Du interviu su Joan Didion: apie rašymą ir pandemiją

Prieš pat Kalėdas mirusi amerikiečių rašytoja Joan Didion (1934–2021) eseistės karjerą pradėjo žurnale „Vogue“ 6 dešimtmetyje. Nors labiausiai vertinamos autorės esė ir publicistika, taip pat ji parašė penkis romanus, kūrė scenarijus ir pjeses. J. Didion temų spektras labai platus: 7 dešimtmečio subkultūros, Holivudas, politika, aktyvizmas, asmeninės patirtys, ribiniai išgyvenimai. Teigiama, kad savo tekstuose prozininkė tyrinėjo kultūrą ir chaosą. Žinomiausia J. Didion knyga – „Magiškojo mąstymo metai“ („The Year of Magical Thinking“) – autobiografinė proza apie rašytojos vyro mirtį ir gedėjimą. 2005 m. už šį kūrinį J. Didion laimėjo National Book apdovanojimą ir pateko į Pulitzerio premijos finalininkų sąrašą.

Spausdiname du interviu su J. Didion. Pirmasis vyko 1977 m., jame žurnalistė Linda Kuehl klausinėja rašytoją apie kūrybos sampratą, grožinės ir negrožinės literatūros skirtį, įtakas ir tai, ką reiškia būti moterimi rašytoja 8 dešimtmetyje. Antrasis pokalbis žurnale „Time“ publikuotas 2021 m. sausio pabaigoje. Tai paskutinysis J. Didion interviu.

Joan Didion. Davido Shankbone’o nuotrauka iš „Vikipedijos“
Joan Didion. Davido Shankbone’o nuotrauka iš „Vikipedijos“

 


„Joan Didion: fikcijos menas Nr. 71“

× Linda Kuehl

 

Joan Didion. „Įprasta, kad paragrafą apie aplinkybes, kuriomis interviu vyko, parašo interviu ėmėjas, tačiau mane kalbinusi Linda Kuehl mirė netrukus po to, kai įrašai buvo iššifruoti. Linda ir aš kalbėjomės 1977 m. rugpjūčio 18 ir 24 d. maždaug nuo 10 val. ryto iki ankstyvos popietės. Abu pokalbiai vyko mudviejų su vyru namo, esančio prie vandenyno šiaurinėje Los Andželo dalyje, svetainėje – šis namas mums nebepriklauso. Kambario sienos buvo baltos. Grindys padengtos terakotinėmis plytelėmis ir labai gerai nublizgintos. Tame kambaryje jūros spindesys buvo toks intensyvus, kad kampai, priešingai, atrodė labai tamsūs ir kiekvienas tame kambaryje sėdintis gravitavo link šių tamsių kampų. Bėgant metams kambarys taip evoliucionavo, jog visos patogios kėdės atsidūrė tamsoje, toli nuo langų. Tai miniu, nes prisimenu prieš interviu kamavusias baimes: viena jų – kad mane palaikys pakvaišėle, kuri turi maždaug 300 laipsnių vaizdą į jūrą, bet visas kėdes laiko aprūkusiame užkaboryje prie židinio. Lindos išmintis akimirksniu išsklaidė visas baimes. Jos dėmesys techniniam rašymo aspektui ir įžvalgos apie tai mane nuteikė raminančiai ir sukėlė entuziazmą kalbėti, o jis mane ištinka nedažnai. Tiesą sakant, kai skaičiau šifruotą tekstą, dėl entuziastingo kalbėjimo apie techniką pati sau atrodžiau lyg pradedantysis fikcijos santechnikas, Klunis Braunas rašytojų sąjungoje, bet ką padarysi.“


Minėjote, kad rašymas yra priešiškas veiksmas; visada norėjau paklausti: kodėl?

Priešiškas, nes bandai priversti kitus matyti taip, kaip matai pats, bandai primesti savo idėją, savo vaizdą. Priešiška bandyti tokiu būdu susukti kieno nors protą. Gana dažnai tu nori kam nors papasakoti savo sapną, košmarą. Bet niekas nenori klausytis apie kitų sapnus – nesvarbu, gerus ar blogus; niekas viso to nenori nešiotis su savimi. Rašytojas visuomet bando apgaule priversti skaitytoją klausytis sapno.


Kada supratote, kad norite rašyti?

Pasakojimus rašiau dar būdama maža mergaitė, bet rašytoja būti nenorėjau. Norėjau būti aktore. Tuomet nesupratau, kad tai tas pats impulsas. Įsivaizdavimas. Vaidinimas. Vienintelis skirtumas, kad rašytojas gali viską atlikti pats vienas.


Ar buvo rašytojas, įkvėpęs labiau nei kiti?

Visada sakau, kad tai Hemingway’us, nes parodė, kaip veikia sakiniai. Kai man buvo 15 ar 16, mašinėle spausdindavau jo apsakymus, kad suprasčiau, kaip veikia sakiniai. Tuo pat metu ir spausdinti išmokau. Prieš porą metų, kai dėsčiau kursą Berklyje, vėl perskaičiau „Atsisveikinimą su ginklais“ ir akimirksniu pasinėriau į tuos sakinius. Sakau, tai tobuli sakiniai. Labai konkretūs sakiniai, ramios upės, skaidrus vanduo virš granito, jokių smegduobių.


