Lietuvos Respublikos Seimui paskelbus 2025-uosius Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus ir Baroko metais, pasitaikė proga padaryti vieną kitą pataisą šios dabar didesnei daliai tautos – pripažinkime tiesiai šviesiai – mažai ką sakančios asmenybės biografijoje.

Jei pasirodytų lietuviškame „Poezijos pavasaryje“, M. K. Sarbievijus nepaliktų daug šansų šio renginio laureatams, kurių dauguma vargu ar yra ką nors girdėję apie sapfines, archilochines, alkajines, asklepiadines ir panašias strofas, ką jau kalbėti apie tai, kad būtų mėginę ką nors jomis bent lietuviškai parašyti.

Žvelgiant iš kelių amžių perspektyvos, šio kūrėjo drama yra ta, kad, būdamas ne pasaulietis, o vienuolis, gyveno ir kūrė poeziją lotynų kalba specifinėje epochoje, kurioje „lyrinis subjektas“ iš esmės dar neegzistavo, nes svarbiau už savojo „aš“ demonstravimą buvo virtuoziškas žongliravimas lotynų kalbos žodžiais ir adresatų, arba dedikatų, tarp kurių pasitaikydavo net seniai mirusių šventųjų, liaupsinimas. Todėl nemaža M. K. Sarbievijaus kūrybos dalis žmogui, nemokančiam lotyniškai, neišmanančiam Antikos ir krikščionybės poezijos tradicijos, yra paprasčiausiai nesuprantama ir tiesiog nepaskaitoma (pakaktų paminėti, kaip vargstama tariant Kristijono Donelaičio „Metų“ hegzametrus, apie kitas metrines sistemas nė nekalbant). Vertimai į lietuvių kalbą vis tiek neperteikia visos originalo specifikos, o paprastesnės bendražmogiškos („gyvenimo filosofijos“) tematikos eilės M. K. Sarbievijaus kūryboje sudaro palyginti menką dalį. Tiesa, šios dramos, kaip ji mums dabar atrodytų, pats kūrėjas nė nejuto.

Tačiau tikrai juto bodėjimąsi Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo IV dvaru, į kurį M. K. Sarbievijus, kaip filosofijos magistras, teologijos daktaras ir dar pagarsėjęs poetas, buvo išsiųstas valdovo ir pačių jėzuitų prestižo sumetimais. Čia jis praleido paskutinius šešerius savo trumpo gyvenimo metus, apkrautas sunkia ir varginančia dvaro pamokslininko našta. Pamokslus reikėjo sakyti kiekvieną sekmadienį ir visais svarbesniais šventadieniais. Tai nebuvo dabartinių kunigų porinimai. Dalyvaujant valdovui Šv. Mišios atrodė lyg viešas spektaklis, pamokslai irgi turėjo būti atitinkami. Dauguma jų nebuvo laisvi ekspromtai, jiems reikėjo kruopščiai ruoštis. Bibliografijoje yra nežinia kokio patikimumo užuominų, kad po mirties M. K. Sarbievijus palikęs keturis rankraštinius tomus pamokslų tekstų. Manoma, kad šios varginančios pareigos pakirto poeto sveikatą ir jis mirė Varšuvoje 1640 m. balandžio 2 d.

Su jo mirtimi susijusi viena legenda, paplitusi mokslinėje ir net populiariojoje literatūroje, keliaujanti iš knygos į knygą, iš straipsnio į straipsnį, iš publikacijos į publikaciją, neva poetas, pagaliau gavęs leidimą palikti dvarą, buvo karaliaus priverstas pasakyti atsisveikinimo pamokslą, prieš kurį ar po jo netikėtai patyrė insultą ir praėjus dviem dienoms mirė. Išsamiausiai ši poeto mirties versija, šiek tiek primenanti artėjančią romantikų epochą, papasakota pirmojo M. K. Sarbievijaus kūrybos ir gyvenimo tyrėjo Lebrechto Gotthelfo Langbeino dar 1753 m. Tad suteikime jam žodį.

