Deimantė Daugintytė. Sankalbos tarp trijų

Pasaulis yra gražus: pokalbiai apie kūrybą. Sudarė Gediminas Kajėnas. – Vilnius: VšĮ Bernardinai.lt, 2013.

Knyga – džiaugsmas leidėjams ir autoriams. Tokia emocija justi ir vien pažvelgus į kultūringo interneto portalo bernardinai.lt išleistos knygos pavadinimą – „Pasaulis yra gražus". Tiesa, pasaulis neabejotinai gražus. Tačiau atrodo, kad dar ir sudėtingas, ir sunkus. Sudėtingas, nes apie pasaulio grožį ir kitas gyvenimo puses bei santykius su aplinka kalba keturiasdešimt labai skirtingų (tiek dėl patirčių, tiek dėl pasaulėžiūros) menininkų. Pasakymo, kad „pasaulis yra gražus", nebepakanka (?), tam būtinos ilgos diskusijos, gal netgi debatai. Šioje knygoje išvengta svaidymosi šaltaisiais ginklais. Kito nebent skirtingų asmenybių kalbėjimo tonas, kurį kai kada labai raiškiai perteikdavo pokalbio bendrininkai. Ir vis dėlto knyga dar ir sunki. Daugiau nei penkių šimtų puslapių leidinys – nemenkas iššūkis net patyrusiam skaitytojui.

Skaitant šią knygą taip pat pagauna sunkiai apibūdinama emocija: iššūkis, sumišęs su džiaugsmu. Beveik visi pokalbiai (išskyrus keletą specialiai parengtų) anksčiau buvo publikuoti tinklalapyje, o naujam gyvenimui knygoje juos prikėlė Gediminas Kajėnas. Jo darbas neabejotinai didelis – iš gausybės publikuotų pokalbių atrinkti pačius sėkmingiausius, galbūt sulaukusius ir didžiausio skaitytojų palankumo. Knygos sudarytojas leidinio atsiradimą motyvuoja interneto nepatikimumu. Na, popierinė knyga taip pat neapsaugota nuo išorinių veiksnių poveikio. Ji gali, pavyzdžiui, sudūlėti, nors šito, tikiuosi, tūkstančio dviejų šimtų egzempliorių tiražo leidiniui nenutiks. Tai, prie ko prisiliečia bernardinai.lt kolektyvas, įgauna kaži kokios sėkmės aurą. Tačiau ne iš tuščio pasisekimo ar atsitiktinumo – jie pasveria kiekvieną žingsnį ir atsakingai vertina savo pasirinkimus.

„Pasaulis yra gražus" tampa turtingu pokalbių rinkiniu, tartum skirtingų pasaulėžiūrų mozaika, kurią sudėliojo ir patys autoriai, ir pokalbio iniciatoriai. Pokalbis, vykęs tarp dvie­jų, tampa viešas, kai į jį netiesiogiai įsijungia pašalinis asmuo. Skaitytojas tarsi žvalgas seka abiejų minties vingius, steigdamas naują santykio lygmenį. Sankalba tarp trijų.

Tačiau, kad sankalba būtų vykusi, reikia trečiojo pastangų, tam tikrų iš anksto atliktų „namų darbų". Interviu įžangose beveik nevardijami jokie biografiniai faktai, titulai ar nuopelnai, kurie galėtų patraukti naivesnio skaitytojo akį, palenkti jo pusėn. Skaitytojas turi būti susipažinęs su pokalbių dalyviais ir deramai dalyvauti pašnekesyje. Skaitytojas, jaučiantis kultūros lauko procesą, yra bene tikslingiausias šio leidinio adresantas.

Interviu – įdomus žanras, patrauklus prieinamumu ir dažnai – paprastumu. Perskaičius pokalbį su kūrėju jau visai neblogai galima susidaryti įspūdį apie jo pasaulėžiūrą, kūrybos veikimo būdus. Bandyti atrasti knygos „Pasaulis yra gražus" dėsningumą ar vienijančią mintį, žinoma, būtų bergždžia. Tačiau pati knygos struktūra kuria vienovės jausmą: aštuoni kūrėjai iš skirtingų meno sričių, kurių kalbėjimai sudėlioti pirmąją poziciją suteikiant garbingiausio amžiaus asmeniui. Pokalbiuose nuolat suskamba tikėjimo, religijos klausimai. Nors atsakymai ne visada verbaliai išpažįstami, justi dvasinių patirčių liudijimas, išgyvenimas. Labai skirtingi kūrėjai, dažnai net neužklausti, atsargiai dalijasi asmeniškais išgyvenimais, kurie kuria intymumą, taip laukiamą žvalgo-skaitytojo.

