Dvyliktosios Tautvydos Marcinkevičiūtės knygos „Grei­taeigis Laiko liftas“ viršelis – aliuzija į kurią nors judrią Kauno gatvę, miesto, kurio svarbiausias poetinis talismanas – Gintaras Patackas. Tačiau autorės vyras knygos puslapiuose akivaizdžiai neišnyra, ir ji gali nevaržomai bandyti savo greitį ir techniką.
T. Marcinkevičiūtė ir toliau aktyviai stebi, kas vyksta šalies gyvenime, neužsisklendžia nuo socialinių problemų. Ji linkusi kurti portretą, platų situacijos vaizdą, netikėtai nukrypstantį, be aiškios atraminės ašies. Autorė, koncentruodamasi į aktualius įvykius, savo pradinę mintį išleisdama iš galvojimo trajektorijos, įjungia vaizduotės pavarą. Viename eilėraštyje proza galima stebėti atvirkščią veiksmą – nuo neutralaus aprašinėjimo socialinių aktualijų link: „lapkritys krečia visą kabinetą, ieškodamas dar paminklų sau nepasistačiusių numirėlių, kurie taip mylėjo Vasarą, kad tik ir mėgavosi Saulės nušviesta gyvenimo puse“ („Kaunas rugpjūty“, p. 79). Tai gyvas vaizdo kūrimas. Šį minties kelią netikėtai pasuka pakeleivingi ir tuoj pat dingstantys motyvai, kaip ir viena aliuzijų į prieš porą metų vykusius dalykus: „Daktaro vardu pasivadinusiu barzdotu apsišaukėliu, pragyvenančio iš suvedinėjimo (duok Dieve, kad ne sąskaitų)“ („Kaunas rugpjūty“, p. 79). Toks sąmoningas autorės kalbos laisvumas teigia apie užtikrintumą, žinojimą, kaip elgtis.
Tačiau čia slypi paradoksalumas – kai kalba sąmoningai pateikiama kaip žaidimas atviromis kortomis, tai panašėja į rašymą laisva ranka. Knygos „Greitaeigis Laiko liftas“ sustojimuose dažnas primityvios kalbos afišavimas, parodijuojama tradicinė eilėdara ir kanoniniai motyvai:

Mes mylėjom – viens kitą saugojom kaip vyzdį.
O dabar kas atsitiko – kas išdraskė lizdą?
Partneriai nuo šiol mes, broli mano prieše, –
Tai nejau valdysim turtą – surakintais riešais?

Emigrantai mums jau lenkias – kiša savo naftą,
Aš dėvėt turiu parandžą – būtinai iš taftos,
Kad akių tu nematytum – mano apgavikių,
Jei dėl turto mes gyvenam – planas tau pavykęs!
                „Partneriai“, p. 80

Autorė neabejotinai turi gerą humoro jausmą ir neblogą poetinę klausą, drąsiai šaržuoja socialinius tipus. Tačiau čia būtina suklusti ir įvertinti, kiek tokios provokacijos ir socialiai angažuoti tekstai gali būti įdomūs. Pirmiausia, tai gana siauram žmonių ratui skirti eilėraščiai – tiems, kuriems tikrai rūpi visuomenės klausimai ir vertinimai, komentarai iš šalies. Dalis naujausios T. Marcinkevičiūtės knygos tekstų atlieka būtent publicistinę funkciją, poetine kalba bandoma išsakyti pilietinę poziciją. Autorė mėgina suderinti kalbėjimą apie opias visuomenės problemas menine forma, nesistengdama stiprinti vieno ar kito aspekto. Turinys ir forma nekonkuruoja tarpusavyje, ir bendras produktas – ne įspūdingos, bet pakankamos kokybės tekstai su parodijos, kritikos elementais.
Kalbant apie visą knygos vaizdą, būtina pastebėti tekstų uždarumą, atskirų pasaulių kūrimą. Eilėraščiai nesišlieja vienas prie kito, tai visai atskiri modeliai, nesueinantys į sistemą, tik palaikantys vienas kito buvimą. Taip pat eilėraščiai nekuria vientisos estetikos, poetinės programos, istorijų, kuriomis būtų galima patikrinti vieną ar kitą eilėraščio momentą. Tai hermetiški, iššvarinti nuo sąsajų su kitais tekstais eilėraščiai, kurie savo pradinius taškus randa patys savyje. Daugelis tekstų kuriami sau, besimėgaujant pačiu kūrybos procesu.
Kūrimo malonumas atpažįstamas ir iš autorės labai pamėgto žodžių laužymo, kai naujai atsirandančios prasmės nuolat nubloškia kryptingą minties judėjimą. Tokiais atvejais ryškūs frazių posūkiai, elipsės, natūraliai atsiranda paradokso, absurdo:

