Tadas Zaronskis literatūriniame lauke jau spėjęs su­šmėžuoti ir netgi gauti premijų. Vis dėlto eilėraščių rinkinys „Spalvinimo knygelė draugams“ – debiutinė jo knyga, o iš pokalbių su poetu galima spręsti – gana ilgai kaupto rašymo rezultatas. Čia norėčiau išskirti anotacijoje Virginijos Cibarauskės pavartotą ekspresionizmo terminą bei Donato Petrošiaus komentarą apie šiame rinkinyje tvyrantį kalbiškai suvaldytą megachao­są. Būtent šie, man rodos, taiklūs apibūdinimai, įgyvendinti knygoje, paveikė kaip klijai – vienu prisėdimu „Vingiu Dubingiu“ aludėje pavyko įveikti bene trečdalį jos. Beje, jau nuo pirmų eilėraščių T. Zaronskio poezija susisiejo su vokiečių ekspresionisto Ernsto Ludwigo Kirchnerio vizualiaisiais darbais ir ilgainiui šis įspūdis tik stiprėjo. Tas pats tirštumas, formos aštrumas, maišto dvasia, tas pats siekis tikrovę savitai deformuoti ir veikti suvokėjo emocijas. Daug nuogumo, kūniškumo, moterų, erotikos ir urbanistinio, intensyvaus peizažo. Tapantysis mėgo save eskizuoti ir pateikti autoportretus, kalbantysis apibūdina – irgi savotiškai tapo – save kaip liesą, išblyškusį, gal pervargusį. Gal tik poeto spalvinė gama ne tokia turtinga.

Lyg XIX–XX a. modernistas T. Zaronskio kalbėtojas regi ir fiksuoja jam svetimą miestą, tyrinėja savo sąmonės užkampius, joje kylančius vaizdinius, iš dalies mėgaujasi savo subjektyvumu. Simboliškai į praėjusį amžių nukelia ir poeto vartojamas „neurozės“ terminas, retai išgirstamas šiandien. Intertekstualiai taip pat dažnai pajudama į praeitį: eilėraščiuose momentiškai pasirodo Georgas Hegelis, Immanuelis Kantas, J. W. Goethe, Hermannas Rorschachas ir kt. Pirmoji rinkinio dalis „Kaip apsiginti nuo nerimo“ liudija subjektą (pavadinkim jį paties autoriaus žodžiu – veikėją), rašantį akademinį darbą. Ironizuojama jo ir apskritai moksliškumo svarba. Rodos, poezija šiam veikėjui tampa išsigelbėjimu, iracionalumo švente, kur nepabijoma leistis į išskirtinai afektines būsenas. T. Zaronskio poezijai būdingas didžiulis įtampos laukas, siekiama kurti autentiško, tiesiogiai perduoto teksto efektą. Grubi, tarytum instinktyvi kalba, barbarizmai ar keiksmažodžiai dažniausiai nėra savitiksliai, bet tarnauja kurdami geliančio, pjaunančio ir rėksmingo pasaulio vaizdą: „per knygą eina pirštai / per gatvę eina mentai / ir niekas nesupranta / ir iškala stotelės / supistą stiklą čiūvas / jis garsiai rėkia viską / ką faulkneris užrašė...“ (p. 71) Panašu, subjekto patirtys pranoksta jo skaitomus tekstus net tuomet, kai išgyvenamos grynai mentaliniu lygmeniu. Šia prasme pirmoji rinkinio dalis labiausiai „knyginė“, joje kalbantysis tarytum ruošiasi išėjimui į pasaulį, kurį perskaityti raštai suprojektuoja savaip: „aš sužinojau kad tikrovė baugina / kad beatodairiškai kvaili žmonės yra baisiausia gamtos dalis / ir tai įsteigė mano tylų solidarumą su mišku“ (p. 9).