Vienas ryškiausių pavyzdžių – interviu su Vanda Juknaite. Ji, daug rašydama apie kitų likimus, su savo gyvenimo patirtimis lieka nuošaly. O spausdinamame pokalbyje tai išklausiama. Tame intymume iškyla globalios problemos, rašytojos įvardijamos kaip besikeičianti žmogaus samprata: „Toli gražu ne kiekvieną žmogų kančia ko nors išmoko – būna, žmonės patiria siaubingų dalykų, ir nieko. Mes gyvename laiku, kai kardinaliai keičiasi žmogaus samprata. Mes greitai turėsime reikalų su žmogumi, kuris nebesusijęs nei su vieta, nei su šeima, savaime suprantama, nei su kitais žmonėmis, nei pats su savimi. Jis nebeturės į ką susižeisti. (...) Atrodo, Česlovas Milošas tokį žmogų įvardijo kaip 'vos žmogų'" (p. 37). Tačiau keisčiausia tai, kad ne šie mąstymai apie pasaulio kitimą labiausiai paveikia skaitant pokalbį su V. Juknaite. Labiausiai jaudina autorės savikritiškumas, veik savęs nužeminimas. Ji paprastai ištaria, kad niekada neturėjo jokių kūrybinių ambicijų (p. 38). Tačiau literatūrinis talentas, pasakojimo dovana tokia ryški, nesupainiojama. V. Juknaitė išsiskiria neornamentuota kalba, publicistiniu aštrumu, kuris kyla iš pačios kasdienybės, iš gyvenimo judesio, čia nėra jokio darymo ar kūrimo. Kaip opozicija, ar bent jau kitokio kalbėjimo pavyzdys, galėtų būti Liudviko Jakimavičiaus interviu, kuriame jis ne tik kalba aforizmais, bet ir įtvirtina netikėtą požiūrį. Tokios frazės: neliudijanti poezija dažniausiai yra tik triukšmas (p. 56), „poetui, išgyvenančiam ekstremalias dvasios būsenas, į galvą neateina nereikalingų žodžių" (p. 57), arba „poezijos sanitarai" (autoriai, kurie atnaujina poetinį kalbėjimą, bet nesukuria naujų vertybių), artina prie įsitikinimo, kad kal̃ba poezija gyvenantis žmogus, asmenybė, savyje apmąsčiusi esmines kūrybos problemas. Tiesa, netikėtai atrodo L. Jakimavičiaus pasakymas, kad sovietinė cenzūra išties turėjo ir teigiamos reikšmės, nes tuomet su tekstu buvo daug dirbama. Kaip priešingybę autorius pateikia šiuolaikinę poeziją, kuri, anot jo, yra „juokingai menka, palyginti su anų dešimtmečių tekstais ir ištisais poezijos rinkiniais" (p. 58). Drąsi, stipri pozicija. Tačiau diskusija nesiplėtoja, nuomonė taip ir lieka kaip neginčytina tiesa. O, pavyzdžiui, interviu su poetu, vertėju Gyčiu Norvilu, G. Kajėnas labai taikliai prisitaiko prie autentiško literato kalbėjimo ir tampa tikru sąjungininku. Šito santykio pritrūksta minėtame interviu su V. Juknaite, kur kalbėjimo tipažai akivaizdžiai skirtingi, o ir ryšio, rodos, užmegzti nepavyko (turbūt dėl pačios autorės uždarumo). Tačiau vargu ar įmanoma supainioti su kuo nors V. Juknaitės kalbėjimą – jis neabejotinai išskirtinis, įsimintinas.

Familiarumas ar veikiau draugiškumas pokalbyje su G. Norvilu itin ryškus. Jį galima pastebėti keliais aspektais. Pirma, G. Kajėnas labai atsakingai šifravo įrašą, nevengė nei daugtaškių, nei šauktukų, iliustruojančių poeto kalbėjimo pobūdį. Žinoma, rašytojas daugiausia dirba su kalba, todėl natūralus jo kalbėjimo išskirtinumas, vertas atskiro paminėjimo. G. Norvilo kalbėjimas kupinas pauzės ir tylos, kurią perplėšia aštri metafora, staigus, dažnai apgaulingą pirmą įspūdį kuriantis minties judesys. Antra, spontaniškas kalbėjimas yra bene didžiausia gyvo pokalbio vertybė. Šio netikėtumo pritrūksta tuomet, kai bandoma ne užčiuopti kūrėjo individualybę, bet veikiau išsiaiškinti jo darbo specifiką, interesų srities subtilybes. Taip atsitinka, pavyzdžiui, pokalbyje su muziku Dainiumi Juozėnu. Jis pateikia gausios enciklopedinės medžiagos apie choralą ir apskritai bažnytinę muziką. Tačiau naujai sušvinta kompozitoriaus Algirdo Martinaičio portretas, kuriame daug kūrybiško kalbėjimo apie įkvėpimą, pašaukimą: „Anais laikais žodis pašaukimas turėjo kaip ir magiškąją prasmę: kažkas tave pašaukė, ir ten tu neabejodamas nuėjai. Aš savo kelio kitaip ir neapibrėžiau kaip pašaukimo" (p. 166). Dalijimosi išmintimi netrūksta ir kituose pokalbiuose. Interviu su dirigentu Modestu Pitrėnu nustebina itin maloniai. Jo kalbėjime, turbūt pačiam muzikui nežinant, į paviršių prasiskverbia fenomenologinė pasaulėžiūra: „Kiekvieno kūrinio pažinimas visada lieka ribotas. O ir tas žinojimas yra labiau intuityvus, nes juk muzikantas skaitydamas muzikinį tekstą daugiau fantazuoja nei žino. Jis kuria muzikinį paveikslą, bando įsivaizduoti, kaip ta garsų vertikalė ir horizontalė skamba – kokia spalva, kokia šiluma, kokiu intensyvumu ir garsumu, kokiu santykiu su kitais garsais. Tai yra labai asmeniškas kiekvieno muzikanto suvokimas. Tačiau orkestrą sudaro daug menininkų, vadinasi, ir daug skirtingų požiūrių. Štai čia atsiranda dirigentas, kuris privalo visus tuos suvokimus ir požiūrius sujungti ir paversti vienu žinojimu, kuris gimsta šią akimirką" (p. 176).