Liet’us šnara už lango, bet vos išėjus į gatvę ir jį pa-liet’us, vaizdai nesukimba kaip liet’iniai, bet iš lėt’o išskysta – tebesiformuojantis gamtovaizdis tarytum jį keptų nevykėlis virėjas: čir-vir-vir žvirbliai jau taškosi ba-lutėse, grakščiai išvengdami kepimo skard’os: skardžiai sušvilpia policininkas, nusileisdamas nuo skard’žio prie upės, į kurią nusirito automobilis
                „Liet’us užriša raištį“, p. 20

Tokį rašymo metodą galima būtų vadinti eksperimentiniu, bet veikiausiai T. Marcinkevičiūtė šią stilistiką sąmoningai renkasi, vis motyvuodama pasirodančiais tokios stilistikos tekstais. Atrodo, kiek karštligiškai skaidanti žodžius į kelis, ieškanti sąsajų, autorė veikia kūrybiškai, taip formuoja savo poetinį veidą. Tačiau šie bandymai, paieškos dažniau atrodo savitiksliai, bergždoki pasižaidimai, rankos lavinimas. Kadangi žodžių formos autorę kreipia į vieną ar kitą pusę, daro staigų posūkį, slystelėjimai visai suprantami, bet tai jau panašėja į sąmonės srauto technika užrašomą poeziją. T. Marcinkevičiūtė tikslingesnė, ir jos galvojimas reiškiasi keliais lygmenimis, pavyzdžiui, telkimasis į visuomenės aktualijas, kryptingas žodžių žaismo ieškojimas, eilėdara. Tačiau ir čia dera pastebėti prieštarą: knygoje esama įvairių tekstų (verlibrinių pažaidimų žodžiais, eiliuotų šaržų, haiku, eilėraščių, kuriuose svarbi vizualinė forma ir pan.), todėl rinkinys atrodo kaip skirtingais laikotarpiais rašytų tekstų sutelktinė. Sprendžiant iš datų, tai per kelis metus parašytų eilėraščių sintezė. Taigi autorė produktyvi, bet kiek tai susiję su kūrybine jėga? Dauguma tekstų funkcionuoja labai siauroje terpėje, nes tai socialinė kritika arba visuomenės tipų parodijos, autorė pateikia labai konkretų eilėraščio perskaitymo modelį, nekurdama kitų prasmių. Kiek laisvesni tekstai, kuriuose į pirmą planą iškyla ne visuomenės problematika, o kultūriniai kontekstai. Šio tipo eilėraščiai artėja prie Akvilės Žilionytės ir Kęstučio Navako susirašinėjimų „Visi laiškai – žirafos“. Jiedu užkelia aukštą kartelę skaitytojui, įvesdami daug aliuzijų, konktekstinių aspektų. Tačiau T. Marcinkevičiūtės eilėraščiai nekyla iš estetinės nuostabos, veikiau iš kalbos riktų ar savęs ir kitų klausymosi:

ir pasiryžus atrasti – (kurį
elementą atrado Curie?

kaip kad aš atradau tave, mažoji Cu,
lyg Antarktidą Amundsenas,
lyg kelionių amalgamą Vasko da Gama
            „Cu – Kinija“, p. 68

