Šiemet iš milžiniško pasaulinio leidybos vandenyno išnyko dvi smulkios žuvelės. Išties net ne žuvelės, o planktono gumuliukai, tačiau jie itin svarbūs mums, lietuviams. Leidykla „Noir Press“, įsikūrusi Notingame, Didžiojoje Britanijoje, ir leidykla „Pica Pica Press“, įsikūrusi nedideliame Jungtinių Amerikos Valstijų IIinojaus valstijos miestelyje, leido lietuvišką literatūrą anglų kalba. Abi nutraukė savo veiklą.

„Noir Press“ leido daugiausia šiuolaikinių rašytojų kūrybą: Rasos Aškinytės, Renatos Šerelytės, Lauros Sintijos Černiauskaitės, Jaroslavo Melniko, Sauliaus Šaltenio romanus, dvi Grigorijaus Kanovičiaus knygas. „Pica Pica Press“ labiau orientavosi į klasiką. Leidyklos portfelyje – Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“ ir „Sun-Tzu gyvenimas šventame Vilniaus mieste“, Mariaus Katiliškio „Miškais ateina ruduo“, Jurgio Kunčino „Tūla“, Petro Cvirkos „Frank Kruk“, Sauliaus Šaltenio „Kalės vaikai“.

Abi leidyklos glaudžiai susijusios su Lietuva. „Pica Pica Press“ 2015 m. įkūrė prieš tai kitoms leidykloms iš lietuvių į anglų kalbą vertusi Amerikos lietuvė Elizabeth Novickas. Beveik prieš dešimtmetį, tuomet ką tik pradėjusi leidybinę veiklą E. Novickas teigė, kad nusivylė JAV leidyklų darbu, atsainiu požiūriu į redagavimą ir knygų sklaidą, todėl nusprendė pati užsiimti leidyba. O viena iš „Noir press“ leidėjų – vertėja į anglų kalbą Marija Marcinkutė.

Kultūros diplomatija

Apie skaitymą anglų kalba pastaruoju metu Lietuvoje daug diskutuojama. Knygininkai kartoja, kad, nors angliškai prieinama daugybė literatūros, tik išleidus knygą lietuviškai ji patenka į platesnį kultūrinį kontekstą. Ta pati analogija tinka ir anglakalbei rinkai. Geriausias pavyzdys – Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“. Didžiojoje Britanijoje romaną pavadinimu „In the Shadow of Wolves“ išleido pripažinta leidykla „Oneworld“, užtikrinusi knygos sklaidą, romaną pastebėjo vienas didžiausių britų dienraščių „The Times“.

Tiek „Noir Press“, tiek „Pica Pica Press“ yra itin nišinės savo rinkose. Jų likimas rodo, kaip sudėtinga sudominti anglakalbius skaitytojus lietuviška literatūra. Nekyla abejonių leidėjų atsidavimu, nors, sprendžiant iš knygų dizaino, leidyklų socialinių tinklų, komunikacijos veiksmų, gal kiek pritrūko rinkodaros įgūdžių. Liūdna dėl žlugusių verslų, bet dar liūdniau, kad netekome didelės dalies įvairios lietuviškos literatūros anglų kalba, nors ir būta iššūkių su jos prieinamumu.

Ši situacija priminė kaži kur skaitytą istoriją apie lietuvių centrus prestižiniuose JAV universitetuose ir apie jų rengtus lietuviškos kultūros vakarus. Mintis tokia: tų universitetų studentai ateityje taps politikos formuotojais ir priimdami sprendimus bus bent girdėję apie tokią šalį kaip Lietuva. Tokia pati ilgalaikė investicija yra ir literatūra, nes išleista knyga ilgai gyvuoja, ji gali tapti pretekstu kitiems kultūros diplomatijos įrankiams – per renginius, straipsnius.

„Prieš keliolika metų Lietuvos užsienio reikalų ministerija buvo išleidusi glaustą Lietuvos istoriją įvairiomis kalbomis. Kiek žinau, visi egzemplioriai jau išdalyti. Tokie leidiniai labai pravartūs. Pavyzdžiui, Geopolitikos ir saugumo studijų centras organizuoja daug renginių, į kuriuos kviečiami aukščiausio rango tarptautiniai analitikai. Turėdami patraukliai parengtą Lietuvos istorijos leidinį, kuris nėra enciklopedija, galėtume panaudoti jį kaip simbolinę dovaną – bent jau pavartyti lėktuve. Todėl kaip tik neseniai grįžome prie klausimo, ar nevertėtų knygos perleisti“, – apie knygas kaip diplomatijos įrankį sako politologas Linas Kojala.