Knyga nervinga, juslinga, provokatyvi, vietomis – kiek dramatiška, o ir su nihilizmo užtaisu. Eilėraščiai neretai tapybiški, vizualiai tikslūs, savitą sutemų atmosferą kuria ir pasikartojantys kambario, pelių, daiktų, dulkių, gėlių, mėsos ar neurozės įvaizdžiai, urbanistinės detalės. Daiktų esatis jaučiama, perduodanti savą nuotaiką, įžeminanti kalbantįjį. Kartais – primenanti apie visa ko rutiniškumą. Poetas mėgsta nurodyti ir daiktų spalvą, formą ar struktūrą, o tai, manau, vykusiai įžemina, įatmosferina ir skaitytoją. Gana gyvai galime įsivaizduoti aprašomą subjekto kambarį ir patį subjektą – beje, nuolat geriantį. Rodos, alkoholis kalbančiajam tarnauja kaip pagalbinė priemonė daiktus, žmones ir miestus atverti kitais (aštresniais) rakursais. O gal tai įvaizdžio dalis?

Skaitant „Spalvinimo knygelę draugams“ nepavyko atsiginti nuo sąsajų su absurdo literatūra. Eilėraščiuose dažnai tvyro iracionalumo ar grotesko atmosfera, rutiniškumo elementai (ypač pirmojoje dalyje), įstrigties, nevilties ar nuovargio jausena. Su absurdo literatūra kalbamasi ir tiesiogiai – rinkinyje randame Albert’o Camus „Svetimo“ eilutes, o viename paskutiniųjų eilėraščių sutinkame absurdo dramaturgą Samue­lį Beckettą, kurį, pasak poeto, turėtume perskaityti prisėdę ant „vėstančios godot kūnų krūvos“ (p. 80). Tačiau T. Zaronskio veikėjo nihilizmas nėra beketiškas – apie šį autorių dažnai kalbame kaip apie tą, kuris, neigdamas pasaulio prasmingumo idėją, išties ją teigė. O „Spalvinimo knygelėje draugams“ po daugybės nevilties ar skepticizmo „dienų“, paskutiniame eilėraštyje tarytum priimamas sprendimas: „jeigu reiktų dabar numirti / aš nė kiek nedvejočiau / tiesiog tvirtai atsakyčiau / ne“ (p. 81). Tokia pabaiga savitai išsprendžia ir visame rinkinyje juntamą mirties, beprasmybės trauką. Tiesa, tai tik vienas galimų perskaitymo variantų, ta lygtis nėra itin akivaizdi, tačiau apie ją kalbėti leidžia pasirodantys savižudybės įvaizdžiai, subjekto įtampos ir nuožma, bodėjimasis pačiu buvimu.

Apskritai T. Zaronskis itin mėgsta (ir jam pavyksta) priešinti, kalbėti neiginiais, antitezėmis, paradoksais, sukuriant netikėtas naujas prasmes: „niekada prasideda rytas“ (p. 31); „į savas nevietas aš kol kas pakiūtosiu“ (p. 31). Nevengiama pasikartojančių „gal“, „turbūt“, „nežinau“ arba pasirenkama dekonstruoti anksčiau kurtas prasmes: „dar velniop visa tai ką sakau taip iš tikro nebūna“ (p. 68). Tiesos neieškoma ar bent jau netikima, kad ji gali egzistuoti anapus subjekto ribų: kaip tipinis ekspresionistas kalbantysis labiausiai kliaujasi savo subjektyviąja tiesa. Ieškotoju jo taip pat nepavadinsi – eilėraščių subjektas dažniau konstatuoja, fiksuoja, patvirtina. Jei ko jam ir trūksta, tai smalsumo, nuostabos.

