2002-aisiais pasirodęs Mariaus Ivaškevičiaus romanas gerokai sujudino lietuvių literatūros ir jos vertintojų gyvenimą. Anot Jūratės Sprindytės, „Žali“ – tai antras romanas per visą Nepriklausomybės tarpsnį, labiausiai sudrumstęs ramybę po Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerio“ („Darbai ir dienos“, 2005, Nr. 42). Kilusio bruzdesio priežastis – neva įžūlus ir skandalingas autoriaus užmojis: imtis rašyti romaną apie partizaninį karą ir to skaudaus laikotarpio didvyrį, legendinį pasipriešinimo vadą Joną Žemaitį. Ir rašyti taip, kaip visai nebuvo arba buvo tarsi. „Istorija virsta istorija tik tada, kai nuo mūsų nutolsta ir tampa nebe tokia skausminga, bet vargu ar kada ji priklausys vien tik mūsų vaizduotei ir literatūrinėms fantazijoms“, – atsargiai svarstė R. Šerelytė („Metai“, Nr. 1, 2003). Abejodama ji puikiai iliustruoja „Žalių“ sukeltų diskusijų esminį klausimą: galima ar negalima rašyti apie realius įvykius kaip apie susigalvotus (sukurtus)?
Paradoksalu, bet romanas neva apie karą ne juokais supriešino ir privertė kariauti skaitytojus. Vieni, kaip piliečiai, kuriems tėvynės istorija ir jos personažai yra dalis jų nuosavybės, smerkė autorių už antipatriotiškumą, neišprusimą ir tėvynės niekinimą. Kiti nesitapatino su pasakojama „istorine tikrove“ bei jos personažais ir susitelkę ne į tai, kas, o į tai, kaip pasakojama, gyrė tada dar jauną autorių už novatoriškumą, originalumą, literatūrinį meistriškumą. Šitaip antrieji susilaukė pylos už neva pataikavimą ir nepilietiškumą nuo pirmųjų. Sigitas Parulskis recenzijoje puikiai nusakė situaciją, kurioje atsidurti turėtų kiekvienas sąmoningas M. Ivaškevičiaus romano skaitytojas: „Žmogui, norinčiam kažką pasakyti apie naujausią M. Ivaškevičiaus romaną „Žali“, iškyla problema: jei šiuo autoriumi žavėsies, būsi vertas žeminančio pataikūno vardo, jeigu raukysies, būsi palaikytas bjauriu seniu“ („Šiaurės Atėnai“, Nr. 36, 2002).
Apmaudu, bet tenka pripažinti: ir prieš 16 metų, ir dabar reakcija į „Žalius“ bei jų vertinimas įstrigęs „galima–negalima“ opozicijoje. Manau, literatūrą pirmiausia derėtų aptarti kaip literatūrą, o ne tam tikrą socialinį ar politinį įvykį. Pasiginčijusi, ar nusikalto kuo nors M. Ivaškevičius, kritika nutils ir išsiskirstys palikusi itin nedaug įžvalgų ir minčių apie romaną, kaip apie literatūros kūrinį. Dažnai mano dėmesį patraukia tai, kas vertinama prastai arba visai neįvertinama (nors, atrodytų, turėtų būti priešingai). Išliaupsinti darbai lyg ir savaime postuluoja vertę: jie geri, nes viskas dėl jų aišku. O štai nuvertinamieji reikalauja tikrinimo: kodėl čia blogai ir ar blogai iš tikrųjų. Tad tikiuosi padaryti bent dalelę to, kas per tuos 16 metų lyg ir liko nepadaryta – pamėginti perprasti romaną pirmiausia kaip literatūros kūrinį: ne atkurtą, o sukurtą.