Įtaka vadinote ir Henry Jamesą.

Jo sakiniai taip pat tobuli, bet labai vingiuoti, labai sudėtingi. Sakiniai su smegduobėmis. Gali juose nuskęsti. Nedrįsčiau nė vieno tokio parašyti. Net nežinau, ar išdrįsiu Jamesą dar kartą perskaityti. Man tie romanai taip patiko, kad ilgam paralyžiavo. Tos galimybės. Tas tobulai suderintas stilius. Visa tai sukėlė rašymo baimę.


Kartą minėjote, kad tekstas atsiranda, kai parašote pirmą sakinį. Taip teigė ir Hemingway’us. Užtekdavo jam parašyti pirmą sakinį ir jau turėdavo apsakymą.

Pirmas sakinys toks sunkus, nes esi prie jo prikaustyta. Iš šio sakinio liesis visa kita. Kai suguldai pirmus du sakinius, visos galimybės rinktis dingsta.


Kokie – jei tokių yra – buvimo moterimi rašytoja trūkumai?

Kai pradėjau rašyti – 6 dešimtmečio pabaigoje ir 7 pradžioje, – egzistavo tam tikra socialinė tradicija, kurioje vyrai romanistai galėjo veikti. Girtuokliai pažeistomis kepenimis. Žmonos, karai, didžioji žuvis, Afrika, Paryžius, jokių antrų veiksmų. Romanus rašantis vyras pasaulyje turėjo vaidmenį ir prisidengęs tuo savo atliekamu vaidmeniu galėjo daryti ką nori. Romanus rašanti moteris neturėjo jokio konkretaus vaidmens. Romanus rašančios moterys dažnai laikytos neįgaliomis. Carson McCullers, Jane Bowles. Flannery O’Connor, žinoma. Moterų romanus buvo linkstama vadinti jautriais – taip juos vadino net leidėjai. Nežinau, ar tai vis dar galioja dabar, bet tuomet tikrai galiojo ir aš to labai nemėgau. Kovojau su šiais dalykais tais pačiais būdais, kokius naudoju visuomet. Tiesiog rūpinausi savo pačios sodu, nekreipiau ypatingo dėmesio, elgiausi – man taip atrodo – suktai. Vadinasi, mažai kam suteikdavau galimybę žinoti, ką dariau.


Privalumai?

Privalumai tikriausiai visiškai tokie patys, kaip trūkumai. Tam tikras atsparumo kiekis naudingas kiekvienam. Padeda išsaugoti budrumą.


Koks svarbiausias skirtumas tarp grožinių ir negrožinių tekstų atsiradimo?

Negrožiniame tekste atverties pradmuo išryškėja tiriant, o ne rašant. Todėl rašyti kūrinį tampa labai nuobodu. Iš anksto žinai, kaip viskas bus.


Sakote, kad branginate privatumą, „mano šeimos nariai didžiausia žmogaus siekiamybės išraiška laiko mokėjimą pačiam būti vienumoje ir palikti ramybėje kitus“. Kaip tai siejasi su asmeninių esė rašymu, konkrečiai – su pirma skiltimi, kurią parašėte žurnalui „Life“ ir kurioje jautėte būtinybę informuoti skaitytojus, jog esate „Royal Ha­waiian“ viešbutyje užuot pateikusi skyrybų prašymą?

Nežinau. Galėčiau atsakyti, jog rašiau sau pačiai, ir iš tiesų taip buvo, bet viskas šiek tiek sudėtingiau. Turiu galvoje, jog mano dėmesio neišvengė faktas, kad tą puslapį pamatys 11 mln. žmonių. Apskritai man rašymas, atlikimo menas ir demonstravimasis labai paslaptingi. Žinau dainininkę, kuri vemia kaskart prieš lipdama ant scenos. Tačiau ji vis tiek lipa.


Kaip prasidėjo Joan Didion trapumo mitas?

Manau, todėl, kad aš smulkaus sudėjimo, ir dar todėl, kad retai kalbuosi su nepažįstamais žmonėmis. Dauguma mano sakinių užsnūsta, o ne baigiasi. Tai įprotis, kuriam pasidaviau. Man nelengva sąveikauti su žmonėmis. Manyčiau, pradėjau rašyti todėl, kad atrodžiau atsiribojusi.


Su kokiais klaidingais įsitikinimais, iliuzijomis ir pan. teko susigrumti? Pasveikinimo kalboje minėjote, kad viso to buvo daug.