„1640 metų kovo mėnesį [Sarbievijus] su savo geranoriškiausiojo valdovo žinia iškeliavo į vieną netoliese Varšuvos esančią Jėzaus draugijos kolegiją ir šioje trumpoje kelionėje gavo iš karaliaus žinią, kad [į Varšuvą] atvyko vienas iš lenkų didikų, kurį karalius labai vertinantis ir kuris baisiausiai trokštantis išgirsti, kaip [tėvas Motiejus] iš sakyklos sakantis pamokslą žmonėms, todėl maloningiausias valdovas liepiantis ir įsakantis jam grįžti pasakyti pamokslą. Sarbievijus, visiškai priklausęs nuo savo valdovo valios, gavęs šią žinią ruošėsi parvykti [į Varšuvą], o kol tuo tarpu mąstė, kaip sudėlioti pamokslą, jį suėmė smarkiausi galvos skausmai, kone panašūs į tuos, kuriuos medikų mokyklose vienu žodžiu vadina cefalalgija. Pasitelkus kažkokius vaistus nuo skausmo, žiauriausi skausmai aprimo tiek, kad jų nejusdamas pasakė pamokslą sukeldamas klausytojų nuostabą. O kai nužengė iš sakyklos ir atgulė į lovą, jį suėmė toks naujas smarkus priepuolis, kad, jo žodžiais, pajuto, kaip iš viršaus į smegenis kaptelėjo į vandenį panašus lašas ir prasidėjo kaži koks viso kūno bei galūnių drebulys. Jis pats ir medikai, regis, nežinojo, ką reiškia šis lašas, bet mes tikime (jei neapsirinkame), kad tai buvo kažkokios galvos gyslos plyšimas ir [kraujo] išsiliejimas į, kaip sakoma, kilnesniąją smegenų dalį. Medikai pavyzdžiais pagrindžia, kad nuo pernelyg intensyvaus ir ilgo mąstymo, dėl kurio visos smegenų gyslos, sutekėjus suskatusiam kraujui, išpampsta, minkščiausiose smegenų srityse lengvai galinti įvykti apopleksija. Kad ir kas tai būtų, Sarbievijų ištikęs atvejis buvo tragiškas ir nelemtas artėjančios mirties ženklas, kuris kitiems būtų sukėlęs didžiausią išgąstį, bet mūsiškiui, ne tuščiam žmogui, atnešė paguodą. Pasakojama, kad jis parodęs neįtikėtiną kantrybę bei dvasios ramybę kęsdamas smarkiausius galvos skausmus ir tartum mirštantis didžiavyris davęs jį supusiems bičiuliams nuostabų pavyzdį. Nors ištisas dvi dienas buvo kankinamas tokių žiauriausių galvos skausmų, bet atmindamas savo karaliaus kadais parodytą malonę, palikdamas amžiams atminimą apie save ir įvykį, testamentu užrašė Vilniaus akademijai žiedą, kuriuo buvo valdovo apdovanotas ir kurį visuomet mūvėjo ant piršto, ir galiausiai trečią dieną, kuri buvo balandžio 2-oji, 45-ais savo gyvenimo ir to [t. y. XVII] amžiaus 40-ais metais Varšuvoje, nejusdamas mirties, atidavė Dievui dievišką sielą.“

 

Lebrechto Gotthelfo Langbeino knyga

 

Šia jautria ir smulkmenų kupina istorija niekas iki šiol nesuabejojo, nors tam yra pagrindo. Pirma, nuo poeto mirties buvo prabėgęs visas šimtmetis. Antra, pats L. G. Langbeinas neslėpė, kad rėmėsi ne autentiškais dokumentais, o tik žodine tradicija: esą jam šią istoriją papasakojęs pirmosios viešosios Lenkijos Zaluskių bibliotekos prefektas (direktorius) Janas Danielis Andrzejus Janockis (1720–1786); šiam savo ruožtu ją žodžiu perdavę neįvardyti du garbingo amžiaus jėzuitai, iš kurių vienas pats buvęs M. K. Sarbievijaus mirties liudininkas. Ar tai patikimas liudijimas, ar „sugedęs telefonas“? Priklauso nuo požiūrio ir filologinio tikėjimo.

Niekas iki šiol net nemėgino pasitelkti pirminių šaltinių. O jų yra. Išliko autentiškas poeto nekrologas, arba trumpa gyvenimo apybraiža, kurią jėzuitai buvo įpareigojami parengti apie kiekvieną mirusį savo vienuolijos narį^*. Jis labai neinformatyvus, nes visa, kas parašyta, yra žinoma iš kitų šaltinių. Bet mirties priežastis verčia suklusti. „Kai buvo tikrai žydinčio amžiaus ir Draugija vylėsi galėsianti naudotis jo paslaugomis dar daug metų, jį sunaikino slapta sekinanti karštinė ir, palikęs visų širdyse didžiulės netekties pojūtį, per anksti, bet šventai jis mirė Varšuvoje 1640 metų balandžio 2 dieną.“ Mirties aplinkybės paminėtos labai glaustai ir sausai: nėra nė užuominos, kuri primintų anksčiau cituotą vaizdingą ir smulkmenų prisodrintą pasakojimą, o kaip ligos priežastis originale, surašytame lotyniškai, nurodoma sekinanti karštinė, karščiavimas (hectica febris).