Literatūros tekstas visada steigia tikrovę ir siūlo tos tikrovės suvokimo galimybę, tam tikrą programą. Pasak Audronės Žukauskaitės, postmoderni mintis skyla į dvejopą pasaulio suvokimo perspektyvą – galimybę vertinti tikrovę kaip vaizdą arba kaip tekstą. Renkantis empirinio pasaulio suvokimo perspektyvą, egzistuoja tam tikra laisva valia, o susidūrus su literatūros teksto tikrove, galimybė rinktis dingsta. Tada tenka paklusti savas suvokimo taisykles nustatančiam tekstui. Literatūros kūrinys, kitaip nei patiriamoji tikrovė, nėra tas pasaulis, kurio vertinimo įrankius gali rinktis skaitytojas. Priešingai: tekstas pats pateikia svarbiausią savęs vertinimo principą prisistatydamas, atsiskleisdamas skaitytojui arba kaip vaizdas, arba kaip kalba. Postmodernaus (kokiu neabejotinai laikau aptariamą romaną) teksto tikrovės suvokimo galimybių ar perspektyvų derėtų ieškoti ne išankstinėse nuostatose, asmeninėse patirtyse ir t. t., bet pačiame kūrinyje.
Paieškojus nuorodų, su kokia tikrove susiduriame „Žaliuose“, paaiškėja, kad jų tikrovė atsiskleidžia ne kaip vaizdas, o kaip kalba. Apibrėžiant dar konkrečiau – kaip rašytinis tekstas, rašto kalba.
Save, kaip tekstą (kalbą), tikrovė postuluoja tiesiogiai ir netiesiogiai. Turiu omeny tai, kad romano pabaigoje paaiškėja: teksto tikrovė yra kuriama prisimenant ir užrašant (plg. per apklausas užfiksuota medžiaga), tad teksto tikrovė yra užrašyta tikrovė. Vadinasi, pasakojantis ir taip kuriantis pasaulį-tekstą žmogus ir pats yra pateikiamas kaip raštiška ataskaita, tekstas.
Taip atsiranda galimybė kalbėti apie romano žmones-tekstus. Čia galima įžvelgti dvejopą jų pobūdį. Vieni pasakoja patys ir taip sukuria save bei savo pasakojamą pasaulį kaip tekstą (turiu omenyje visus romano skyrius, kuriuose pateikiamos apklausų ataskaitos ar laiškai). O apie kitus yra pasakojama taip juos sukuriant kitiems. Toks yra pasakotojo Jono Žemaičio pasakojimas. Čia jis kalba ne tik apie save, bet ir apie kitus personažus. Taip Žemaitis juos sukuria kaip tekstus. Taip romane atsiranda pasakojimo dalys, turinčios atskirus pavadinimus – žmonių vardus. Tai ir visas skyrius „Elena“, ir tam tikros skyriaus dalys „Pieninė“, „Palubeckas“, „Kasperavičius“. Tad netgi tie, kurie romane savo istorijos nepasakoja, yra papasakoti kitų veikėjų ir užrašyti kaip tekstai.
Pati romano kalba, tiksliau, J. Žemaičio pasakojime įterpiamos užuominos apie tai, jog pasakojama istorija iš tikro yra rašoma istorija, pateikia tiesioginių įrodymų, kad romano tikrovė ir jos personažai yra tekstai, kalba (čia ir kitur cituojama iš 2002 m. leidimo): „Popieriuj negirdėti [kursyvas – R. I.], bet tame dar nepjautame lauke jos „parėjo“ turėjo keistų intonacijų“ (p. 72); „Kai jie randa vežimą, sėdu į jį ir mąstau, kaip atsikratyti savo avies galvos. Man rūpi išbraukt [kursyvas – R. I.] iš gyvenimo tarpsnį, kai penki vyrai, dvi moterys ir du šautuvai gulėjo žolėje ir kažkas uždavė klausimą: „Kas tavo dedasi, Jonai, avies galvoje?“ Aš jį išbraukiu [kursyvas – R. I.] ir, lyg nieko nebūtų įvykę, kreipiuosi į Pieninę“ (p. 115).