Beketiška tai ar nelabai, tačiau kartais autorius persistengia, praranda ryšius su „tikrove“. Bent jau maniškė vaizduotė kartais nebepatempdavo vaizdų alogiškumo, metaforų gausos: „mes grįžom į pirmą šaltos buto rankovės akį kur pasaulis dar nedvokė“ (p. 49); „industrinis / klimatas yra virbai skrodžiantys pakaušį, tušti / kilometrai jų pervertos erdvės, laukiančios, kol ką nors joje / užsigausi“ (p. 44). Kai tokios ir panašios eilutės sudaro didesnę dalį puslapio (ar visą), tampa tiesiog per tiršta. Aiškumo, konceptualumo trūkumas tuomet verčia tuos eilėraščius skaityti kaip nesuvaldytą pasąmoninę medžiagą, o gausios metaforos grasina likti tik tuščiais kalbos indais, ornamentika, ir tiek. Labai norint, į šiuos tirštus vaizdinius galima pažvelgti ir per absurdo prizmę: kalbos, kaip galimo komunikacijos būdo, paneigimą. Beje, juk būtent S. Beckettas manė, kad menininkas turįs teisę likti neaiškus ir nesuprastas. Veikiausiai iki tam tikros ribos – gerai, kad T. Zaronskio rinkinys gana įvairiapusis, gausu ir konceptualių eilėraščių, kuriems pasitelkiama taupesnė raiška („R.“, „prabundant, skundžiantis“, „neturiu ką pasakyti“, „lengviau niekada nebebus“ ir kt.)

Nemažai eilėraščių turi tvirtą naratyvinį ar reikšminį karkasą, o ir komunikacija su skaitytoju juose atviresnė, gebama pajudėti link būtinių universalijų. Originaliai, kinematografiškai viso rinkinio kontekste atrodo ir juslingas eilėraštis apie Mariną („aš matau rūką...“), parašytas tamsios romantikos, film noir ir ironijos dvasia. Intensyvaus, netikėto siužeto, nestokojantis absurdo elementų.
Pirmoje dalyje („Kaip apsiginti nuo nerimo“) ryškesnis autentiškumo, atvirumo efektas, o ilgainiui rinkinyje sustiprėja teksto fiktyvumo dėmuo. Pozityvu, kad knygoje bemaž nėra skyrybos, tai kuria tiek savitą skaitymo ritmiką, tiek intrigą – atsirandančios prasmės gali būti perdėliojamos įvairiopai. O eilėraščių pavadinimai, neretai pasirodantys tik turinyje, gali tapti kone atskiru eilėraščiu ir tarnauja kaip labai reikalingas rinkinio žemėlapis.

Vis dėlto eilėraščiai, kuriuose ryškėja kažin koks škėmiškas sąmonės srautas, skamba nelabai skoningai, jiems kenkia ir kreipiniai į Eleną: „Elena / o aš bent jau galiu pamokyti tave nemirti“ (p. 43). Čia galima šyptelėti ir dėl autoriaus nuotraukos ant viršelio atvarto, kuriame jis pučia cigaro (?) dūmus. Pakanka prisiminti, kokios Antano Škėmos ir A. Camus nuotraukos dominuoja viešumoje ir kokios apskritai XX a. vyrų nuotraukos. Kad ir kaip ten būtų, ši nuotrauka visai tikslingai apibendrina rinkinio maišto, paribių bohemos dvasią. Nemažai svarsčiau apie subjekto pozas šiame rinkinyje, labiausiai užkliūva kelios, kiek klišinės: neprieinamo – moterų trokštamo suvedžiotojo; nuolat geriančio ir kenčiančio neurotiko. Nors nepamirštama pažaisti su eilėraščio forma, struktūra, tema, tačiau vaidmenimis pernelyg neįvairuojama.

 

Ernstas Ludwigas Kirchneris „Schlemihl in der Einsamkeit des Zimmers“, 1915

Šį medžio raižinį (visą jų seriją) E. L. Kirchneris kūrė įkvėptas Adelberto von Chamisso istorijos apie Peterį Šlemilį, pardavusį savo šešėlį už turtus, ir dėl to tapusį visuomenės atstumtuoju. Rodos, dailininkas su juo tapatinosi, nes atleistas nuo tarnybos kariuomenėje Pirmojo pasaulinio karo metu vienas užsidarė studijoje. Bijodamas visuomenės pasmerkimo E. L. Kirchneris į Berlyno gatves išeidavo tik naktimis, o Šlemilis turėjo vengti saulės šviesos, kad niekas nepastebėtų jo neturint šešėlio. Šiame raižinyje Šlemilis (ar veikiau pats E. L. Kirchneris) stovi nuogas, nenatūraliai persikreipęs, alkūne pasirėmęs į sieną, tarsi nebetilptų savo vienutėje. Erdvė uždara ir ankšta, juntama įstrigtis, izoliacija, nepatogumas. Šlemilio (E. L. Kirchnerio?) veidas sunkiai nusakomas. Gal todėl, kad E. L. Kirchneriui rūpėjo kare prarastos tapatybės tema. O ar rūpi tapatybė T. Zaronskio veikėjui? Ir kodėl jis bijo šviesos?