Yra ir kitų šaltinių. M. K. Sarbievijui mirštant, Varšuvoje rezidavo popiežiaus Urbono VIII nuncijus Respublikoje (pasiuntinys Lenkijai ir Lietuvai) vardu Mario Filonardi (mirė 1644 m.). Jis tvarkingai kas savaitę į Romos kuriją (Vatikaną) savo globėjui, kardinolui Francesco Barberini (kuriam M. K. Sarbievijus, 1622–1625 m. būdamas Romoje, paskyrė keletą savo giesmių), siųsdavo tarnybinius raportus (laiškus) atsiskaitydamas už savo veiklą, taip pat pridėdavo savotiškų informacinių pranešimų, itališkai vadinamų avvisi, apie politinius ir kultūrinius įvykius šalyje, ypač valdovo dvare.

Būtent šiam nuncijui, galų gale patekusiam į Vladislovo IV nemalonę ir net išprašytam iš Respublikos, esame dėkingi už spalvingus Vilniaus kultūrinių įvykių (pavyzdžiui, pirmųjų operos pastatymų) ir šiaip viešų renginių, vykusių valdovui lankantis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje, aprašymus. Pro M. Filonardi akis neprasprūdo ir paskutinės M. K. Sarbievijaus gyvenimo dienos Varšuvoje.

Savo laiškuose, kurie iki šiol nepaskelbti, nuncijus apie tai užsimena mažiausiai keturis kartus. Pirmoji žinia yra 1640 m. kovo 17 d. laiške: „Šių [t. y. Varšuvos] tėvų jėzuitų profesų namuose, ilgai sirgęs džiova ir lėtąja karštine, merdėja tėvas Sarbievijus, Jo Didenybės pamokslininkas, pagarsėjęs šioje srityje, taip pat garsėjantis poezija, ypač lyrinėmis eilėmis.“ Jau vien šio sakinio pakanka teigti, kad apie jokią dviejų dienų poeto agoniją negali būti nė kalbos, jei kovo 17 d. jis ne šiaip sau sirgo, o jau merdėjo. Negana to, po savaitės, kovo 24 d., M. Filonardi papildomai informuoja F. Barberini: „Tėvas Sarbievijus, jėzuitas, Jo Didenybės pamokslininkas ir garsus poetas, prieš dešimt dienų priėmęs Paskutinį patepimą, dar yra gyvas, bet nebeturi vilčių, nes sudegė nuo sekinančios karštinės, prasidėjusios prieš daug mėnesių.“ Taigi M. K. Sarbievijaus būklė jau kovo viduryje buvo tokia kritinė, kad kovo 14 ar 15 d. jam buvo suteiktas Paskutinis patepimas, paprastai atliekamas beviltiškam (kaip manoma) ligoniui. Kaip poeto kritinės būklės priežastis nurodoma jau minėtoji sekinanti karštinė ir džiova. Apie pažengusią džiovos stadiją žinių galima rasti net paties M. K. Sarbievijaus korespondencijoje. Štai 1638 m. spalio 31 d. jo laiške, rašytame Plocko vyskupui Stanislawui Lubienskiui, poetui kartu su valdovu grįžtant į Lenkiją iš garsiojo Badeno kurorto, yra tokie reikšmingi žodžiai: „Ir aš jaučiuosi stipresnis bei kasdien vis labiau pilnėju, nors prieš keletą metų būgštavau, jog sergu džiova.“ Čia patys svarbiausi žodžiai – „kasdien vis labiau pilnėju“, nes svorio kritimas (kuris esą buvo sustabdytas) yra vienas iš progresuojančios sekinančios karštinės ir džiovos požymių. Kaip paaiškėjo vėliau, šios ligos niekur nedingo ir netrukus perėjo į trečiąją, deja, lemtingą stadiją.