Tad pasakotojas, kurį iš pat pradžių galime laikyti garsiai kalbančiuoju, iš tikro pasakojimą rašo, o kalbėjimą balsu simuliuoja. Tokie išsidavimai, kai pasitelkiama leksika būdinga rašto kalbai (popierius, išbraukti), simuliaciją tik sustiprina, patvirtina. Sąmoninga simuliacija, manau, visada nori būti atpažinta. Jei ji kažkuriuo momentu neatsiskleistų kaip tokia, būtų paprasčiausias melas ir liktų nepastebėta, neturėtų prasmės. O konkreti analizuojamo romano situacija leidžia suvokti rašomą pasakojimą kaip pasakojamą balsu tam, kad būdų atskleistas pagrindinis tokių tekstų skirtumas.
Balsu ištartas tekstas yra momentinis, kuria pasaulį (tikrovę) tik pasakojant. Jis suvokiamas ir išgyvenamas trumpoje to pasakojimo akimirkoje, tad nereikalauja vėlesnio grįžimo ir patvirtinimo. Visai kitaip suprantamas grafinis pasakojimas, mat raštas materializuoja pasakojimą kartu įgalindamas ir minėtą grįžimą. Rašymas priverčia dar kartą išgyventi, suvokti (sukurti) ir sutikti su tuo, kas užrašyta, ir šitaip atskleisti tai, kas norėta pasakyti, arba pripažinti, jog pasakyti nepavyko, ir šitaip išduoti raštu sukurtąjį pasaulį. Pasakotojas, suliedamas abu pasakojimo būdus, pademonstruoja pasakojimų pseudotapatumą ir esminį skirtumą, atsiskleidžiantį pasiekus romano reikšminę kulminaciją „Epiloge“, kartu patvirtina prielaidą, kad romano tikrovė yra kuriama ir suvoktina kaip tikrovė-tekstas.
Jei žmogus save ir savo tikrovę suvokia (ir taip steigia) per kalbą, galima numanyti, jog tokia tikrovė, kaip ir kalba, yra nekonkreti, kintanti ir daugiareikšmė, tad savotiškai primena antrininkę. Pirmiausia aptarsiu situaciją, kurią linkčiau vadinti sąlygišku įvardijimu. Kaip iš vienodų vardų (Jono Žemaičio atveju) kyla nesusipratimas ir pagrindinė romano intriga, taip iš kalboje slypinčio nekonkretumo, neapibrėžtumo atsiranda nesupratimas suvokiant tikrovę ir bandant tą suvokimą deklaruoti.
„Manęs vaikystėje klausdavo: „Vasilijau, pilkas žvėris, strikinėja, ilgos ausys, bailus...“
„Kiškis“, – pakeldavau ranką.
„Ne, zuikis. O didelis, šleivas, gauruotas?“
„Lokys arba meška“, – atsakydavau žaibiškai.
„Ne, kitas lokys. Ne apie tą pagalvojai. O metalinis, gilus, juo dar neša iš šulinio vandenį?“
„Kibiras“.
„Aišku, kad kibiras. Bet tai koks?“
„Bet koks, emaliuotas, gali būti ir juodas.“„Neteisingai. Baltas kibiras, dar dažai viršuje apsilupę ir rankena sulenkta. Neatspėjai.“ (p. 46)
Pateiktoji citata puikiai iliustruoja sąlygišką įvardijimą ir sąlygišką komunikaciją, demonstruoja ne tik kalbos neapibrėžtumą, bet ir tam tikrus pamažu išryškėjančius niuansus. Tikrovė, kurią steigia kalbėdamas ir mąstydamas vienas žmogus, niekada neprilygs tikrovei, kurią per tai, kas sakoma, suvoks kitas. Net tada, kai, regis, įvardijimas ir apibrėžimas sutampa, tokiu būdu lyg ir patvirtinant, kad komunikacija sėkminga, momento patvirtinimas iškart sugriaunamas. Sakoma, jog įvardytas tas daiktas, bet ne toks. Lygiai taip, kaip „Jonas Žemaitis“ ir „Jonas Žemaitis“ yra tie patys žodžiai ir net reiškia tą patį – išdavikus, tačiau vienas Jonas Žemaitis ir kitas Jonas Žemaitis nėra tokie pat: skiriasi, kokie jie yra išdavikai. Tad kalba neleidžia suvokti tikrovės, kaip stabilios ir savaime suprantamos duotybės. Tikrovė atsiskleidžia per kalbą, kuri savotiškai inspiruoja dvejinimą, o šis, anot Gordono E. Slethaugo, nors ir nesako, kad komunikacija yra neįmanoma, bet ir negarantuoja tikslaus žinios perdavimo. Dvejinimas, pasireiškiantis nevienareikšmiškumu, destabilizuoja ir pašiepia diskursą („The Play of the Double in Postmodern American Fiction“, 1993). Tad tikrovė, suvokiama per kalbą ir kaip kalba, visada liks sąlygiška ir stokojanti konkretaus, stabilaus apibrėžtumo, tam tikra prasme – tikrumo.
