Timur Vermes. „Jis ir vėl čia". Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas. – Vilnius: „Alma littera", 2014.

– Ar tiesa, kad žavitės Adolfu Hitleriu?
– Tik rytais žiūrėdamas į veidrodį, – pajuokavau, bet ji tai nekantriai praleido pro ausis.
– Gerai, tada pasitikslinkim: ar žavitės tuo, ką nuveikė Adolfas Hitleris?
– Ar žavitės tuo, ką nuveikė Utė Kasler?
– Taip niekur nenueisime, – skubotai burbtelėjo ji, – aš pagaliau dar gyva!
– Jums gal ir nemalonu, – pasakiau, – bet aš irgi tebegyvas. (p. 211)

---

Timuras Vermesas (g. 1967) – vokiečių žurnalistas ir rašytojas. „Jis ir vėl čia" – pirmasis šio autoriaus romanas, Vokietijoje išleistas 2012 m. Kūrinys verčiamas į daugiau nei 28 užsienio kalbas. Vokiečių kompanija „Cons­tantin Film" jau nusipirko ir teisę sukurti ekranizaciją.

Iškalbingai minimalistinis viršelis sužadina fantaziją ir suteikia nemaža vilčių. Romane pasakojama apie Adolfą Hitlerį, staiga lyg niekur nieko prabudusį dabarties Berlyne, bet jau pirmuosiuose puslapiuose kliūva elementarus dalykas: Hitleris, iš 1945-ųjų staiga atsidūręs 2011-uosiuose, to beveik nesureikšmina. Todėl pradžia nuteikia gan skeptiškai, tačiau leidžiu istorijai mane įtikinti tolimesniuose puslapiuose, kadangi suprantu, jog šios knygos tikslas –­ anaiptol ne nupasakoti keliones laiku, o demaskuoti šiandienės visuomenės silpnąsias vietas.

Vis dėlto neįtikino ir Hitlerio minčių bei žodžių kontrastas: mintyse jis tvirtas ir užtikrintas fiureris, pokalbiuose – dvejojantis, sutrikęs žmogus. Galima numanyti, jog autoriui šis kontrastas buvo pravartus kuriant komiškas situacijas, tačiau kur tas komiškumas, kai fiureris kaip vaikas veblena nei šį, nei tą? Tegu tai ir ne istorinis vadovėlis, tačiau norėtųsi aiškesnių, kategoriškesnių pažiūrų fiurerio.

Tekste nemažai ir gan akivaizdžių pagyrų Hitleriui. Kartais rodėsi, jog tai pats autorius siekia užstoti istorinį diktatorių personažo lūpomis, versdamas jį kalbėti apie save trečiuoju asmeniu: „Turėsite kaltinti tuos, kurie tą fiurerį išrinko, o vėliau jo nenuvertė. Tai buvo paprasti žmonės, nusprendę išrinkti nepaprastą žmogų ir patikėti jam šalies likimą" (p. 266). Kita vertus, nori to, ar nenori, tenka pripažinti: kad ir kaip gera primesti visą kaltę dėl XX a. vidurio įvykių vienam žmogui, reikia nepamiršti, kad be pasekėjų vienas jis nieko nebūtų pasiekęs. Kitaip tariant, „arba visa tauta buvo kiaulės, arba tai, kas atsitiko, buvo ne kiaulystė, o visos tautos valia" (p. 266).

Apskritai ši knyga – tai humoro ir kandžių įžvalgų nestokojanti istorija, kurioje nagrinėjama šiandienė visuomenė. Į šiuolaikinius žmones pažvelgiama Hitlerio, tai yra 66-eriais metais nuo pasaulio atsilikusio žmo­gaus, akimis, todėl nenuostabu, jog kai kurie dalykai jam pasirodo keisti ir kurioziški, ką išduoda, antai jo samprotavimai apie televiziją: „Negalėjau patikėti: tokia pažangi technika buvo sukurta ir naudojama tam, kad rodytų kažkokį juokingą virėją?" (p. 59) arba: „Kas neverčiamas žiūrės tokį šlamštą? Aišku, kad padugnės, vos tik mokančios skaityti ir rašyti, kas daugiau" (p. 67). Hitleris kritiškumo trūkumu nesiskundžia, sužinojęs, jog šiandien lošimas kortomis vadinamas sportu, Hitleris nusistebi: „Jei toks dabartinis sportas, tai kokia gali būti tautos gynybinė galia?" (p. 65) Išryškinant įprastus dalykus, atskleidžiamas jau nebepastebimas jų absurdiškumas.

