Giedrė Kazlauskaitė: „Nemėgstu fotografijos kaip žanro“

Ką reiškia būti nufotografuotai, kaip jautiesi fotografuojama?

Nemėgstu fotografijos, kaip žanro, esu daug kartų viešai išpažinusi tą nemeilę. Tikra yra tapyba, grafika; fotografija – perdėm demokratiška, tą daro visi. Bet fotografuotis su tavimi, Daiva, buvo smagu – tiesiog žiūrėjau į tai kaip į pramogą. Sakyčiau, fotosesija su profesionalu yra terapija, kurios rezultatas (bent jau man) ne tiek ir svarbus. Prisikvailioji, prisilinksmini. Susitikom Neringą Butnoriūtę ir Andrių Jakučiūną, tada patekom į kažkokią parko kertelę, kur bučiavosi įsimylėjėliai. Vos tik ėmėme staipytis jų fone, kaipmat susivyniojo meškeres.


Esama įsitikinimo, kad taip „pavagiama“ žmogaus siela... Tai turbūt retorinis klausimas.

Nesu prietaringa. O ką veikti su ta pavogta siela? Šiaip jau niekam nelinkėčiau savosios – mano galvoje veikia skalbimo mašina, būgnas sukasi dieną ir naktį. Vokite – pailsėsiu.

 

Daiva Kairevičiūtė. Rašytoja Giedrė Kazlauskaitė. Iš ciklo „99 scenarijai rašytojams“
Daiva Kairevičiūtė. Rašytoja Giedrė Kazlauskaitė. Iš ciklo „99 scenarijai rašytojams“

 


Kaip tau šis kadras?

Ar patiko šis kadras? Man labiau patiko tas, kuriame lipu į svetimą balkoną. Gal ne toks estetiškas, bet informuoja, jog esu pakankamai crazy, kad taip pasielgčiau. Šitas pretenzingas, neva primena nukryžiavimą (nekenčiu religinių aliuzijų, mene tai beveik visada primityvu). Bet gerbiu tavo sprendimą būtent šitą kad­rą rinktis kaip esminį – toks tavo matymas. Pasitikiu dailininkų estetika, tai jų profesija, aš šioje srityje – tik diletantė. Nesuprantu kolegų, nurodinėjančių, kokie turėtų būti jų knygų viršeliai (ar, dar blogiau, patys juos nupiešia). Šioje nuotraukoje pati sau atrodau visai linksma – privalumas, kad ne niūri.


Tau svarbu atrodyti?

Esu bjauri lesbietė – tokios net į veidrodį nežiūri, gaili tam laiko. Bet vertinu fotografus, kurie pamato mus gražiai. Yra apstu žmonių, kurie mato bet kaip ir dar viešina tas nekokybiškas nuotraukas kaip savo meno kūrinį. Tai smurtas, ir šiandien jis, deja, legalus. Nors ir aš juk turiu teisę aprašyti bet kurį atgrubnagį. Tik gaila dėmesio, turiu reikšmingesnių priešų.


O gal nufotografuota tampi tiesiog spektaklio personaže, kuri gyvena jau atskirą gyvenimą?

Nufotografuotieji, tampantys spektaklio personažais... Taip giliai nekapstau. Kai galvoju apie Salomėją, man ji nėra mergina languota suknele iš fotografijos. Ir Škėma nėra dendis su kaklaskare ir cigaru. Manau, tai recepcijos niuansai. Šiuos autorius geriau pažįstu iš tekstų, mąstau apie juos iš vidaus, kaip apie psichologinius tipus. Ne mano problema, jei provaikiai mane suvoks tik kaip strakalę iš nuotraukos. Manęs tai nebejaudins.


Kalba keičiasi, vizualėja, esama nuogąstavimų, kad teksto (tradicine prasme) greitai apskritai neliks. O galbūt iš rašytojo irgi liks tik vaizdas?

Gal tam tikra prasme iš rašytojo jau ir liko tik atvaizdas – esama žmonių, susikūrusių rašytojo įvaizdį, nors neparašė nė vienos knygos. Jie rengia mokymus, kaip rašyti, arba socialinėse medijose viešina kokias nors romantines rašytojiškas klišes – spausdinimo mašinėles, plunksnas, pergamentus greta kavos puodelių ir pan. Publika mielai tą vartoja, priima už gryną pinigą. Viskas OK, tai verslas. Nei tikrovę persmelkiantys tekstai, nei tie, kuriems jų reikia, neišnyks. Tik svarbu, kad man pačiai nereikėtų dauginti masėms įtinkančių įvaizdžių – visiškai to nenorėčiau.


Parengė Virginija Cibarauskė ir Daiva Kairevičiūtė


Giedrė Kazlauskaitė – kultūrinė fosilija.