Šiuo atveju tekstas šmaikštus, žodžių skaidymai, sąskambiai tik sustiprina rašymo lengva ranka įspūdį. Paradoksaliausia turbūt tai, kad ši technika taikoma ir rimtesnio žanro tekstams, kuriuose ryškinama problema, moralinis aspektas. Tada skaitymas apsunksta ir forma konstrastuoja su turiniu, tekstu suabejojama, pavyzdžiui: „Namai jud-a, bet niekados netampa Jud-u, namai kru-ta, bet niekados nebūna kru-vinomis vin-imis, kurias namiškiai vieni kitiems kaltų į riešus, ieškodami kalt-ų, (...) lyg per karinį paradą, namai galų gale išveda prie monstrancijos, nors patys ir nedėvi Prados („Namų apologija“, p. 10). Tokios tiesioginių žodžių sąsajos nieko neteikia, tik nutrenkia į akligatvį, galutinai ištrina atraminę teksto ašį. Vlado Braziūno ar Sigito Gedos etimologiniai žodžių siejimai atrodo daug paveikesni ir tvirtesni nei T. Marcinkevičiūtės akli sąskambiai. Į avangardo estetiką linkę minėti poetai skiria dėmesį esančioms prasmėms, istorinei kilmei ir tik tada išlaisvina kūrybinę jėgą. Tai, atrodo, tvirtesnis, intelektualiai paveikesnis būdas. Tokiu atveju ir eilėraščio modelis yra aiškesnis, laikomasi logiškesnio kelio. Dažnai S. Gedos ar V. Braziūno eilėraščiai, kurių esmė yra etimologiniai niuansai, turi pagrindinę ašį, paremtą pirmine kalbos nuostaba, o tada aplink ją arba iš jos šakojasi dar kelios ašys, kai kalbinį, estetinį potyrį išlaisvina intelektualinis pajėgumas. Be abejo, T. Marcinkevičiūtė taip pat geba deramai sudėlioti kontekstines nuorodas, išmaniai jomis naudotis, pavyzdžiui, skirtingų epochų kultūros nuorodomis: „Hermi, pranešk Hermionai, kad literatūriniai agentai manęs šiuo metu nepasieks. (...) Vergilijus kaip vergas vedžioja visais skaistyklos ratais (...). Būti kad ir šansonete arba dar kuo nors kita, visai ne ta, kuria buvau, pamiršus aną gyvenimą, nuriedėjusį lyg stiklo karoliukas“ („Hermi, pranešk Hermionai“, p. 60).
Be konkrečių kultūros tekstų perrašymo, aliuzijų į juos, bene ryškiausias T. Marcinkevičiūtės knygoje yra pasakiškasis modelis, fantazijos žaismas, nuolat stebint žodžių ir motyvų susiklostymą. Pavyzdžiui, teksto pradžia: „Rytas pradeda sukti girnas, ir vos girdimas mylimojo sapnas išplasnoja pro langą, pamojavęs trūkstama ranka, ratuotieji kaip bitės veržiasi“ („Dovana karaliui Madagaskaro, kuriame nebūna žiemos“, p. 131). Čia folkloriniai personažai įvedami į eilėraštį, bet paskui visai pamirštami, jie nebefunkcionuoja. Taip atsitinka su visais tekstų elementais – kartą panaudoti jie nebėra išskleidžiami kitame tekste, nėra tąsos.
T. Marcinkevičiūtės rašymą laisva ranka galima sieti su klasikos laidojimu, kuris skelbiamas paskutiniame rinkinio eilėraštyje:

Tegu trumpi lyg duonos trupiniai,
Kasdien nužeriami nuo Laiko stalo,
Atodūsiai jau sklinda nuo seniai
Eilėraščiuos, o stalą valo

Naujų poetų kylanti banga.
Tu ne rimuoti, tik iš Rymo moti
Gali šiems žodžiams, paleistiems staiga
Iš paaugliškų jų ragatkių, ot ir

Finale, nulis, klasika – sudie,
Net nesudievinus, dievams net neatpylus,
Padėki, Dieve, Tu ir jiems, padėk
Pasiekti partijoje su žodžiu endšpilį.
        „Finale, nulis, klasika – sudie“, p. 141

Stringanti eilėdara ir gana vulgariai reiškiama mintis – kritika ateinančiai kartai, jų laikysenos parodija. Tačiau norėtųsi sukeisti objektus vietomis ir perduoti žodį pačiai autorei, savo tekstais steigiančiai kitokį eilėraštį – eksperimentinį, žaidžiantį. Būtent pats tekstas sužaidžia su autore, ji tėra įrankis, nes nesiima sugriebti minties slidžiuose posūkiuose. T. Marcinkevičiūtės „Greitaeigis Laiko liftas“, vėl į centrą iškeldamas buvusias socialines realijas, deja, vėluoja, ir veikia pats sau. Liftas stringa, nes yra perkrautas žūtbūtinio siekio sužaisti pačia kalba, atsisakant ieškoti žodžių prasmių ar kilmės. Tekstai apsunkinti noru sukritikuoti, pašiepti, moralizuoti, tada ir pati žaismė, formos lakumas negelbsti. Ši knyga turėtų veikti kaip vienkartinis savo balso pralavinimas, rankos pamiklinimas prieš sėkmingesnes poezijos paieškas.