Rugpjūčio 31-osios pavakarys Karoliniškėse, į vietinę gėlių parduotuvę atveža glėbius žiedų, pardavėja Gitana su prilipusiu šlapiu rožės lapu ant nuogos blauzdos išeina pasitikti krovėjų, užspaudžia dešinės rankos plaštaką kairiojoje pažastyje, rūko; pro šalį nukulniuoja Rimvydas su čemodanu, mintyse paskendęs trijų vaikų tėvas (mažametįmokyklėlėntadavaldybosposėdin...), taip skuba, nepastebi sūnaus Ovidijaus su dviem draugais, rūkančiais netoli kiosko. „Ė, tai kur susišaudysim alko tūsui?" – vienas jų švilpteli kitoje gatvės pusėje pasirodžius Deimantei ir Linai; pastaroji iškelia vidurinįjį pirštą brolio chebros pusėn, įsikimba draugei į parankę; Deima per vasarą neperskaitė nė vienos knygos, užtat su tėvais buvo Egipte, Lina neįveikė „Kuprelio", bet perskaitė „Heroiną" (du kartus); Rimvydo žmona Asta stovi balkone ir žvalgosi vyro, pamojuoja mergaitėms kieme, tos pamojuoja atgal ir garsiai nusijuokia, moteris užveria balkoną, užtraukia naktinę užuolaidą; juodos Pijaus kelnės ir balti marškiniai tvarkingai kaba ant svetainės durų rankenos, vėsta lygintuvas, vonioje –­ į kibirą įmerktas traškus raudonas kardelis. Asta panardina ranką į kibirą, prieš veidrodį vėsinasi skruostus, pasmakrę, kaklą; vaikų kambaryje Pijus trenkia mašinėlę į sieną, įkiša galvą į naują ryškiai mėlyną kuprinę ir pasiekia kakta kvapnų dugną...

...nežinau, ką šiandien moksleiviai, be privalomųjų knygų, skaitė vasaros dienomis. Jei apskritai skaitė. O jei dar užsimanys skaityti, tuomet siūlau šiek tiek dėmesio vertos literatūros vaikams ir paaugliams.

Eduard Uspenskij. „Dėdės Fiodoro teta". Iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė. – Vilnius: „Nieko rimto", 2013.

Pirmąją Uspenskio knygą apie Dėdės Fiodoro nuotykius esu pristatęs 3406-ajame „Litmenio" numeryje. Tada džiaugiausi pagaliau pasirodžiusiu vertimu, ką darau ir dabar – išėjus antrajai knygai. Tiesa, „Dėdės Fiodoro teta" – taip jau būna tęsiniams – atrodo blankesnė ir vietomis net įtartina. Uspenskis toliau „groja" panašiomis situacijomis, šį kartą fragmentiškesnėmis, ne itin derančiomis prie bendro teksto. Tiesą sakant, antrosios knygos istorijos linija į pabaigą virsta tik punktyru. O kodėl įtartina? Nes rašytojas kartu su Tetos Tamaros personažu įsileidžia truputį politikos.
Tamara yra reikli ir valdinga karo veteranė. Kaimelyje pas Fiodorą, Matroskiną ir Šariką ji nori įvesti discipliną ir tvarką, galiausiai – tapti politike ir patekti į pačią Dūmą, o su ja į kaimą atvykęs toks Ivanovas Ogly pasakoja tikras istorijas apie šviesią Tamaros karinę tarnybą, apie jos sumanius manevrus ir drasą. Tekste, žinoma, šaipomasi, apie tetos praeitį kalbama su ironija, apie dabarties planus – taip pat: jie bliūkšta, primesti kaimeliui „senojo režimo" nepavyksta – pernelyg nerimti ir laisvi jo gyventojai.
Vyresniam skaitytojui karinės, švelniai politizuotos istorijos bus (at)pažįstamos, kodai lengvai suprantami. Vaikai, matyt, dėmesį kreips į kvailas, linksmas, pilnas gyvo humoro veikėjų išdaigas, kurias Uspenskiui kurti sekasi išties neblogai.

Sylvia Waugh. „Žmogonai dykrose". Iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas. –­ Vilnius: „Nieko rimto", 2012.