Kalba leidžia suvokti objektus kaip reikšmės pakartojimus kintant pavidalams. Čia, puikiai tinka Fontenblo pavyzdys. Romane Fontenblo suvoktinas kaip gryna prasmė, o ne tikrinis vardas (vietovardis, nurodantis konkretų geografinį tašką). Šis reiškia mažą, periferinę erdvę ir yra pasitelkiamas kalbant tiek apie tikrąjį Fontenblo (Paryžiaus priemiestį), tiek apie Lietuvą (kirpėja Natalija pavadina šalį didžiausiu Fontenblo į šiaurę nuo Lenkijos) ar net apie Madridą. Kalbu apie kuriozišką romano epizodą, kai J. Žemaičio tėvas, priekaištaudamas sūnui, beda pirštu į žemėlapį, tiksliau, į jame pažymėtą tašką, sakydamas, kad Jonas galės vykti atgal į savo Fontenblo, jei pasitvirtins įtarimas dėl jo neištikimybės Elenai. Taigi J. Žemaičio tėvas rodo pirštu tašką, apibrėžtą ir savo paties įvardytą kaip Fontenblo, kuris žemėlapyje visai ne Fontenblo, o Madridas. Fontenblo-Madrido situacija beveik tiesiogiai parodo kalbinės tikrovės suvokimo principą: tikrovė suvokiama tik konkrečiu kalbėjimo momentu ją įvardijant. Nesvarbu, kad Madridas iš tikrųjų yra Madridas. J. Žemaičio tėvui kalbant ir įvardijant Madridas neegzistuoja, tiksliau, egzistuoja tik kaip taškas, kuris iš tikro yra Fontenblo ne todėl, kad taip pavadinamas per žioplumą ar neišprusimą, o todėl, kad kalbėjimo momentu suvokiamas kaip Fontenblo (ne vietovardis, o tam tikra reikšmė).
Paskutinis aptartinas aspektas – romano tikrovėje esanti dvejopo reprezentavimo galimybė ir joje pasireiškiančių reprezentavimo būdų netapatumas. Čia turiu omenyje įvardijimo (užrašymo, pavadinimo, atsiskleidimo per kalbą, tekstą) ir parodymo (pasirodymo, pamatymo, atsiskleidimo per regimybę) situacijas, kurios, kad ir sutelktos į vieną konkretų tikrovės objektą, visada kuria prasilenkiančią prasmę. Tokią mintį patvirtina konkretus romano epizodas: „Žodžiu, mes sušlapome ir aš jai pasipiršau. Pasipiršau Eliziejaus laukuose, tačiau tai tik žodžiai. Iš tikrųjų gatvėje ant suoliuko. Prieš Triumfo arką. Arka gera, bet Prano ir Juozapo laukuose geriau atrodytų. Nors ten nėra žodžių“ (p. 135).