Pagrindo spėlionėms, kada tai galėjo įvykti, mums suteikia minėtojo susirašinėjimo chronologija. Paskutinis poeto laiškas Plocko vyskupui buvo parašytas 1639 m. birželio 30 d. iš Vilniaus. Po šios datos korespondencija nutrūksta. Gali būti, kad vėlesni laiškai tiesiog neišliko, bet gali būti ir taip, kad poetas laiškų daugiau neberašė dėl blogėjančios savo paties ar savo korespondento (S. Lubienskis laiškuose nuolat skundėsi įvairiomis ligomis) sveikatos. Šiaip ar taip, 1640 m. kovo 31 d. kardinolui F. Barberini nuncijus trumpai reziumuoja: „Tėvas Sarbievijus, jėzuitas, tebėra minėtosios būklės, diena po dienos pamažu gęsdamas.“ Dar po savaitės, balandžio 7 d., kardinolui jis trumpai praneša: „Šio mėnesio 3-iąją šiuose [t. y. Varšuvos] profesų namuose [visų] jį pažinojusiųjų gailesčiui galiausiai mirė tėvas Sarbievijus, jėzuitas, 42 metų amžiaus, šiuose kraštuose pagarsėjęs pamokslininkas ir poetas.“

Įdomiausia yra mirties data. Cituotame nekrologe ir visoje ikišiolinėje literatūroje nurodoma, kad M. K. Sarbievijus mirė 1640 m. balandžio 2-ąją. Ar galėjo M. Filonardi suklysti? Nuncijaus žinia iš visų šiuo metu žinomų šaltinių yra ankstyviausia (laiškas rašytas balandžio 7 d.), o nekrologas buvo sukurtas vėliau. Sakinys apie M. K. Sarbievijaus mirtį laiško pabaigoje prirašytas paties nuncijaus ranka. Be to, dienos data įrašyta ne skaičiumi, o žodžiu (a tre del corrente). Jei nuncijus apsiriko, šitai būtų galima paaiškinti nebent tuo, kad jis nurodęs ne mirties, o žinios, kada buvęs informuotas apie mirtį, dieną. O jei vis dėlto nesuklydo? Tada išeitų, kad reikėtų taisyti visose enciklopedijose ir mokslo darbuose nurodomą poeto mirties datą iš balandžio 2-osios į 3-iąją.

 

Disertacija „Apie sekinančią karštinę“

 

Grįžkime prie poeto mirties aplinkybių. Iš visų cituotų autentiškų pirminių šaltinių aišku, kad apie jokį pasakytą pamokslą prieš pat mirtį negali būti nė kalbos. Paplitusi istorija turėtų pagrindą nebent tuo atveju, jei tartume, kad L. G. Langbeino aprašyti įvykiai nutiko ne prieš pat mirtį, o gerokai anksčiau, bet tai yra niekuo neįrodomas spėjimas. Kur kas pagrįsčiau manyti, kad jokio atleidimo iš pamokslininko pareigų apskritai nebuvo (kiek man žinoma, to nepatvirtina jokie autentiški pirminiai šaltiniai, o M. Filonardi tebevadina M. K. Sarbievijų valdovo pamokslininku). Greičiausiai nebuvo ir jokio didiko, per karalių išsireikalavusio, kad M. K. Sarbievijus pasakytų pamokslą. Sekinanti karštinė ir džiova sugraužė poetą tyliai ir negailestingai.

Ką su žmogumi padarydavo paskutinė sekinančios karštinės ir džiovos stadija? Mūsų dienomis šios ligos išgydomos, stengiamasi jų neužleisti iki lemtingų padarinių. Todėl ne medikas dabar neturi jokio supratimo, kaip viskas baigdavosi tais laikais, kai nebuvo rentgeno, penicilino, antibiotikų, kitų medicinos išradimų, o higienos lygis ir supratimas buvo truputį kitoks. Tad pasitelkime nūnai taip mėgstamą papildytąją realybę (augmented reality) ir suteikime žodį vienai XIX a. pirmojoje pusėje lotyniškai parašytai medicinos disertacijai, kuri taip ir vadinasi – „Apie sekinančią karštinę“. Štai kas joje glaustai pasakyta apie paskutinę jos stadiją (jautresnių nervų skaitytojams patartina praleisti).

