Augustė Čebelytė. Mariana Enríquez: „Nenoriu atiduoti savo košmarų“

Mariana Enríquez (g. 1973) – argentinietė rašytoja ir žurnalistė. Šiemet lietuvių kalba bus išleista didelio populiarumo sulaukusi jos trumpų apsakymų knyga „Tai, ko netekome ugnyje“ („Las cosas que perdimos en el fuego“, 2016), kurioje tamsos persmelktuose peizažuose blaškosi nestabilios moterys ir blogio apsėsti, o galbūt suaugusiųjų sužaloti vaikai.

M. Enríquez prisipažįsta, kad visada labiausiai mėgo siaubo literatūrą – ir skaityti, ir kurti. Tačiau rašant tokius tekstus labai lengva susivilioti banalybėmis. „Kiek galima pasakoti apie vaiduoklius arba zombius?“ – klausia ji.

Rašytoja nuolat sapnuoja košmarus. Visados sapnavo. Kai kurie vis grįžta, o kai kurie, kaip sapnuotas prieš kelias dienas, užklumpa netikėtai. „Užvakar sapnavau vabalus, – pasakoja M. Enríquez viename Buenos Airių bare. – Taip nutiko pirmąsyk. Sapne mačiau, kaip mano vyras Paulas laiko rankoje milžinišką kirminą. Jų knibždėte knibždėjo mūsų namuose.“ Paklausta, ar apie košmarus pasakoja savo psichoterapeutei, papurto galvą: „Ji nežino, kad mane kamuoja košmarai. Niekada jai apie tai nesakiau, nes nenoriu jų atiduoti.“

Rašytoja vaikystę praleido Lanuse, Buenos Airių užmiestyje su mama medike ir tėvu inžinieriumi, kuris mirė pernai sulaukęs 82-ejų. Buvo drovi ir vieniša mergaitė, mėgo klausytis mistiškų močiutės, kilusios iš Korjenteso provincijos (tarp vietinių sklandė juodosios magijos burtai), pasakojimų. Paskui šeima persikėlė į La Platą, o M. Enríquez tapo maištaujančia paaugle. Argentina 9 dešimtmečio pradžioje atgavo demokratiją, tačiau prasidėjo dideli ekonominiai sunkumai. Būsimoji rašytoja gyveno knygose bei muzikoje, netgi pradėjo studijuoti žurnalistiką, nes norėjo rašyti apie roką. Sulaukusi 19-os užsidarė savo kambaryje ir neišėjo tol, kol neužbaigė pirmojo romano „Blogiausia yra leistis“ („Bajar es lo peor“).

Laikraštyje „Planeta“ dirbusios M. Enríquez draugės sesers dėka rankraštis atsidūrė pas Juaną Forną, garsų Argentinos prozininką. Jis ir nusprendė, kad knygą reikia išleisti. „Blogiausia yra leistis“ vaizdavo tų laikų paauglių gyvenimą – narkotikus, alkoholį, nerimą ir roką. Tuo metu šios temos buvo laikomos tabu, todėl iš kritikų pagyrų nesulaukta. Tačiau knygą pirko, susidarė autorės gerbėjų ratas, iki šiol palankiai minintis romaną, nors rašytoja 2013 m. atsisakė pakartoti leidimą. Romano reklama buvo rėksminga: M. Enríquez, pristatyta kaip „jauniausia Argentinos rašytoja“, nuolat išgirsdavo klausimų, ar ir pati vartoja narkotikus. Dar labiau literatūrinio išsilavinimo neturinčią merginą baugino profesionalių kritikų kamantinėjimai. „Kartą žurnalistas manęs paklausė, kuriam stiliui priskirčiau savo literatūrą: autoreferenciniam ar pasakojamajam. Nežinojau tų žodžių reikšmės, todėl atsakiau, kad abu stiliai puikiai tinka literatūrai. Tuomet supratau, kad jei neužpildysiu išsilavinimo spragų ir netobulėsiu, visi netrukus pastebės, jog aš – tik nemokša.“

Kuo populiaresnė darėsi knyga, tuo labiau M. Enríquez tolo nuo literatūros pasaulio. Įtampai atslūgus, ji pradėjo dirbti laisvai samdoma žurnaliste Buenos Airėse leidžiamame laikraštyje „Página/ 12“, o šiandien yra viena iš kultūrinės skilties „Radar“ redaktorių. Antroji knyga „Kaip išnykti visiems laikams“ („Como desaparecer completamente“, 2004) pasirodė tik po 10 metų.

2005 m. M. Enríquez parašė pirmąjį siaubo apsakymą „Šulinys“ („El aljibe“) apie mergaitę, kuri su mama, teta ir seserimi keliauja pas šamanę. Po apsilankymo mergaitės gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom – viskas pradeda kelti nežmonišką baimę, pamažu ji išsenka. Apsakymas baigiasi netikėtai: paaiškėja, jog mergaitės šeimos moterys šamanei sąmoningai pasiūlė tokią auką. Ilgai autorę buvo sunku priskirti vienam žanrui, nes fantastinis klodas pynėsi su realistiniu. Pati rašytoja teigia nežinanti, ar jos kūrinius galima vadinti siaubo literatūra. „Pastaraisiais metais rašyti apsakymai iš tikrųjų kelia šiurpą, tačiau manau, kad jie tiesiog vaizduoja siaubingus gyvenimus.“

Toks yra „Voro tinklas“ („Tela de araña“) – vienas iš rinkinio „Tai, ko netekome ugnyje“ apsakymų. Veiksmas vyksta Argentinoje ir Paragvajuje viešpataujant Alfredo Stroessnerio diktatūrai. Pagrindinės veikėjos vyras Chuanas Martinas „nebuvo linkęs smurtauti, jis net nebuvo pavydus. Bet aš savęs klausiau: kiek metų praeis štai šitaip, man bjaurintis kiek­vieną kartą“ (p. 89). Kūrinio atmosferą persmelkęs pasibjaurėjimas, o pabaiga visiškai atvira: skaitytojas turi pats nuspręsti, kas apkartino beviltiškus santykius – kerštas ar nelaimės lūkestis? Panašus slogutis tvyro ir kūrinyje „Kaimyno patijus“ („El patio del vecino“). Jauna šeima persikrausto į naujus namus, o vieną dieną moteris, persisvėrusi per balkoną, kaimyno kieme pastebi už kojos grandine prirakintą vaiką.

Dalį rinkinio autorė vadina mokslinės fantastikos pavyzdžiais. Istorijoje, pavadintoje taip, kaip ir pats rinkinys, veikia ekstremalių feminisčių grupė. Po to, kai epidemijos apimti vyrai ima deginti moteris, jos susivienija ir nusprendžia pačios save žaloti, kad pakeistų grožio standartus. Moterys kuria didžiulius laužus, į kuriuos šoka savanoriškai, o vėliau gydosi neaiškios reputacijos klinikose.

Paklausta, kodėl jaučia poreikį vaizduoti siaubą ir kančią, M. Enríquez atsako norinti, kad skaitytojas galvotų, jog mūsų pasaulis iš tiesų tamsus: „Juk toks jis ir yra. Tamsa – mūsų realybės dalis. Pamenu, tėvas kartą priekaištavo, kad rašau baisias istorijas. Tikriausiai pamanė, jog sergu depresija. Tačiau priežastis visai kita.“


Parengta pagal: Leila Guerriero. „No quiero que me saquen las pesadillas“, El País, 2016-04-27.

Draugai