Durs Grünbein: „Paulis Celanas nuolat jautė svetimą gėdą“

× Michael Eskin

Dursas Grünbeinas (g. 1962) – vokiečių poetas, vertėjas, eseistas. Yra išleidęs daug knygų ir pelnęs apdovanojimų, tarp kurių Peterio Huchelio (1994), Georgo Büchnerio premijos (1995). Poezija, eseistika versta į įvairias užsienio kalbas, tarp jų ir į lietuvių (vertė Tomas Venclova, Antanas A. Jonynas, Gytis Norvilas, Vytautas Karalius).

Michaelis Eskinas – 1966 m. Rygoje gimęs leidėjas ir literatūrologas – su D. Grünbeinu kalbasi apie žydų kilmės austrų poetą Paulį Celaną. Jo tikroji pavardė Antschelis, vėliau poetas ją surumunino į Ancelis ir galiausiai susikūrė anagramą – Celanas. Balandžio 20 d. sukanka 50-osios P. Celano mirties metinės.

 

Dursas Grünbeinas. Stephano Röhlio nuotrauka iš Heinricho Böllio fondo archyvo
Dursas Grünbeinas. Stephano Röhlio nuotrauka iš Heinricho Böllio fondo archyvo

 


P. Celanas – slapyvardis, anagrama, daugiaprasmis onomatologinis piešinys (hidden face). Jis iki šiol, net po 30 kūrybos tyrinėjimo metų man tebėra mįslė. Kada ir kur pirmą kartą išgirdai tą paslaptingą ir vokiečių klausai svetimą vardą?

Su P. Celano vardu pirmą kartą susidūriau skaitydamas Theodoro W. Adorno raštus. Jis vis kalbėjo apie poetą, po Aušvico bandžiusį gelbėti vokiečių kalbą: tam tikra prasme šis buvęs vienintelis, užsikrovęs istorijos naštą. Dar nebuvau skaitęs jo kūrybos, bet jau tada pajutau didelę pagarbą. Jo vardas buvo visai ne vardas, greičiau kodas tarp pašvęstųjų, slaptažodis, skambėjęs kaip nežinomas cheminis elementas. Vėliau, skaitydamas „Mirties fugą“, stebėjausi, kokiomis paprastomis priemonėmis poetas išreiškia mintį. Dievai žino, ko tikėjausi – niūraus, žiauriai sudėtingo, hermetiško teksto – ir tada šitai. Reikia paminėti, kad Rytų Vokietijoje P. Celano nebuvo mokyklinėse programose. Tad mokytojai nespėjo jo monotoniško niūniavimo sugadinti savo analizėmis. Tos magiškos šamaniškos eilutės užklupo mane nepasirengusį ir tam tikra prasme tyrą. Šamaniškas – tą žodį dabar pavartojau netyčia kaip beprasmį žodžių žaismą, betgi anuomet supratau, kad kalbama apie gėdą (žodžių žaismas die Scham – gėda, schamanistisch – šamaniškas, – vert. past.), apie didelę gėdą. Gėda žmogaus, besigėdijančio, kad beveik niekas iš jo amžininkų nesigėdija. Tą pačią akimirką, skaitydamas „Mirties fugą“, sužinojau viską apie jo gyvenimą. Apie tėvų mirtį, apie laiką, praleistą darbo lageryje, persikėlimą į Paryžių, apie dalyvavimą „Grupės 47“ skaitymuose (įtakinga pokario metų Vakarų Vokietijos poetų organizacija, – vert. past.), vadinamąjį Gollo skandalą (poeto Yvano Gollo našlė buvo apkaltinusi P. Celaną minimo eilėraščio plagiatu, – vert. past.) ir apie savižudybę Senos upėje. Nuo to laiko gėdos tema nebeišėjo iš galvos. Ir tai slėgė. Kodėl šitas subtilus žmogus nuolat jautė svetimą gėdą ir todėl darėsi vis jautresnis, nepatiklesnis, net paranojiškas, kol galų gale nebeapsikentė ir tenorėjo dingti?

