Festivalio rengėjų pasiūlyta tema yra itin daugiaprasmė.

Bevaisė žemė, Pažadėtoji žemė, Vienintelė žemė – tai, kas man pirmiausiai ateina į galvą, galvojant apie žemę poe­zijoje. Knygos, metaforos, už kurių slypi idėjų, jausmų, minčių pasauliai.

Kas tai yra poezijos žemė? Ar tai toji vieta, kurią vienaip ar kitaip poezija atspindi? Ar žmogų skaudinantys, džiuginantys, o dažnai ir pražudantys tikrovės, kurioje gyvename, konfliktai, tylūs ar kruvini? Romualdas Rakauskas, vienas iš lietuvių fotografijos klasikų, yra išleidęs albumą „Įkvėpimo žemė“. Būtent apie poeto tėviškę tame albume kalbama kaip apie įkvėpimo žemę. Pavadinimas „Įkvėpimo žemė“ – irgi tiesiog viena iš galimų metaforų, išreikšta romantinės poetikos žodžiais ir, sakyčiau, labai dalinė.

Eilėraštis yra pasakomas arba užrašomas. Tai gal būtent kalba ir yra ta tikroji poezijos žemė, savotiškas juodžemis, išauginantis poezijos augalus? Pasitaiko ir anaiptol ne juod­žemio, o akmeningo žvirgždo, kuriame varganas augalėlis skursta, nepajėgdamas nei stiebtis aukštyn, nei sukrauti kad ir kuklaus žiedo. Arba sukrauna skurdžiam peizažui gražų, bet labai trumpaamžį.

Eilėraštis – kalbos augalas. Tai irgi metafora. Poezijos žemėje (eilėraščiuose) gyvena tai, kas yra, kas buvo ir kas dar bus. Galbūt ypač tai, kas buvo, net jei banalioje realybėje to ir nebuvo arba buvo, bet visai kitaip. Poezija pajėgia atgaivinti tai, kas jau tobulai praėję (man labai patinka pažodinis angliško gramatikos termino „past perfect“ vertimas). Kitaip sakant, poezijoje gali atgyti tai, kas niekaip nebegali būti pakartota gyvenime. Dar daugiau – poezija suteikia tam praėjusiam laikui visuotinumo prasmę, taip nutiesdama praeičiai kelią į ateitį. Tai svarbiausia – gero eilėraščio bėgantis laikas nebesunaikina.

Eilėraštis – augalas, atsirandantis kalboje ir iš kalbos, iš poeto talento transformuotų gyvenimo patirčių, kartais tragiškai kliudančių ir šalį ar tautą, kartais labai asmeninių, nuodėmingų ir juodų, iš pasaulio kultūros pažinimo, iš fantazijų, sapnų, vizijų, baimių ir džiaugsmų – visko neišvardysi ir neįvardysi. Kaip ir augalų gamtoje, eilėraščių būna vienadienių ar vienmečių. Bet jei jie nors ir trumpai kokiam žmogui reikalingi, gal ir jų buvimas nėra beprasmis. Tačiau kuo gilesnės ir plačiau išsišakoję šaknys, tuo gražesnis augalas, tuo ilgiau jis gyvena. Visi žinome savo laikui aktualių labai konkrečios realybės inspiruotų poetinių tekstų, kurių aktualumas blėsta, kai ta realybė keičiasi. Man pirmiausiai ateina į galvą B. Brazdžionio „Šaukiu aš tautą, GPU užguitą“, parašytas 1941 m. To paties poeto „Per pasaulį keliauja žmogus“ nepalyginamai universalesnis, nors niekada neprilygęs atsišaukimui, aišku, ir nepretendavęs būti. „Šaukiu aš tautą...“, ranka perrašytą, ir aš esu gavusi XX a. 9 dešimtmečio pradžios vidurinėje mokykloje. Bet gyvenimas pasikeitė, ir kažin ar šiandienis gimnazistas dar suvokia tikrąją eilėraščio prasmę. Tiesa, įmanoma, bet jokiu būdu nepageidautina eilėraštį vėl aktualizuojanti visuomeninė-politinė situacija. Man buvo mįslė, kodėl taip stengiamasi sužinoti, kada tiksliai V. Mykolaitis-Putinas parašė eilėraštį „Vivos plango, mortuos voco“. Literatūrologas Ričardas Pakalniškis, prisimenu, ieškojo net ekspertų, galinčių atkurti rankraštyje išskustą parašymo datą, pagalbos. Putino „Raštuose“ po eilėraščiu dviguba data 1943–1944.VI.28. Taigi bent jau baigė eilėraštį poetas tikrai galvodamas apie artėjančią antrąją sovietinę okupaciją. Sovietinė valdžia, kūrinyje atpažinusi save, už jo platinimą buvo linkusi sodinti į kalėjimą. Tačiau man šiandien tame eilėraštyje svarbiausia atrodo tai, kad į jį kaip į veidrodį gali pasižiūrėti bet kokia totalitarinė valdžia. Būtent todėl, kad epochos realijos paslėptos, eilėraštis įgauna bendresnę prasmę, nei protestas prieš konkretaus laiko žudynes ir prievartą.

