Daugelis skaitančių ir reginčių toliau nei nacionalinė siena veikiausiai apie Lotynų Amerikos literatūrą mąsto Švč. Trejybės principu: Jorge Luisas Borgesas, Julio Cortázaras, Gabrielis García Márquezas. Savotiškas 3D – trys didieji grandai, pamatiniai akmenys ir atraminės kolonos, ant kurių užsienio šalyse pirmiausia statomas Lotynų Amerikos literatūros pastatas. Deja, mielieji, jus apgavo. Nėra jokios Lotynų Amerikos literatūros. Nėra net Lotynų Amerikos.

 

Bogota, Kolumbija. Dovilės Kuzminskaitės nuotrauka

 

Ciudad de México, Meksika. Dovilės Kuzminskaitės nuotrauka

 

Bogota, Kolumbija. Dovilės Kuzminskaitės nuotrauka

 

Kai kalba pakrypsta apie Lotynų Ameriką, dažnai tenka pripažinti, kad tai nėra antra skurdi Ispanija, Peru ne tas pats, kas Meksika, o Argentina – ne Urugvajus ir ne visi anapus balos laksto su gigantiškais sombrero. Vieningos Lotynų Amerikos nėra, kaip nėra ir vienos universalios ispanų kalbos. Esama daugybės Lotynų Amerikų, o realistiškiausio pasakojimo apie dinamišką jų realybę titulą nenuginčijamai laimėtų... Márquezas.

 

Bogota, Kolumbija. Dovilės Kuzminskaitės nuotrauka

 

Bogota, Kolumbija. Dovilės Kuzminskaitės nuotrauka

 

Ciudad de México, Meksika. Dovilės Kuzminskaitės nuotrauka

 

Kas nėra Lotynų Amerika, jau kaip ir aišku. Tačiau kas ji yra? Turėčiau gebėti atsakyti, nes stropiai vaizduoju studentams, kad žinau. Tiesa ta, kad ją apibrėžti sunku, nes ten nuolatos kas nors vyksta, kinta. Kol ispanai kurpia kronikas, indėnai stato satyrinius spektaklius. Kai modernistai pavargsta nuo nykių epinių eilių ir pradeda sapalioti apie šilką, aksomą ir marmuro bokštą, kuriame patūnoti troško Nikaragvos poetas Rubénas Darío, būtinai atsiras Vicente Huidobro ir sukurps ištisą knygą iš naujadarų. Jei Argentinoje Roberto Arltas, skurdus imigrantas, pabandys pasakoti apie savo problemas darkyta ispanų kalba, tuojau pat prisistatys J. L. Borgesas ir patikins, kad šitaip siaubingai rašyti tiesiog nepadoru. Jeigu J. Cortázaras vieną gražią dieną Paryžiuje užsimanys „Žaidžiame klases“ kalbėti apie džiazą, meną ir rutinos absurdą, José María Arguedas, sėdėdamas kur nors Anduose, įsižeis, kad tokia literatūra nė kiek neatspindi tikrosios Lotynų Amerikos. Jeigu kurioje nors valstybėje į sostą įsiritins diktatorius, tai kas nors būtinai giedos jam ditirambus, o kiti užsidarys namuose ir rašys apie niūrius įsivaizduojamus miestus, kad tik nebūtų apkaltinti politiniu protestu, kaip Urug­vajuje padarė Mario Levrero. Jei Pablo Neruda, didžiausias Čilės lyrikas, užgiedos apie meilę (pametęs savo žmoną ir ligotą dukrą, kurios tuo metu galuosis pabėgėlių stovykloje Europoje), Nicanoras Parra pasiskelbs antipoetu ir rašys apie tai, kad reikia pamelžti karvę ir užpilti pieną jai ant galvos. Kol vieni lakstys po sąskrydžius, suvažiavimus, svarstys savo ir svetimas problemas (pavyzdžiui, valstybės valdymo formą Kuboje), tokie niekšeliai kaip legendinis Juanas Carlosas Onetti gulės lovoje, skaitys knygas, gers viskį, o į duris paskambinus doktorantams iškiš raštelį, kad „Onetti nėra namie“. Galiausiai atsiras toks Roberto Bolaño, kuris išsidangins į Europą ir ten taps šiuolaikinės prozos dievu, hipsterių guru ir antiromantinės literatūros ikona. Kiek anksčiau originalusis Césaras Vallejo rėš legendines eilutes apie kostiumą, „kurį vilkėjo rytoj“, o paskui paskelbs, kad visi jau mirė. Tai, beje, labai patiko Lietuvos poetams.

 

Ciudad de México, Meksika. Dovilės Kuzminskaitės nuotrauka

 

Guadalachara, Meksika. Dovilės Kuzminskaitės nuotrauka

 

Guadalachara, Meksika. Dovilės Kuzminskaitės nuotrauka

 

Taigi, Lotynų Amerikos literatūra, jei tokia būtų, galėtų būti vadinama slinkties literatūra. Artima jiems ir dar viena judesio atmaina – ieškojimas. Vieni ieško tėvo – kaip su vaiduokliais besišnekantis Juano Rulfo veikėjas Pedras Páramas. Laikams modernėjant pradedama ieškoti jau ir motinos – tai daro kita meksikietė poetė Gloria Gervitz. Juanas Gelmanas ieško sūnaus, kurį išsivedė diktatūros šalininkai. Rosario Castellanos ieško vietos po saule mačistinėje Meksikos kultūroje. Idea Vilariño ieško amžinai kažkur prašampančio mylimojo. Kolumbietė Piedad Bonett ieško prasmės po sūnaus savižudybės. Laura Rest­repo ieško atsakymo į klausimą, kodėl architektas iš geros šeimos pagrobė, išprievartavo ir nužudė nė dešimties nesulaukusią mergaitę. Alejandra Pizarnik ieškojo gyvenimo prasmės ir... Baigė kaip tam C. Vallejo eilėrašty.

 

Buenos Aires, Argentina. Dovilės Kuzminskaitės nuotrauka

 

Ciudad de México, Meksika. Dovilės Kuzminskaitės nuotrauka

 

Šiuolaikinės Meksikos poezijos antologiją sudaro du 1 000 lapų tomai, kuriuose – šimtai autorių. Šiuolaikinės lietuvių poezijos antologiją ispanų kalba sudaro 21 poetas. Galėtų būti ir daugiau, bet iki šimtų – vargiai. Taigi, kokia išvada? Mėginti papasakoti apie Lotynų Amerikos literatūrą yra tas pats, kas mėginti papasakoti apie vėją: viskas priklausys nuo to, ar vakarėjant sėdi balkone Buenos Airių San Telmo rajone, ar iš paskutiniųjų mėgini nenualpti vienos iš Tenočtitlano piramidžių viršūnėje, ar stoviniuoji Bogotoje prie kone savo ūgio pirmosios miesto bažnytėlės.

 

Playa del Carmen, Meksika. Dovilės Kuzminskaitės nuotrauka

 

Guadalachara, Meksika. Dovilės Kuzminskaitės nuotrauka