Platonui, kad Talis vienas iš Septynių graikų išminčių sako: „Savo išorės negražink, tegul gražus būna tavo vidus“ (p. 130).

Taigi, koks tas stojiškas moteriškumas? Jame sutelpa, rodos, kertinės stoicizmo mokyklos savybės: teisingumas, drąsa, išmintis, saikingumas ir nuosaikumas. Vienintelis pavaldus dalykas – vidinė laikysena. Moters tiks­las – gyventi sutariant su prigimtimi ir taip pasiekti harmoniją. Harmonija padeda atrasti geras kryptis gyvenime. Kaip Seneka pasakytų: „Kas eina savo noru, tą likimas veda gražiuoju, kas ne – tą jis jėga priverčia.“ Viena vertus, tai būtų galima vadinti nuolankumu, kita vertus, vidine disciplina ir atsisakymu ambicijos kontroliuoti išorines aplinkybes. Be pretenzijos, nes viskas, kas vyksta, yra nulemta ir privalo įvykti. Šiandien tai vadintume fatalistiniu požiūriu. O stoikai pasakytų, kad protingas yra tik toks žmogus, kuris sugeba iškęsti blogį ir išlaikyti dvasinę ramybę, nejausti baimės. Išoriškai tai atrodo kaip apatija, abejingumas likimui, tačiau stoikams tai reiškia dvasios tvirtybę. Laimė slypi sieloje. Ir už ją nėra nieko pastovesnio. Mokėjimas džiaugtis yra išminties ženklas. Sveikos sielos išraiška. Todėl toks svarbus saikingumas bei gebėjimas valdyti savo aistras ir suvokti save kaip pasaulio dalį, nesusireikšminti, jausti pagarbą gamtai, ekologijai. Stoikai sako, kad be visuomenės žmogus negalėtų būti žmogumi. Beveik visa, apie ką dabar rašiau pasiremdama ir Epiktetu, ir Seneka, ir dar keliais stoikais išplaukė iš mąstymo apie D. Dilytės romaną „Filosofo žmona“. Jame daug sena prikelta naujai. Tinka šioms dienoms. Kaip ir anoms. Tik herojai vis kiti.