Kai kartą pasakiau T. Venclovai, kad man gražiausias jo eilėraštis yra „Prisikėlimas iš mirusiųjų“, poetas paklausė, ar aš suprantu, kad eilėraščio veiksmas vyksta lovoje. Taip, suprantu, be to, tai ir parašyta. Bet ne tik iš tos lovos, ne tik iš ankšto kaip karstas palėpės kambario, ne tik iš laimingos meilės nakties išauga poeto eilėraštis. Jame kalbama apie gyvenimą du kartus: realybėje ir atmintyje. Vienas iš centrinių eilėraščio vaizdų – „bežadis, tik sąmonėj išlikęs medis“. Eilėraščio subjekto sąmonėje jis tarsi materializuojasi, o gal tik atrodo, kad išsišakojantis žaibas jį materializuoja. Gal medis yra, o gal tik kažkada buvo, šiaip ar taip, jis – iš mano minėtos tobulos praeities, iš „kitam žemyne sunaikinto sodo“. Medis, kaip ir mylintieji, gyvenęs viename žemyne, dabar atgimė kitame. Medžio atgimimas – sąmonėje, kalboje, poe­zijoje:

Anapus marių, šiapus atlapų
balkono durų, žeisdamas kiekvienu
vainiko trauką neigiančiu lapu,
jis plečia tuštumą skliaute ir venoj.
Spraga lašuos. Išdilusi laibų
šakų silabika. Tyloj sutrešęs
kamienas. Į nesimą žvelgia lęšis,
bet medis tebėra, kol aš kalbu.

(Įsiminusi šį eilėraštį, kartais mėginu, žiūrėdama į medžius, galvoti, kokie jie: silabiški, silabotoniški (ar taip įmanoma? šioje vietoje gamta pernelyg didelio tikslumo nemėgsta), o greičiausiai – jų šakos tarsi laisvosios eilės.)

Eilėraštyje „Prisikėlimas iš mirusiųjų“ ir mylintieji yra tarsi dabartyje, o gal tuo pat metu jie kartu su atsimintu, pasakytu medžiu anoje kito žemyno praeityje, o gal, kaip rašoma eilėraštyje, jau seniai pavirtę į gotikines antkapio skulptūras (neatsitiktinai kambarys lyginamas su karstu), belaukiančias „atmenančio Dievo“, kuris juos prikels, kaip jų atmintis prikėlė seniai nebesantį nebesančio sodo medį. Laimingos meilės naktis, kurios „dekoracijos“ būtų pačios banaliausios (ankštas palėpės kambarys, lietus), yra tarsi išeities taškas, norint suvokti ir gyvenimo praradimus, ir laimę, ir vizijas, ir mirtį, kuri galbūt nėra absoliuti. Jei tik egzistuoja tas „atmenantis Dievas“.

Taigi eilėraštis – augalas, poeto išauginamas iš įvairiopų patirčių. Tačiau būdamas tik juodomis raidėmis baltame puslapyje (ar kompiuterio ekrane) jis yra nebylus. Reikia skaitytojo akių, jo sąmonės, jo dvasios. Tai gal eilėraštis yra sėkla, sukaupusi savyje visą informaciją apie galintį išbujoti augalą? Sėkla, kuri nedygsta nukritusi ant akmens ar asfalto, bet auga ir žydi gerai kultivuotoje dirvoje. Aišku, sėklų irgi būna visokių: daigių ir ne, tokių, kuriose slypi galingo ąžuolo genetinis kodas, ir tokių, iš kurių išauga tik vislūs ir nuodingi Sosnovskio barščiai. Bet toji dirva, į kurią krinta sėkla, – jau kita tema.