Asmeninio archyvo nuotr.

 

Per pastarąjį šimtmetį kolonijinių kalbų literatūros kanonai patyrė tris dideles transformacijas, susijusias su dekolonizacija, feminizmo judėjimu ir šiuo metu vykstančia technologine revoliucija. Pirmosios dvi transformacijos – politinės ir ideologinės, trečioji – formali. Pirmosios iš esmės susijusios su besikeičiančia politinės galios sistema pasaulyje ir valdymo principais, konkrečiai – su perėjimu nuo imperialistinių galios santykių į demokratinę sistemą, paremtą socialinio teisingumo, įtraukties ir rūpesčio etika. Trečioji – su tuo, kokio formato tekstai gali ir turi būti laikomi literatūra, su technologine literatūros multimediacija ir su tuo, kad monumentalius epikos žanrus šiuo metu beveik pakeitė TV serialai, o į kitas medijas persikėlusi poezija įgavo ir vaizdo, ir garso dimensijas.

Bendrąja prasme literatūros kanonas yra autorių ir jų kūrinių, laikomų kiekvieno literatūros žanro etalonais, visuma. Vakarų arba pasaulio literatūros, kaip ir nacionaliniuose mažųjų Europos literatūrų kanonuose, moterų sukurtų tekstų yra be galo mažai. Neseniai kolegės literatūrologės Viktorija Šeina ir Aistė Kučinskienė išleido monografiją „Mokyklinis lietuvių literatūros kanonas: šimtmečio raidos rekonstrukcija“ (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2024), kurioje nagrinėja mokyklinį lietuvių literatūros kanoną. Jų tyrimas parodė: „Tiek ilgalaikiame, tiek konkretaus laikotarpio mokykliniame kanone akivaizdžiai dominuoja vyrai.“ Šį reiškinį jos aiškina taip: „Viena vertus, tai lėmė objektyvi aplinkybė – moterų įsitraukimas į literatūrinę veiklą Lietuvoje iki pat XX a. antros pusės buvo gerokai mažesnis nei vyrų. Antra vertus, pastebimai mažesnę rašytojų moterų kanonizaciją galėjo lemti visuomeniškai-patriotiškai angažuota vertybinė kanono struktūra. Lietuvių autorės (su menkomis išimtimis) dažniau rašė apie asmeninius išgyvenimus, šeimos santykius ir gerokai rečiau nei rašytojai vyrai rinkosi tokias temas kaip tėvynės meilė, politinė ir socialinė priespauda, asmenybės drama istorinių lūžių fone ir pan.“

1962 m., antrosios feminizmo bangos pradžioje, JAV poetė ir literatūros kritikė Tilly Olsen parašė knygą „Silences“, nagrinėjančią tylos fenomeną literatūroje. Kaip vieną nenatūralių tylos priežasčių ji nurodė gyvenimo sąlygas, kurios daugeliui nesuteikė rašymo prabangos: „Nebylūs, nežinomi Miltonai, kiauras dienas praleidę kovodami už būvį; neišsilavinę, neraštingi žmonės; moterys. Jų šimtmečių tyla byloja apie tai, koks buvo ir yra didesnės žmonijos dalies gyvenimas. Jų kūrybos pėdsakų likę liaudies dainose, lopšinėse, pasakose, pačioje kalboje, anekdotuose, posakiuose, prietaruose, bet nieko nežinome apie pačius kūrėjus ir jų likimą.“ Literatūra ir literatūros kritika leidžia įgarsinti šiuos balsus, užpildyti tylą ir įtraukti nutylėtus balsus į kanonus.

Į literatūros kanonus reikia įtraukti moterų balsus. Pasak V. Šeinos ir A. Kučinskienės, „kanonas formuoja bendruomenės savivoką ir normatyvinę verčių sistemą“. Kitaip tariant, kanonai kuria, įkūnija ir atspindi kolektyvines kalbos, literatūros vartotojų bendruomenės vertybes, formuoja bendrabūvio principus, etines ir moralines nuostatas. Remiantis demokratijos principais, nacionalinėse ir kalbos vartotojų bendruomenėse vietos turėtų užtekti visoms ir visiems. Jei sistemingai – per mokyklos ir universiteto skaitinius – jaunuoliams teigsime, kad nedidelės grupės privilegijuotų vyrų pasaulio matymas, literatūros estetikos principai yra universalūs ir vieninteliai teisingi, į paraštes nustumsime didžiulės žmonijos dalies pasaulio pajautą, buvimo jame būdus kaip marginalius ir mažiau teisėtus.

Svarbiausios „objektyvios“ priežastys, dėl kurių moterys iki beveik XX a. vidurio turėjo gerokai mažiau galimybių įsitraukti į literatūrinę veiklą, yra dvi. Pirma – tai, kad moterims nebuvo leidžiama siekti išsilavinimo, naudotis piliečių teisėmis, valdyti turtą ir siekti politinės ar simbolinės valdžios. Antra – kultūriškai joms buvo skirta rūpintis kitais ir tenkinti vyrų poreikius. Moterys rašytojos, kurios pateko į kanonus, dažniausiai buvo netekėjusios arba ištekėjo vėlai, paprastai neturėjo vaikų arba turėjo tarnų. Trumpai tariant, tos, kurios, anot Virginios Woolf, turėjo pinigų ir savo kambarį. Kitos rašė slapyvardžiais, slapstėsi po vyrų tapatybėmis arba kitaip mėgino apgauti sistemą, kur joms oficialiai nebuvo vietos. Moterys, kurios nerašė literatūros, bet buvo raštingos, rašė ką kita.