„Trečioji, arba išsekimo, marazmo, stadija pagal P. Franką. Visą laiką degina karštinė, bet labiau paaštrėja vakare. Šaltis nebekrečia, tačiau ligonį kankina nuolatinis karščiavimas, pasikartojantis nereguliariai; paryčiais ligonį alina gausus prakaitavimas, išsiskiriantis iš anksčiau minimų [kūno] dalių. Kitu [paros] metu oda šiurkšti, susitraukusi it žąsies, kieta, sausa tarsi pergamento lakštas, nusėta spuogais, ypač palei stuburą, o kartais ir taškinėmis, dryžuotomis kraujosruvomis. Nagai dar labiau užsiriečia, plaukai garbanojasi ir nuslenka. Lūpos tampa blyškios, susitraukusio akies obuolio gyslelės parausta ir išnyksta [...]; dantys, dantenoms traukiantis, atrodo pailgėję ir baltesni, nosis atrodo susitraukusi. Burna išsausėja, liežuvis paraudonuoja, pasidaro smailus, švarus; neretai ligonį kankina pūslės; prisideda smarkus troškulys, o noras valgyti [apetitas] mąžta; tuštinimasis užtrunka ir kaitaliojasi su viduriavimu ar taip, kad bėgant prakaitui viduriai neklauso, ir atvirkščiai; viduriuojant išmatos skystos, bespalvės, tarsi žalsvos, drumzlinos ir baisiai smirda. Balsas užkimsta arba iš viso dingsta, skauda burnos žiotis, atsiranda nedidelis sausas kosulys, jei dar neprasidėjo kvėpavimo organų destrukcija (kaip dažnai nutinka). Pulso dūžiai silpnesni ir dažnesni nei antrojoje stadijoje. Šlapimo kiekis, smarkėjant prakaitavimui, mąžta, bet šlapimas yra sodresnės spalvos (kartais panėšėjančios į juodą) su plūduriuojančia riebalinės kilmės plėvele, primenančia voratinklį, įgaunančia vaivorykštės atspalvį, ir greitai ima gesti. Dėl didžiulės nerimasties sutrinka miegas. Visiškai apleidžia jėgos, menksta raumenų apimtis; kone dingsta krūtys; riebalinis [odos] sluoksnis įsiurbiamas; dažnai visame kūne įsiveisia galybė utėlių, ant kojų ir rankų pasirodo edemos [pabrinkimai] ir pragulos; kartais pasireiškia švelnūs klejojimai, dažnai prisideda sąmonės aptemimas; silpsta atmintis ir protas, bet viltis [gyventi, pasveikti] išlieka, ir mirtis, pasiglemžusi visas [ligonio] jėgas ir kūną pavertusi kone į skeletą, dažniausiai pavasarį arba rudenį nutraukia gyvybę. Šis [aprašytas] sekinančios karštinės paveikslas labai retai pasirodo grynu pavidalu be [kokio nors] charakteringo bruožo, nes pagal simptomus, eigą ir laiką atskiros karštinių atmainos labai smarkiai skiriasi. Pagal šalutines ligas ir ligonio būklę bei priežastis ši sekinanti karštinė skirstoma į keturias atmainas, būtent: 1) kvėpavimų organų; 2) skrandžio; 3) gleivių ir 4) nervų. [...] Kvėpavimo organų sekinančios karštinės [...] bruožai: didesnis sausas karščiavimas, stipresnė ir pastovesnė karštinė, labiau išreikšti pulso dūžiai, raudonas ir sausas liežuvis, sumenkęs rausvos spalvos šlapimas, vidurių užkietėjimas; pasunkėjęs skausmingas kvėpavimas, stipresnis ir ūmesnis kosėjimas. Labiausiai paplitusi atmaina, glaudžiai susijusi su chroniška sloga, yra lėtoji katarinė karštinė, dažnai liūdnai pereinanti į pūlinę džiovą.“

Akivaizdu, kad prabėgus net dviem šimtmečiams nuo poeto mirties medikai tebevartojo tuos pačius lotyniškus ligų pavadinimus: sekinanti karštinė, lėtoji karštinė ir džiova. Kokia jų atmaina nuvarė į kapus M. K. Sarbievijų, nėra iki galo aišku, bet tikėtiniausia diagnozė – plaučių tuberkuliozė, pakirtusį ne vieną mūsų senosios ir moderniosios Lietuvos šviesuolį (prisiminkime K. Sirvydą, V. Kudirką, J. Biliūną, P. Vaičaitį, P. Višinskį). Taip pat galima tik spėlioti, kur ir kada šia užkrečiama (kaip paaiškėjo XIX a. pabaigoje) liga M. K. Sarbievijus susirgo: dėstydamas Lietuvos jėzuitų provincijos kolegijose ar jau išvykęs į Vladislovo IV dvarą. Šiaip ar taip, imaginaciniai Sarbievijaus portretai (autentiškų neišliko arba jų net nebuvo nutapyta), iš kurių į mus žvelgia gerokai įmitęs išdidus vyras, vargu ar turi ką nors bendro su tikrove, jei turėsime galvoje paskutinius jo gyvenimo metus.

 

*      Plačiau žr.: Ž. Nedzinskaitė, D. Antanavičius, Originalus Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus nekrologas ir poeto mirties priežastis, „Lituanistica“, 2024, t. 70/4, p. 281–291.