Su labai įvairiais. Buvau vienas tų vaikų, kurie pasaulį linksta suvokti pasitelkdami perskaitytus kūrinius. Pradėjau nuo literatūrinės idėjos, kas yra patirtis, tačiau iki šiol nežinau, kur slypi visi melai. Pavyzdžiui, gali būti netiesa, kad skristi bandantys žmonės visuomet užsiliepsnoja ir nukrenta. Galbūt tai absoliuti netiesa. Iš tiesų žmonės juk skrenda ir sėkmingai nusileidžia ant žemės. Bet aš iki galo tuo netikiu. Vis tiek regiu Ikarą. Atrodo, neturiu fizikinių faktų, kuriais galėčiau pasinaudoti, rinkinio, atrodo, nežinau, kaip viskas vyksta iš tiesų. Turiu tik veikimo idėją, ir tai yra amžinasis rūpestis. Taip sakė Henry Jamesas.


Regis, gyvenate ant ribos ar bent jau ant ribos kaip literatūrinės idėjos.

Pasikartosiu, tai literatūrinė idėja, kurios ištakos – dar vaikystėje mano vaizduotę traukę dalykai. Prisimenu, nesižavėjau aukso viduriuku, visuomet galvojau, jog iš tamsios kelionės galima išmokti daug daugiau. Tamsi kelionė mane traukė labiau.

„Paris Review“, 1978, Nr. 74.

 


„Sumažėjo mano vyno sąskaitos.“ Kaip Joan Didion išgyvena pandemiją

× Lucy Feldman

 

Kas atsisakytų, kai pasitaiko ypač reta galimybė paimti interviu iš J. Didion. Rašytoja, kuriai dabar 86, pandemiją kenčia savo namuose Niujorke ruošdama spaudai naujausią esė rinkinį „Leisk pasakyti, ką turiu galvoje“ („Let Me Tell You What I Mean“). Knygą sudaro 12 tekstų, rašytų nuo 1968 iki 2000 m., labai skirtingomis temomis – Martha Stewart, anoniminiai lošėjai, Nancy Reagan ir rašymo menas. Ši visuma žodžio meistrės ir reporterės J. Didion tobulėjimo akimirkas nušviečia greta kultūros akimirkų. Artėjant naujos knygos išleidimui J. Didion pamalonino „Time“ atsakydama į kelis klausimus.


Klausimas, kurį būtina užduoti šiais išbandymų laikais: kaip jaučiatės?

Jaučiuosi gerai. Šiek tiek nuobodu, bet jaučiuosi gerai.


Kadaise minėjote, kad galvos svaigimu ir pykinimu pasireiškęs priepuolis, kurį patyrėte 1968-ųjų vasarą, buvo tinkama reakcija į tą periodą. Kokia tinkama reak­cija į 2020-uosius?

Galvos svaigimas ir pykinimas skamba tinkamai.


Parašėte dvi svarbiausias knygas apie gedėjimą – „Magiškojo mąstymo metai“ ir „Mėlynos naktys“ („Blue Nights“). Ką galėtumėte pasakyti tiems milijonams, kurie per pastaruosius metus neteko mylimų žmonių?

Nežinau. Nežinau, ar yra ką pasakyti.


Ar bijote mirties?

Ne. Na, taip, žinoma.


Ar turite vilties?

Vilties, kad kas? Nelabai, ne.


Niujorkas visiškai pasikeitė nuo tada, kai smogė pandemija. Ko labiausiai ilgitės?

Ilgiuosi galimybės pasikviesti draugus pietų. Kita vertus, sumažėjo mano vyno sąskaitos.


Kur jaučiatės labiau namuose – Niujorke ar Kalifornijoje?

Ir ten, ir ten.


Kas labiau praverčia žurnalistui: gebėjimas būti empatiškam ar gebėjimas stebėti atsiribojus? Kurį laikote didesne savo stiprybe?

Nežinau, gal nė vienas jų nėra labai stiprus.


Kaip vertinate seną patarlę „rašyk apie dalykus, kuriuos išmanai“?

Niekaip nevertinu.


Ar skaitote senus savo tekstus? Jei taip, ką tuomet galvojate?

Kartais skaitau. Kartais galvoju, kad kuris nors gerai parašytas, kartais galvoju: „Ooops.“


Ką jums reiškia būti vadinamai kartos balsu?

Neturiu nė mažiausio supratimo.


1991 m. parašėte išgarsėjusį tekstą, kad Centrinio parko penketas* buvo apkaltintas neteisingai. Kaip jautėtės, kai jie buvo išteisinti?

Kad ir ką tuomet jaučiau, tai nieko nedavė nei man, nei jiems.


Koks jausmas būti mados ikona?

Nežinojau, kad tokia esu.


Ar dar yra dalykų, kuriuos norite nuveikti?

Suprasti, kaip naudotis savo televizoriumi.


Ir ką tuomet žiūrėtumėte?

Niekas į galvą neateina, tik žinios. Gal dar dokumentiką. Kelias serijas.


Ko labiausiai laukiate 2021-aisiais?

Velykų pobūvio, jei tik bus galima jį rengti.


* 1989 m. Manhatano Centriniame parke buvo išprievartauta moteris. Penketas juodaodžių ir lotynų kilmės jaunuolių apkaltinti ir nuteisti kalėti nuo šešerių iki dvylikos metų. Vėliau visi buvo išteisinti. (Vert. past.)

Iš anglų kalbos vertė Virginija Cibarauskė

„Time“, 2021-01-22