Jei vertybiškai sutartume, kad tas moterų indėlis į kalbos ir vaizduotės raidą toks pat svarbus, kaip kanonizuotų vyrų, turėtume atkreipti dėmesį į to, ką jos užrašė, literatūrinę bei kultūrinę vertę ir į literatūros kanonus įtraukti jų kūrybinį palikimą – į užmarštį nugrimzdusius literatūros kūrinius, nepublikuotus tekstus, egodokumentus, silva rerum, laiškus, publikacijas spaudoje ir dar daugybę dalykų. Moterys, kurios buvo neraštingos, kūrė ir pasakojo istorijas, dainavo ir kitaip dalyvavo ausdamos kolektyvinį kalbinį ir kultūrinės vaizduotės audinį. Šiuolaikinė moterų literatūra (ir kitos meno raiškos formos) yra atidi sakytiniam moterų palikimui. Ji remiasi sakytinės istorijos surinktais duomenimis, atkuria ir įžodina matrilinijinę šeimų bei visuomenės atmintį. Atėjo laikas klausytis užrašytų praeities moterų balsų – juos galėtume išgirsti per šiuolaikinių rašytojų kūrybą, liaudies dainas, užkalbėjimus ar kitą sakytinį paveldą.

Kita V. Šeinos ir A. Kučinskienės minima moterų tekstų neįtraukimo į kanoną priežastis – „visuomeniškai-patriotiškai angažuota vertybinė kanono struktūra“. Tai reiškia, kad moterų kuriama literatūra nepatenka į kanonus dėl tam tikrų estetinių atrankos kriterijų. Tai, kad autorės, ir tikrai ne tik lietuvės, dažniau rašė apie asmeninius išgyvenimus ir šeimos santykius fone, nereiškia, kad jų tekstai savaime nevertingi ar neatspindi nacionalinių vertybių. Tai reiškia, kad jie neatitinka specifinių kanono atrankos kriterijų. Dėl šios priežasties septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose radosi atskira literatūros tyrimų kryptis – moterų literatūra, – kuri nuosekliai aptarė ir iki šiol aptarinėja kitokius estetikos principus, juos vertindama kaip ne mažiau svarbius ir įdomius nei tie, kurie laikomi vertingais nacionalinėje vyrų literatūroje. Ši literatūros tyrimų ir studijų kryptis, galima sakyti, netgi yra gaji Lietuvoje, tačiau tai, kodėl jai nesiseka „nulaužti“ imperialistinio, nacionalpatriarchalinio literatūros kanonų sudarymo kodo Lietuvoje, – atskiro straipsnio, o gal net tyrimo reikalaujantis klausimas.

Mėginant įveikti šią antrąją moterų neįtraukimo į kanoną priežastį, galima imtis net kelių priemonių. Pirma, galima panagrinėti tai, kokiais lyčių vaidmenimis grindžiamas esamas literatūros kanonas. Kokie vyrų ir moterų vaidmenys nacionalinėje vaizduotėje ir literatūroje laikomi tinkamais, o kokie – ne. Pasidomėti, ką patriotiškai nusiteikusios moterys darė tuo metu, kai vyrai rašė, rasti tekstų, kurie tai liudytų, ir sąmoningai juos įrašyti į kanoną. Savo tyrimuose pastebėjau, kad moterys, būtent motinos, daug prisidėjo prie lietuvių kalbos išsaugojimo carinės ir sovietinės okupacijos metais, jos iki šiol tai daro išeivijoje ir dabartinėje diasporoje. Rasti tekstų, kurie liudytų šį moterų indėlį į nacionalinį Lietuvos projektą, nebūtų sunku. Tačiau net tos moterys, kurios „teisingai“ atlieka nacionalinės vyrų vaizduotės joms skirtus vaidmenis, vis tiek lieka už literatūrinio kanono ribų.

Antra, permąstyti ir dekonstruoti estetikos principus, kuriais remiasi tie kanonai, ir padiskutuoti apie tai, ar tikrai XXI a. mes vis dar išpažįstame imperialistines, vyrų dominavimu, moterų nuolankumu ir visų kitų nutildymu paremtas literatūros estetikos vertybes? Ar tikrai Lietuvos meilė ir valstybingumo saugojimas reikalauja grožėtis pasauliu, kuriame moterys yra vyrų geismo arba frustracijos projekcijos, kuriame jos tik laukia savo odisėjų arba seksualiai juos tenkina, kuriame prieš jas smurtaujama? Norint įrašyti moterų balsus į kanonus, galima rasti iki šiol nepublikuotų arba dėl „netinkamos“ estetikos nematomų tekstų ir įtraukti kultūriškai iki šiol neįtvirtintus moterų pasakojimus. Jų literatūrinė vaizduotė yra tokia pat svarbi kaip vyrų. Jei sutartume, kad tos vaizduotės kuriami pasakojimai apie valstybę, jos įstatymus, reguliuojančius moterų kūnus, jų seksualumą, joms priimtinas gimdymo ir vaikų auginimo praktikas, kalbą, asmeninio gyvenimo pasirinkimus yra tokie pat vertingi kaip vyrų, moterims atsirastų daug daugiau vietos literatūros kanonuose.

Galiausiai, – jei jau tikrai norime laikytis vyrų autorių ir jų kanonizuotų tekstų, – galima, sakyčiau, netgi būtina, juos nagrinėti kritiškai apmąstant juose įtvirtintas estetines, etines ir galios santykių nuostatas, požiūrį į moteris ir kitas tapatybes.