Jo kūrybą būtų galima skaityti iš įvairių perspektyvų. Kaip kaltinimą dėl Vokietijos žydų žudynių ir to nusikaltimo ignoravimą po karo. Kaip bandymą, nepaisant siaubingos realybės, istoriją panardinti į kūrybą, leisti kalbai reikštis sau po nosim niūniuojančio vaiko murmelėmis. Arba kaip nesibaigiančią kovą su gėda, gėda, turėjusia daug briaunų. Išgyvenusio, bet nesugebėjusio išgelbėti savo tėvų gėda. Kalbančiojo žudikų kalba, kuri yra ir jo motinos kalba, gėda. Gėda poeto, instinktyviai jaučiančio, kad modernioji kūryba kalba tik apie save pačią ir vis labiau panašėja į narcizistinį sutrikimą. Jis supranta, kad niekada negalės visiškai suaugti, nes nuo gyvenimo jį atkerta gilesnis nei kitų kalbos pajautimas. Gėda dėl melagingos kitų autorių eilių tonacijos, gėda dėl mėgdžiotojų. Gėda žmogaus, menkai tegalinčio pasitikėti pačiu savimi, nekalbant apie kitus. Žmogaus, nuolat gyvenančio depresijos paribyje ir to besigėdijančio. Galų gale gėda kalbos jautruolio, kurį kalbos jausmas stumia vis gilesnėn izoliacijon, jį vimdo kolektyvinis kalbėjimas ir todėl kyla graužatis. „Išsemta širdis, / kurion instaliuoja jie jausmą. / Didžiosios Tėvynės gatavi / blokai.“ Aiškiau pasakyti neįmanoma.


Tavo mintys priverčia suklusti – įžvelgiu sąsajas tarp svarstymų apie P. Celano išgyventą gėdą ir šios temos interpretavimą paties kūryboje. Tu dažnai kartoji žodį nesmagumas (Peinlichkeit). 1991 m. išleistame rinkinyje „Kaukolės pamato paskaita“ („Schädelbasislektion“) rašai apie savo metus VDR: „Dabar tau aišku, kokią žalą / Tie cirkų, nesmagumų metai darė…“ O elegijų cikle „Porcelianas. Poe­ma apie manojo miesto žūtį“ kalbi apie gėdą, lydėsiančią tūkstančius metų po vadinamojo Trečiojo reicho košmaro. Ar pats įžvelgi ryšį tarp P. Celano ir savo kūrybos?

Berlyne tereikia iškelti koją iš namų, ir ties kažkelintu namu užkliūvi už vienos tų atminimo plytelių (Stolperstein – miesto grindinio plytelės, kuriose įamžinti tose vietose gyvenę žydai, – vert. past.). Dažnai skiriu laiko susipažinti su savo buvusiais kaimynais, skaitau jų vardus. Visi jie buvo išvežti: dauguma pensinio amžiaus, vaikai, ką tik susituokusios poros. Tuomet galvoju: kokia kiaulystė. Jų butai konfiskuoti, žmonės išvežti gyvuliniais vagonais ir niekada nebegrįžo. Užrašyta: „Nužudytas Minske“, t. y. dabartinėje Baltarusijos sostinėje. Tačiau mirties vieta vadinosi Mažasis Trostinecas, ten jie dažniausiai iškart būdavo sušaudomi. Nedaug kas žino tą vietą, naikinimo lagerių nomenklatūroje ji visiškai nereikšminga. Tai buvo killing fields Rytuose, užfrontėje. Ši holokausto pusė dar neatskleista. Daug kas nori ją ištrinti. Būtent šioje vietoje svarbus kiekvienas P. Celano žodis. Jam sunku kurti eilėraštį, nes vartojama kalba užnuodyta. Tarnautojų kalba, technikų ir net filosofų, „kultūros žmonių“ kalba – užnuodyta. Pavojus, aukštoji įtampa, spygliuota viela. Abėcėlė užminuota, kalio cianidu permirkusi. Man gėda dėl tiesiogiai su tais dalykais susijusių politikų abejingumo, nejautrumo, dėl dažnai konvulsiškos, negrabios jų kalbos. O juk, vertinant žmonių teisių aspektu, viskas paprasta: žmogžudystė yra žmogžudystė yra žmogžudystė. (...)


Ar būčiau teisus sakydamas, kad P. Celanas etiškai reikšmingas tuo, kad, nepaisant kaltinimų, gėdijimosi, pykčio, jam vis dėlto kiekvienas žmogus yra besąlyginė vertybė, pranokstanti visa kita? Kitaip sakant: galbūt poetas Celanas žino daugiau negu žmogus Celanas? Žino, kad visi kenčiame ir kad ta nuolatinė kančia turi teisę būti išreikšta? Nes jei būtų priešingai, ar apskritai beskaitytume jo kūrybą? Ar nebūtų ji tik sueiliuota ideologija, netgi jeigu ir morališkai teisinga?