Taigi, staiga praradome didelę dalį anglų kalba pasiekiamos literatūros. Galbūt galėtų padėti Lietuvos kultūros institutas? Ši institucija atsakinga už mūsų šalies kultūros sklaidą užsienyje. Institutas kasmet remia naujus literatūros vertimus į įvairias užsienio kalbas. „Antrą kartą paremti to paties vertimo negalime, bet esant poreikiui stengiamės padėti tekstui grįžti į rinką susisiekdami su leidykla, vertėju, tarpininkaudami procese“, – aiškina Kotryna Pranckūnaitė, institute atsakinga už literatūros sklaidą.

Lietuviška literatūra angliškai Lietuvoje

Pozicijos anglakalbiame pasaulyje kuriam laikui apleistos. O kaip su užsieniečiais, atvykstančiais į Lietuvą? Tyrimai rodo, kad žmonės Europos šalyse vis dar daugiausia renkasi skaityti sava kalba, bet gebėjimai skaityti angliškai auga visur, anglų kalba išlieka lingua franca. Tad ir turistai iš bet kurios šalies paprastai ieško vietinės literatūros anglų kalba.

„Kiekvieną vasarą Vilnių užplūdus turistams, parduodame itin daug lietuvių literatūros anglų kalba. Šią vasarą pastebėjome, kad lietuvių vertimų lentyna ėmė tuštėti. Anksčiau turėjome apie 60 pavadinimų knygų, per metus staiga nebeliko gal 15-os, nes užsidarė leidyklos, baigėsi tiražas. Nebėra „Tūlos“, „Baltaragio malūno“, „Vilniaus pokerio“ – populiariausių knygų. Iki šiol sulaukiame daug ieškančių „Dievų miško“ angliškai, nors šios knygos jau seniai rinkoje nėra. Panašu, kad ji yra pagrindinių angliškai verstų lietuviškų knygų sąrašuose“, – pasakoja knygyno „Eureka!“ Vilniaus senamiestyje vadybininkas Benas Arvydas Grigas.

Išties stebina šio vieno knygynėlio pardavimai. Per 2024-uosius knygynas pardavė 80 egzempliorių angliško „Vilniaus pokerio“ ir 60 egzempliorių „Tūlos“, daugiausia per turistinį vasaros sezoną. Pridėkime „Humanitą“, dar knygynėlį oro uoste, kitas vietas, kur užsuka turistai ir parduodamos knygos. Jei ir ten skaičiai panašūs, kyla įspūdis, kad didesnė dalis Amerikoje ar Didžiojoje Britanijoje atspausdinto tiražo atkeliauja į Lietuvą, o iš jos turistų kuprinėse vėl emigruoja į užsienį.

Jei užsienio rinkose plaukioti per sudėtinga, gal verta leisti savo literatūrą angliškai ir pardavinėti vidinėje rinkoje? Ne viena leidykla taip ir daro: „Lapas“ angliškai yra išleidęs Gabijos Grušaitės romaną „Stasys Šaltoka“ (anglišku pavadinimu „Cold East“), Lietuvos miestų architektūros gidus, „Baltos lankos“ – Kristinos Sabaliauskaitės „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“, Laimono Briedžio „Vilnius – City of Strangers“, Irenos Vaišvilaitės kultūros vadovą „Walks in Christian Vilnius“, Vaivos Grainytės dvikalbį koliažinį romaną „Rožės ir bulvės / Roses and Potatoes“.

Neseniai „Baltos lankos“ nusprendė leisti ir vaikams skirtas knygas. „Pastebime išaugusį edukacinių knygų anglų kalba poreikį. Tad neseniai išsivertėme ir išleidome keletą mūsų sukurtų knygelių vaikams: Austės Šaliamoraitės-Nasickės „100 first words“ ir Gabjotos Alūzaitės „100 first animals“, – pasakoja leidyklos vyriausioji redaktorė Saulina Kochanskaitė. – Kol kas dar tyrinėjame šią knygų rinkos dalį, ateityje matysime, ar tokių knygų poreikis yra pakankamas, kad ir toliau jas patys leistume anglų kalba.“

Tiražai džiuginantys, ypač turint galvoje, kad leidykla šiomis knygomis prekiauja tik Lietuvoje: K. Sabaliauskaitės „Vilnius. Wilno. Vilna“ – 10 000 egz., L. Briedžio knygos – 8700 egz., I. Vaišvilaitės – 2300 egz., V. Grainytės – 2200 egz., A. Šaliamoraitės-Nasickės ir G. Alūzaitės – po 1000 egz.

Populiariausių knygų pavadinimuose vyraujantis žodis „Vilnius“ rodo, kad jos perkamos kaip suvenyrai. Tą užčiuopia ir leidyklos – K. Sabaliauskaitės apsakymų rinkinį „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“ sudaro trys lietuviškai išleistame rinkinyje „Danielius Dalba ir kitos istorijos“ skelbti apsakymai. Žinoma, tai nenuvertina šių knygų, o kad „Vilniaus pokeris“ tampa Lietuvos sostinės reklaminiu veidu – gal netgi sveikintina?