1993 m. britų rašytoja Sylvia Waugh į pasaulį paleido Žmogonus – žmogaus dydžio skudurines lėles. Jos apsigyveno tarp mūsų. Tiksliau, Lietuvoje jos pasirodė praėjus šešeriems metams. Pirmąją penkių knygų serijos dalį – „Žmogonai" –­ išleido „Alma littera", o leidykla „Nieko rimto" neseniai perleido. „Žmogonai dykrose" – antroji dalis, kurioje stebuklingai atgijusioms skudurinėms lėlėms vėl kyla pavojai: jų gimtosios Broklehersto alėjos namus ketinama nugriauti. Viešumoje nesirodančios lėlės rizikuoja būti pastebėtos, o jau tada viskas gali pakrypti netikėčiausia linkme, juk šios skudurinės lėlės – gyvos ir kalbančios! Pagalbos ranką ištiesia toks Albertas Pondas, tolimas jų giminaitis, bet ne skudurinis.
Situacija ta pati – tęsiniai nuvilia. Ir tikrai ne todėl, kad pirmą knygą skaičiau paauglystėje. Manau, ir šiandien jos žavesys neblėstų. Antrosios dalies siužeto vingiams trūksta argumentacijos, tobulumo. Regis, Waugh, rašydama antrąją knygą, šliuožė ant populiarumo bangos, mažiau koncentravosi į pasakojimo taisykles ir logiką, o daugiau plėtojo kiekvienos lėlės charakterio bruožus, taip susmulkėdama, išskysdama, ypač pabaigos link.
Be abejo, „Žmogonai dykrose" kur kas geriau nei lentynas užtvindžiusios spalvingos, bet menkavertės knygos vaikams ir paaugliams. Knyga išlaiko (arba kartoja) jau pirmoje dalyje svarbias savojo tapatumo, kito ir kitokio, susvetimėjimo, savų namų, šeimos temas. Sušmėžuoja ir meilės tema (tarp jaunuolio Alberto Pondo ir vienos iš skudurinių lėlių – paauglės Pilbymos), tačiau apie ją tik užsimenama, gaila. Belieka laukti trečiosios dalies vertimo. Norisi tikėti, autorė joje mažiau kartosis, bus originalesnė.

Johanna Spyri. „Heida". Iš vokiečių kalbos vertė Adomas Druktenis. – Vilnius: „Alma littera", 2013.

Šveicarų rašytojos knyga „Heida" – parašyta XIX a. pab. ir dabar laikoma vaikų literatūros klasika – pasakoja apie mergaitę Heidą, tetos paliktą pas senelį (Kalnų Dėdę) aukštai kalnuose, jos draugystę su berniuku Peteriu, jo mama ir akla senele, apie mergaitės gyvenimą Frankfurte pas turtingą poną Sezemaną, nuoširdžią jos draugystę su šeimininko dukrele Klara ir grįžimą vėl į kalnus – ten, kur pasveiksta siela. Didelių įmantrybių istorijoje nėra. Realistinis pasakojimas laikosi ant tvirtų ir aiškiai akcentuotų opozicijų: kalnai ir miestas, geras ir blogas, kūnas ir dvasia, šviesa ir tamsa. Miestas žmogų gadina, kūnas ir siela silpsta, o štai kalnuose žmogus atsigauna, pulsuoja gyvybe, kalnuose grįžta gyvenimo džiaugsmas.
Johanna Spyri yra persmelkta pozityvizmo filosofijos šviesa. O šviesa čia – ir Dievas, ir mokslas. Pavyzdžiui, laukinukė Heida supažindinama su Dievo žodžiu ir nuo tol į daugelį dalykų pradeda žvelgti kitaip; neišauklėtas, emocingas ir storžievis Peteris išmoksta skaityti ir tampa savotiškai normalesniu žmogumi. Daugelis knygos epizodų dabar atrodo pernelyg sentimentalūs, nugludinti, tvarkingi, tačiau esama ir įdomių, įtraukiančių vietų, ypač skyriuose apie Heidos gyvenimą Frankfurte, kur netrūksta tokių spalvingų veikėjų kaip panelė Rotenmajer, tarnas Sebastijanas, pagyvinančių vietomis monotonišką pasakojimą, suteikiančių jam dinamikos ir komizmo.
Kaip baigiamajame žodyje teigia literatūrologas Kęstutis Urba, „Heida" padarė poveikį ne vienam vaikų rašytojui. Eleonoros H. Porter nuoširdžioji „Poliana", Frances Hodgson Burnett nuostabusis „Paslaptingas sodas", Lucy Maud Montgomery optimistinė „Anė iš Žaliastogių" – visos šios knygos tam tikra prasme gimė po „Heidos" ženklu. Visos jos nėra privalomi, bet labai rekomenduotini skaitiniai.