Pirmoje rinkinio dalyje T. Zaronskio veikėjas taip pat tūno savo kambaryje-kalėjime, kuriame jį čia (bent iš pažiūros) laiko rašomas akademinis darbas. Tačiau jo emocija, skirtingai nei Šlemilio, panašesnė į nirtulį. Jis pasižymi didesniu dėmesiu sau, netgi obsesyviai stebi savo pajautas. Ne mažiau obsesyviai geba tyrinėti kūniškumą, seksualumą, geismą ar leistis į keistas, tamsias vizijas. Būtent vizijų pavadinimas atrodo tinkamiausias toms hermetiškoms metaforoms, kai nutrūksta komunikacija su skaitytoju ir reikšmės lieka atviros tik pačiam autoriui. Susidaro įspūdis, kad subjektas rinkinyje gyvas tamsa ir jos teikiama savinaika, juk tragedijos skirtos jaučiančiajam, o komedijos – sau neleidžiamos: „šitie maži džiaugsmai / truputį kvailina / ko čia šypsais sakau“ (p. 30). Rodos, chaoso nebuvimas grasina jam nuobodžiu, banalumu, nejautra, todėl asmeninių dramų trokštama: „ir tragedijų nebeįperka blausios / kantriai kaupto liūdesio monetos“ (p. 74); „ačiū / tiems kas paliko mane neramybėje“ (p. 74); „ir viena isterija laimingam“ (p. 72). Šios būsenos kiek romantizuojamos, tačiau leidžia likti aktyvios įtampos teritorijoje. Chaosas – jo dirva ir priklausomybė. Neretai gręžiojamasi ir į praeitį, kur įtampos momentų gausu. O kai kalbančiojo visatoje viskas tampa pernelyg nirtulinga, knygoje pasirodo ir raminamasis vaistas – ksanaksas. Nesinori sutikti su D. Petrošiaus komentaru, kad „Spalvinimo knygelėje draugams“ pasiplaunama iš visų komforto zonų. Manau, rinkinio kalbančiajam komforto zona – tamsa, jos teikiamas užribis ir užaštrintos būsenos. Gal tiktų pasakyti – į šviesą išeiti jam pavojinga, nes tapatybė pasklidusi tamsoje, ją ten ir bandoma susirankioti. Arba... tamsoje ją dar labiau sumalti, sunaikinti savojo aš perteklių, o galiausiai „pakilt virš savęs ir ištikšti“ (p. 73).

Svarbu pagirti už rinkinio sudarymą, nesgi taupesnės raiškos, metaforomis neperkrauti eilėraščiai po jau minėtųjų veikia kaip atgaiva, kuria malonų tekstinį bangavimą. Tuomet ir kalbančiojo tikrovė tampa komunikabilesnė, artimesnė, universalesnė. Kartais pakanka vos vienos eilutės, kad eilėraštis pasakytų šį tą daugiau: „aš matau rūką. tai reiškia nematau daiktų“ (p. 61).

Išties poetas šiuo rinkiniu demonstruoja gebantis kurti įvairiopus ir drąsius eilėraščius. Nebijo būti nepopuliarus tarp vyresnių skaitytojų ar apskritai XXI amžiuje. Tačiau tieji išskirtines emocijas provokuojantys eilėraščiai turi ryškų trūkumą – ilgainiui gresia skaitytojo emociniu atbukimu, nejautra. Todėl spalvinčiau autoriaus knygą gana rėksminga raudona, melancholiška pilka ir didžiąja dalimi – juoda.