Filosofinio žvilgsnio, o gal veikiau išminties, kuri ateina su patirtimis ir apmąstymu, esama ir kituose tekstuose. Pavyzdžiui, dailininkė Dalia Dokšaitė, intensyviai besidominti japonų kultūra, liudija apie buvimo pasaulyje galią: „Amatą reikia gerai išmanyti tam, kad apie jį pamirštum. Tik ištuštinęs save nuo žinojimo, išankstinės nuomonės, įsitikinimų gali pamatyti besiskleidžiantį pasaulį gėlės žiede. (...) Mes įsivaizduojame, kad žodžiais galime apibūdinti pasaulį, lygiai taip pat, kaip vaizdu jį atkurti. O tai, kas yra nebūtis, mus gąsdina, nes, rodos, ko neįvardijai, to ir nėra. Tačiau kaip tik tyloje ir slypi tai, ko negalime įvardyti jokiomis loginėmis konstrukcijomis. Tuštumą mes įsivaizduojame kaip chaosą, kuriame viešpatauja nebūtis. Bet juk ir ten slypi kažkokia tvarka" (p. 258). Pavydėtinai nuoseklus dailininkės mąstymas paveiktas Rytų kultūros. Skvarbus kalbėjimas apie tylą, nebūtį retai priklauso vakarietiško mąstymo paradigmai. Pokalbis su D. Dokšaite ypač turiningas: susidaro ryškus tiek menininkės pasaulėžiūros vaizdas, tiek jos kūrybinio kelio paieškos, bei pačios Rytų estetikos tinklas. Ramus, mąslus dailininkės tonas visiškai kitoks nei Ričardo Šileikos pasakojimas, kurio gyvenimiška žaismė ryški ir užrašytame pokalbyje. Gyvo aiškinimosi ir nuolatinio pasaulio stebėjimo ir stebėjimosi juo lavina užgriūva ir parbloškia. R. Šileika turi išlaikęs vaiko kūrybiškumą (pačia geriausia prasme) – jis geba be jokių išankstinių nuostatų pažvelgti į daiktą ir sukurti jam naują prasmę. Turbūt iš to kyla ir tikėjimo savimi nuostata: „Menininkas turi aklai ir beatodairiškai tikėti savimi" (p. 291). R. Šileika nevengia pasakyti, kad dažniausiai kuriama iš egoizmo, noro ką nors pralenkti.

Tikėjimą tuo, ką kuria, menininkas turėtų nuolat palaikyti, nes kitu atveju visas kūrybinis procesas yra perniek. Arba bent jau nebūtinas, o tai reiškia –­ ir nereikalingas. Labai paprastai, bet raiškiai tokią mintį apie teatrą suformulavo jaunas aktorius Ainis Storpirštis: „Teatras negali išnykti. Kas jį pakeis? Kas pakeis žmogų?" (p. 403). Žmogus nepakeičiamas. Apie asmens galią ir gebėjimus būtent ir liudija ši knyga.

Knyga „Pasaulis yra gražus" siūlo daug atsakymo variantų į iš esmės pabaigos neturinčius klausimus apie vertybes, buvimo su pasauliu galimybes. Menas, tikėjimas, asmenybė, visuomenė – visa tai yra gyva, kinta santykyje. Savąjį požiūrį kiekvienas kuria individualiai, autentiškai. Lygiuotis ar „tikrintis" savo žmogiškų ar religinių patirčių, vargu ar su kuo nors galima. Nors empatijos aspektas visada lieka skaitant kitų pokalbius. Skaitytojas lieka svarbus trečiasis – nebūtinas, bet lauktinas. Žvalgas, tūnantis savo erdvėje, bet akies krašteliu žvelgiantis į kito gyvenimą.

Draugai