Kitų šalių patirtis

Kadangi vis daugiau patys skaitome angliškai, atrodo, kad taip daro ir kiti. Ar tikrai? Koks anglų kalbos vaidmuo leidybos pasaulyje?

Suomijoje gyvenanti vertėja Urtė Liepuoniūtė dirba vyresniąja literatūros agente įstaigoje „Helsinki Literary Agency“, kuri atstovauja suomių autorių teisėms užsienyje. „Pirmas klausimas, kurio sulaukiame kaskart pasirašę bendradarbiavimo sutartį su nauju autoriumi: kada mano knyga bus išversta į anglų kalbą?“ – apie rašytojų lūkesčius pasakoja U. Liepuoniūtė. Realybė tokia, kad atsakymas daugumai – niekada.

Anglakalbė rinka nepaprastai didelė, bet joje yra milžiniška konkurencija, leidėjai ir skaitytojai labiau mėgsta vietinius autorius. Nors skaičiai kasmet po truputį auga, tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek JAV verstinė literatūra neužima daugiau nei 5 proc. rinkos. Patekti į tuos 5 proc. – misija beveik neįmanoma. O jei ir patenkama, pasak U. Liepuoniūtės, vertimų banga į kitas kalbas nepakyla.

Nuo 2014 m., kai Suomija buvo pagrindinės pasaulyje Frankfurto knygų mugės garbės viešnia, metinis suomių literatūros eksportas ėmė sistemingai augti, kasmet į anglų kalbos teritorijas parduodamos maždaug dešimties suomiškų knygų teisės. Tarp jų daugiausia populiarių, laiko patikrintų vaikiškų knygų serijų ir vadinamosios žanro literatūros (pavyzdžiui, detektyvų).

Suomių kalba nedidelė, dažniausiai į anglų kalbą imasi versti antros, trečios kartos suomiai emigrantai, kiti glaudžiai su Suomija susiję žmonės. Panašiai vyksta ir su lietuvių kalba. „Nenuvertinant vertėjų darbo, visgi kyla daug klausimų dėl vertimų kokybės. Mažų kalbų vertimų kokybė į anglų kalbą dažnai prasta, nes verčia neprofesionalai, – sako U. Liepuoniūtė. – Pastebiu, kad jauni suomiai skelbiasi skaitantys tik angliškai, nes ši kalba esą jiems priimtinesnė. Taip pasirinkę jie praranda ne tik galimybę skaityti kokybiškai išverstus tekstus, bet ir labai susisiaurina kultūros akiratį, nes anglų kalba leidžiama itin mažai vertimų.“ Mažos šalys ne tik noriau leidžia užsienio literatūrą, bet ir atidžiau ją verčia. Be to, išverčia daugiau įvairesnių, originalesnių autorių – ne vien komercinių ir žanrinių knygų.

Klausimus dėl vertimo anglakalbėje rinkoje geriausiai iliustruoja pernai metų Nobelio literatūros premijos laureatės Han Kang pavyzdys. Žymiausia jos knyga „Vegetarė“ JAV buvo išleista 2015 m. Vertimas sulaukė kritikos dėl pakeisto stiliaus ir registro – esą tekstas skambėjo tarsi iš karalienės Viktorijos laikotarpio, nors knyga parašyta 2007 m. šiuolaikine korėjiečių kalba. Kai kurie leidėjai, pavyzdžiui, pripažinta Ročesterio universiteto leidykla „Open Letter“, kurios specializacija yra verstinė literatūra, įvertinusi Deboros Smith vertimą knygą atmetė.

„Suprantama, kad anglų kalba yra ta, kuria skaito daugelis, bet leidybos pasaulyje labai vertinama, jei knyga yra išversta ir į vokiečių, prancūzų, ispanų kalbas. Pavyzdžiui, prancūzų rinka yra vertinama kaip ta, kuri kruopščiai renkasi verstinę literatūrą, tad per Lietuvos sezoną Prancūzijoje pasirodžiusios Lietuvos autorių knygos padeda mums pasiekti ir kitų kalbų skaitytojus“, – teigia K. Pranckūnaitė iš Lietuvos kultūros instituto. Jai pritaria ir U. Liepuoniūtė: „Anglų kalba yra darbinė kalba. Būtina turėti visą darbinę medžiagą angliškai: verstą ištrauką, kelių puslapių turinio santrauką, autoriaus CV, gal knygos temą atskleidžiantį interviu, atsiliepimų spaudoje. Tiek pakanka leidėjui suprasti, ar knyga domina.“

Rengiant šį tekstą, pasibaigusio tiražo angliškas „Vilniaus pokeris“ internetinėje parduotuvėje „Amazon.co.uk“ kainavo 1334,99 svarų sterlingų. Leidėjai, atkreipkite dėmesį.