Jei šis sprogdiklis būtų pašalintas, jo kūryba prarastų poveikį. Žinoma, liktų daug ko, liktų kalbinių mįslių ir į vėlyvąją kūrybą sąmoningai įtrauktų šizoidinių elementų. Tuomet P. Celano kūrybą būtų galima skaityti, kaip skaitome italų meistrą Andreą Zanzotto, dar vieną depresyvų lyriką. (...) Tu klausi apie jo kūrybos humaniškumą. Savaime suprantama, jo susikurtas žmogaus paveikslas sunaikintas iš pašaknų. Nuoširdus bendravimas tebuvo įmanomas tik su draugais, artimiausiais patikėtiniais (vienas jų – Jeanas Bollackas), su mylimosiomis. O daugiau? Žmogus savaime jam tapo įtartinas. Juk niekuo negalima pasitikėti, nes istorija pagal gimimo vietą įsirašo į kiekvieną ir kiekvienas neša savo genties užkrautą istorinę naštą. „Dar nedainuotos dainos / anapus žmonių“, – sakoma viename iš raktinių eilėraščių „Gijų saulės“. Skamba kaip atsižadėjimas, bet jame esti ir paskutinė distopinė viltis: „Gijų saulės virš pilkai juosvos nykynės / Mintis aukšta kaip medis / paima žėrintį toną“ (vert. V. Karalius). Taigi medžiai, taigi šviesa. Paskutinieji, užvesiantys kalbą su medžiais, bus atsparūs vabalai ir galbūt dar pora išgyvenusių paukščių. Galiausiai ir žvėrys dainuoja dainas. Ši kūrėjų idée fixe gyvuoja nuo pat ankstyvųjų graikų. Nepaisant visų karų, nepaisant visų genocidų.


Besiklausydamas tavo minčių prisiminiau germanistą Claude’ą Davidą, sakiusį, kad P. Celanas – geriausias prancūzų poetas, rašęs vokiškai. Ar sutinki su tokiu apibūdinimu, ar tau jis vis dėlto yra vokiečių poetas, be kita ko, gyvenęs ir Prancūzijoje?

Jo kūryba jaudina bevietiškumu. Tačiau tai ne trūkumas, o moralinė pozicija ar net superpozicija (kaip elektromagnetinių bangų). Tai universalaus migranto, kuriam neduota turėti savo namų, būsena. Jį, vokiškai kalbantį žydą, išvijo iš prigimtinės kultūros – iš Rumunijos (dabar Černivciai priklauso Ukrainai, – vert. past.). P. Celanas negalėjo pasilikti ten, kur buvo nužudyti jo tėvai. Į Vokietiją persikelti nenorėjo, ten būtų galėjęs gyventi nebent savo knygų pavidalu, o ne fiziškai. Ten žudikai dar vaikščiojo laisvi, o prieš teismus stojo neįtikėtinai įžūlūs. Kodėl neapsigyveno VDR? Nes ten su juo būtų susidoroję kaip su formalistu ir „menas menui“ krypties atstovu, niekas nebūtų leidę jo knygų. Nebūtų išgelbėjusios nė jo simpatijos Rusijos revoliucijai. Prancūzams, nepaisant visiškos kalbinės asimiliacijos, jis taip ir liko svetimas, toks vokiškai kuriantis keistuolis. Kaip poetas, jis gaudė vokiškų bangų dažnį. Jie vėliau atras P. Celaną per filosofiją, ironiška, bet būtent per sąsają su didžiai ginčytinu, dvasine prasme į Hitlerio tironiją įsipainiojusiu Martinu Heideggeriu. P. Celanui pati kalba yra tremtis. Jis tremtinys. Tuo tapatinasi su kitais išvarytaisiais iš poezijos. Jaučia didžiulį artumą jiems. Taip su juo susitinka Ovidijus, Dante, Mandelštamas, Cvetajeva, ir tranzitinėje erdvėje užsimezga pokalbis. (...)


Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Mosteikienė
„Sinn und Form“, 2020, Nr. 1.

 

Dursas Grünbeinas skaito eilėraščius ČIA

Paul Celan „Mirties fuga“: