Paskutiniai 2021 m. mėnesiai Kauno menininkų namuose buvo nepadorūs. Vyko renginių ciklas „Nepadorūs vakarai. Meduje“, skirtas tarpdisciplininiam pokalbiui apie 10 dešimtmečio feministines intervencijas Lietuvos ir Rytų Europos mene bei kultūroje. Kuratoriai Agnė Bagdžiūnaitė ir Edvinas Grinkevičius nusprendė to meto moterų lytiškumą ir seksualumą apsvarstyti pasitelkdami videomeno, performanso, grožinės ir akademinės literatūros bei kultinės parodos „Gender Check“ pjūvius. Šiame tekste plačiau apžvelgsiu grožinės ir negrožinės literatūros tekstams skirtą renginių ciklo dalį „Nepadorūs skaitymai“, kuriuos pati ir moderavau.

Kaip ir visas projektas, keturios skaitymų sesijos buvo skirtos feminizmo paieškoms 10 dešimtmetyje. Šis permainingas laikotarpis, dažniausiai apibūdinamas laisvės sąvoka (ypač kalbant apie saviraišką – atrodo, staiga galėjai sakyti ir daryti ką nori), nebūtinai išlaisvino moteris. Apie tai galvoti svarbu dabar, nes, regis, lyčių politika Lietuvoje neužtikrina lygybės, o tai, kas jau pasiekta, labai trapu.

 

manipuliacija.lt nuotrauka

 

Todėl „Nepadorūs skaitymai“ kvietė į 10 dešimt­mečio feminizmą liudijančius šaltinius pažvelgti plačiau, juos įkontekstinti, įtraukti autobiografinių refleksijų. Su literatūros tyrinėtoja Egle Kačkute-Hagan skaitėme Karlos Gruodis 1995 m. sudarytoje antologijoje „Feminizmo eksursai“ publikuotą Hélène Cixou tekstą „Išėjimai“, kino ir vizualumo tyrinėtoja Natalija Arlauskaitė pasiūlė patyrinėti 1999–2002 m. leistų straipsnių rinktinių „Feminizmas, visuomenė, kultūra“ sandarą, Jurgos Ivanauskaitės romano „Ragana ir lietus“ (1993) skandalo prielaidas ir lyčių dinamiką kūrinyje aptarė literatūros kritikė Virginija Cibarauskė, o beveik visose skaitymų sesijose cituota literatūrologė Solveiga Daugirdaitė atvėrė to laikmečio moterų skaitymų būrelio užkulisius ir aptarė Vytauto Kavolio indėlį į feminizmo raidą nepriklausomoje Lietuvoje.

Iki šiol bene vieninteliu feminizmo vadovėliu laikomi „Feminizmo ekskursai“ skaitymų kontekste pasirodė daugiasluoksniai. Visų pirma, antologija žymi diasporoje augusios lietuvės K. Gruodis prieigą prie feminizmo. Antologijos sudarytoja, kaip ir V. Kavolis, išsilavinimą įgijo Vakaruose. Čia tvyrojusiai liberaliai dvasiai feminizmas ideologiškai svarbus. Grįžusi į Lietuvą ėmėsi švietėjiškos misijos – rašė, vertė, dėstė. Kaip pastebėjo S. Daugirdaitė, lietuvių išeiviai pasižymi jautrumu kito skausmui – gal būtent tai juos skatino grįžti ir veikti Lietuvoje. Be to, tuo metu – bent universitete – užtekdavo pasakyti, kad tam tikri dalykai Vakaruose įprasti, ir durys atsiverdavo. Todėl Moterų, o vėliau Lyčių studijų centrui įkurti trukdžių nebuvo. Lietuva save siejo su liberalios demokratijos paradigma, atmetė fiasko virtusį socialistinį projektą, kuriame lyčių politika feminizmo termino nevartojo. Sovietų Sąjunga į feminizmą žvelgė kaip į nelygybės rezultatą, nors moterų emancipacijos nesipurtė. „Feminizmo ekskursus“ kultūriškai įvairėjančioje erdvėje galime skaityti kaip manifestą, siūlantį kitokį moterų emancipacijos kelią. Todėl laukiniu pramintas dešimt­metis moterų istoriją turėtų pasakoti savaip.

Skaitymų sesijas pradėjęs E. Kačkutės parinktas H. Cixous tekstas tiesiogiai susijęs su projekto tikslu – atverti moterų istoriją, perteikti 10 dešimtmetyje apie kūniškumą ir seksualumą kalbėjusiųjų sėkmę ir problemas. H. Cixous – Prancūzijoje gyvenanti Alžyro žydė – rašo apie kolonializmą, turintį baltojo vyro veidą. Jos tikslas – dekonstruoti Vakarų filosofijoje įsigalėjusį binarinį mąstymą, skirstantį ir hierarchizuojantį visuomenę į vyrus, baltaodžius, turtingus, heteroseksualius, racionalius ir Kitus. Pono ir vergo santykyje atsidūrusi (-ęs) Kita (-as) priversta (-as) savęs nekęsti, todėl H. Cixiou kviečia save pamilti atsisakant iškūnyto logocentrinio mąstymo, grąžinti juslinę patirtį į pažinimą, o ne toliau kurti mitus apie tai, kas yra ir kokios yra moterys – be to, tokių mitų kūrėjais paprastai tampa vien vyrai.

Atrodo, 10 dešimtmetis moterims žada daug. Tai patvirtina ir S. Daugirdaitė: „Laisvumo ir drąsos buvo daug. Vilčių ir mąstymo, kad bus gerai, buvo daug.“ Veriasi galimybė istorijas papasakoti iš naujo, kitaip. Tokioje aplinkoje J. Ivanauskaitė išleidžia romaną „Ragana ir lietus“, kuriame atvirai kalba apie moters geismą, kūniškumą. Kūrinys sulaukia cenzūros, jo platinimas Vilniuje apribojamas dėl erotinio ir pornografinio turinio, nors iš esmės būtent šis skandalas lemia knygos tapimą bestseleriu. V. Cibarauskė pastebi, kad literatūros lauke knyga kritikos susilaukė ne dėl pornografiškumo – kritikai labiau akcentavo romano paviršutiniškumą, psichologinių portretų stereotipiškumą. Žvelgiant iš feministinės perspektyvos, moterų personažai tipiniai – gyvenimo prasmę J. Ivanauskaitės moterys atranda tik susisaisčiusios su ypatingą simbolinę galią turinčiais vyrais. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, „Raganą ir lietų“ galėtume sieti su anglosaksiškoje kultūroje 10 dešimtmetyje populiariu „chic lit“ žanru, kuris, be abejo, nenusipelnė cenzūros, nes vyrų literatūroje pornografinės scenos bei smurtas tikrai nėra tabu. V. Cibarauskė pasiūlo įdomią interpretaciją. Jos manymu, romaną galima skaityti ir kaip su patriarchaline tvarka kovojančios moters istoriją. Toks buvo ir visas 10 dešimtmetis, nes sociopolitiniai virsmai moterų situaciją gerokai komp­likavo. Norėdamos socialiai funkcionuoti ekonomiškai nestabilioje visuomenėje, kurioje moters orumas nėra vertinamas, jos turėjo į kažką remtis – dažniausiai tai buvo vyrai.

Dvigubi J. Ivanauskaitės romano vertinimo standartai išryškėja ir todėl, kad moteris rašytoja kritikuoja Katalikų bažnyčią, kuri buvo vienas iš pagrindinių Sąjūdžio variklių. Kitaip tariant, ne šiaip erotinės scenos, o J. Ivanauskaitės vaizduojamas moters geismas kunigui (ir kunigo geismas moteriai) galėjo tapti skandalo priežastimi. Pasirodo, kad laikotarpiu, kai neva viskas galima, egzistavo gana griežtos ribos. O 10 dešimtmečio skaitytojas sužavėjo ne tik bandymas peržengti ribas (ypač tai aktualu paauglėms, kokia V. Cibarauskė, pirmą kartą skaitydama kūrinį, buvo), bet ir savotiška alternatyva – nuo buities, šeiminio gyvenimo laisvos moters portretas, nors ir išlaikantis patriarchalinius rėmus. Paauglė, kamuojama nesaugumo ir nepilnavertiškumo jausmo (įmanoma net paralelė su jauna Lietuvos valstybe), galėjo identifikuotis su moterimi, norinčia pavergti galingą vyrą ir tokiu būdu jį praryti, sunaikinti – tavęs nekenčiu, todėl geidžiu.

Tad nėra taip jau lengva ieškoti savęs, emancipuotis, pasakoti savo istoriją Lietuvos laisvėjimo periodu, nes tuo pat metu veikė ir labai konservatyvios katalikiškos tendencijos. Universitetas irgi nepasižymėjo didele kritine refleksija. N. Arlauskaitė, kalbėdama apie straipsnių rinktines „Feminizmas, visuomenė, kultūra“, pabrėžia, kad feminizmo ir kritinio žvilgsnio universitete tikrai trūko. Nors laikotarpio dvasiai būdingas atvirumas, feminizmu iš esmės buvo vadinama tai, kas į analizę įtraukia moteris, tačiau pati lyties kategorija nebuvo probleminama. Dauguma straipsnių trumpi, juodraštiniai. N. Arlauskaitės manymu, situaciją lėmė intelektualinis universiteto klimatas: literatūros studijos orientavosi į techniškumą, skrupulingą analizę ir nuo ideologinių intervencijų apvalytą dekonstrukciją. Regime dar vieną globalų, fukujamišką istorijos pabaigos tropą, atribotą nuo socialinės kritikos. Panašu, kad tai ir buvo vienas iš kertinių aspektų, trukdančių feminizmą suvokti anapus individualaus ir vartotojiško būvio. Paklausta, kas aptariamu laikotarpiu paskatino moteris imtis feministinių intervencijų, N. Arlauskaitė svarstė, jog tai galėjo būti stiprių asmenybių ir specializacijų susidūrimas. Šiame kontekste ryškiausias Aušrinės Marijos Pavilionienės atvejis. Jos iniciatyva įsteigtas žurnalas ir moterų studijos Vilniaus universitete. Amerikietiškos literatūros studijos, kaip ir išeivijos atveju, suformavimo feministinį žinojimą, o drąsa ir statusas leido šias žinias skleisti.

Įdomu ir tai, kad E. Kačkutė-Hagan ir N. Arlauskaitė, paklaustos apie asmeninį santykį su feminizmu, įvardijo ne intelektualinę aplinką, o kasdienį materialumą. Susidūrusios su sistemine diskriminacija, turėjo sau rasti paaiškinimą. Atsakymas buvo akivaizdžiai susijęs su lytimi ir tai vertė permąstyti vertybinę sistemą. Šiandien feminizmas Lietuvoje turi įvairių at­spalvių, kuriuos lemia užsienio universitetuose įgytos žinios, savišvieta (skaitymo būreliai, primenantys S. Daugirdaitės aptartuosius), dvigubų standartų atspindžiai ir prastesnės socioekonominės situacijos analizė. Atrodo, panašios ir feministinę mintį ribojančios priežastys: stipri Katalikų bažnyčios įtaka, socialiniai burbulai, dėl kurių žinios nepasiekia visų moterų. Tačiau jausmo, kad viskas įmanoma, nėra. Todėl svarbu problemiškai analizuoti istoriją, perrašyti ją, kaip siūlė H. Cixous, pamilus save. Taip pat suprasti – šį aspektą įvardijo E. Kačkutė-Hagan – kad egzistuoja skirtingos moterys ir jų skirtingos, mums nepažinios realybės su savitais būdais reikšti save, priešintis ir įsigalinti.

Skaitymų sesijų įrašus galite rasti Kauno menininkų namų mediatekoje.