Citatoje kone akivaizdžiai pažymima skirtinga vaizdo ir rašto perteikiama prasmė, t. y. kalbama apie vieną konkretų realybės elementą – Eliziejaus laukus. Tačiau išryškinamas čia esantis skirtumas. Eliziejaus laukai nieko bendra su laukais neturi: tai tiesiog gatvė, pavadinta laukais. Tad Eliziejaus laukai pasirodo lyg tikrovės elementas, reprezentuojantis save, kaip pavadinimą ir kaip vaizdą, o šie nėra susieti jokiu prasminiu ryšiu, išskyrus tai, kad nurodo į tą patį tikrovės objektą. Tad išsakyta mintis, neva Eliziejaus laukai yra tik žodžiai, demonstruoja ne kalbančiojo prasčiokiškumą ar neišprusimą, o tai, kad žodis ir vaizdas nėra tapatūs. Štai Juozapo laukai yra tiesiog laukai, nes jie pasirodo ir savo prasmę perteikia tik per regimybę, tiesiogiai, ir todėl yra labiau laukai negu Eliziejaus. Mat pastarieji, sujungus regimąją ir kalbinę realybes, tampa nevienareikšmiai: jie yra laukai, nes taip šalia jų užrašyta, ir kartu jais nėra, nes vaizde pasirodo kaip gatvė. Taigi tikrovės taške susidūrus vaizdui (regimybei) ir tekstui (kalbai), kaip lygiavertėms reprezentacijos galimybėms, visada susidaro dviprasmė situacija – sudvejinta tikrovė, kurios abi pusės turi vienodas teises į tai, kaip tas realybės objektas bus suvoktas.
Apžvelgus romaną lyg literatūros tekstu steigiamą tikrovę, kuri reprezentuoja save, kaip tikrovę-tekstą, tikrovę-kalbą, lieka apibendrinti. Teksto tikrovė, būdama tikrovė-tekstas, visada suteikia galimybę save suvokti per kalbą ir kaip kalbą. Šitaip suvokiama, ji visada atsiskleidžia kaip nekonkreti, daugiareikšmė ir individuali, tiesiogiai priklausoma nuo suvokimo laiko, aplinkybių ir suvokiančiojo. Kalbinė tikrovė nėra stabili duotybė, turinti paslėptą grynąją (ar tikrąją) reikšmę. Tokia tikrovė siūlo kalbą lyg savęs vertinimo ir suvokimo būdą, tačiau teksto suvokimas visada priklausys nuo konkretaus suvokėjo. Tad galiausiai tenka daryti išvadą, pritariant Michelio Foucault minčiai, kad ne kas kita, o pati kalba yra tikrasis žmogaus ir jo tikrovės antrininkas. Tiksliau – kalba yra tai, kas leidžia antrininkams atsirasti žmogui bandant suvokti ir save, ir tikrovę. Būtent kalbėdamas žmogus suvokia save ir pasaulį – visada vieną, bet jokiu būdu ne bendrą, greičiau daugialypį, daugiaprasmį ir nuolat kintantį.
Ir visai baigdama noriu grįžti prie M. Ivaškevičiaus „nusikaltimo“. Tam, kad suprastum, kas yra „Žali“, pirmiausia reikia romaną perskaityti. Visą (sic! knyga ties „Įžanga“ nesibaigia). Didelei daliai romaną pasmerkusių tai pasirodė per sudėtinga užduotis. O perskaičius romaną būtų neblogai suprasti, kad reikalų turėta ne su istorijos vadovėliu ar biografija. Net jei, regis, akivaizdūs realybės, tikrovės elementai vilioja skaitomą tekstą suprasti kaip kėsinimąsi interpretuoti ir perkurti skaudžią mūsų istoriją (tikrąją, faktinę), iš tikro tesame autoriaus vedžiojami už nosies. Jo vienintelis „nusikaltimas“ yra mėginimas parodyti mums, kad literatūrinė realybė nėra tokia pat, kokioje gyvename. Jei įstengsime atsispirti pagundai tapatinti tai, kas tikra (istorija), su tuo, kas parašyta (sukurta), galbūt paaiškės, kad daugybę metų trunkanti begėdžio autoriaus medžioklė ir bausmės jam troškimas tėra juokingas nesusipratimas. Tikiuosi, tokia diena ateis.