Didžiausias dėmesys ir griežčiausia kritika skiriama žiniasklaidai – būtent ji tampa medija ir priežastimi, dėl kurios Hitleris išgarsėja. Tiesa, jis laikomas tik antrininku, komiku, nes, suprantama, niekam nė į galvą nešauna, jog tai galėtų būti tikrasis Hitleris, ir niekas nė nenumano apie jo politinius užmojus.

Knygoje žiniasklaidos paveikslas –­ vienareikšmiškai negatyvus, ji vaizduojama kaip marionetė, ir čia jau darosi įdomu, nes, kaip žinia, autorius – žurnalistas. Patirtis žurnalistikos srityje taip pat lėmė ir tam tikrus šios knygos, kaip meninio kūrinio, bruožus: sakiniai kapoti, lakoniški, o spalvinga stilistika tikrai nėra vienas pagrindinių autoriaus tikslų.

Plėtojantis įvykiams aiškėja, kad žiniasklaida nėra šiaip nekaltas nevykęs žaidimas – jos atstovai, net to nesiekdami, gali įgrūsti visuomenei į rankas patį pavojingiausią ginklą, įpakuotą spalvingoje ir nuotaiką keliančioje pakuotėje. Tad ir šios istorijos herojus, puikiai išmanydamas sistemą ir teigdamas, jog „priekurtis rašo, ką jam pasakoja neregys, kaimo kvailelis redaguoja, o kolegos iš kitų redakcijų nusirašo; kiekviena istorija apliejama tuo pačiu užsistovėjusiu melo nuoviru, kad nieko nenutuokiančiai tautai paskui būtų patiekta puikios putros" (p. 26), pasinaudoja ja savu tikslu. Sunku su tokiu požiūriu nesutikti, todėl skaitytojas ir vėl atsistoja Hitlerio pusėje.

Norėdamas atkurti istorinį ir bio­grafinį kontekstą, autorius privalėjo paplušėti iš peties. Romane nemaža aliuzijų į Friedricho Nietzsche's filosofiją, paveikusią fiurerio antisemitines pažiūras: antžmogio koncepcija, idėja, jog tauta privalo išlikti konflikto būsenos, idant išliktų sveika, gyvenimo teigimas, kūrinyje įtikinamai susietas su nacionalsocializmu, resentimento moralė, kuri, paraleliškai žydams, autoriaus susiejama su žydšuniais.

Negana to, pavergęs išmanumu ir protu, šios istorijos Hitleris pavergia ir savo žavumu. Kad ir kaip tai gali pasirodyti nesuderinama (ar nederama), bet diktatorius čia pateikiamas kaip kontroversiškas, sarkastiškas ir turintis humoro jausmą. Reikia pripažinti, kad skaitant šią nuotaikingą knygą XX a. diktatoriaus paveikslas ima blukti, o vis labiau į dienos šviesą veržiasi štai šis, smagus ir žavus Hitleris. Lengva užsimiršti, kad tai fikcinė istorija apie toli gražu ne fikcinį žmogų.

Tad kyla klausimas: ar mes jau pasiruošę taip rizikingai juokauti? Dar mūsų seneliai pamena to laikotarpio siaubus, o štai mes jau mėgaujamės smagia istorija apie poną Adolfą. Turime savęs paklausti: ar mūsų seneliams ši knyga pasirodytų tokia pat linksma kaip ir mums? Nors tiesiai apie katastrofišką nacių režimą knygoje neužsimenama, netgi vienos esminių – žydų temos – autorius apdairiai vengia, vis dėlto mėgavimasis šia knyga neatrodo nekaltas. Netgi iškyla abejonė, ar tik autorius nesielgia su skaitytojais taip pat, kaip jo pašiepiama žiniasklaida su visuomene. Todėl skaitant šią knygą apima dviprasmiškos emocijos: mėgaujiesi ja, bet supranti, kad tai potencialiai pavojinga knyga. Ši pramoginė satyra savo esme nėra pramoga. Juolab dabar, kai mūsų kaimyninės valstybės vadovas jau užsidirbo „Putlerio" titulą...