Elisa Shua Dusapin – korėjiečių ir prancūzų kilmės autorė, gyvenanti (bent jau formaliai) Šveicarijoje, bet pastaruosius kelerius metus leidusi įvairiuose kraštuose, kur atsidurdavo dėl rašomų romanų. Jų aplinka apima plačią teritoriją: nuo Prancūzijos kaimų iki Vladivostoko ir Tolimųjų Rytų – Japonijos, Pietų Korėjos. Neseniai autorė lankėsi ir Lietuvoje, tiesa, ne naujai rašomo romano skatinama. Kauno literatūros savaitėje ji kalbėjo apie pirmąjį savo romaną „Žiema Sokče“. Jis iki lietuvių skaitytojo keliavo net aštuonerius metus – knyga pirmą kartą prancūzų kalba išleista 2016-aisiais. Galima pasidžiaugti, kad apskritai atkeliavo, nors nuo to laiko buvo išleisti dar keturi romanai, o šiuo metu leidžiamas ir penktasis – „Išskyrus sieną“, kuriame autorė tyrinėja sienos daugiaprasmiškumą Artimųjų Rytų kraštovaizdyje (Jordanijos, Sirijos, Palestinos, Izraelio teritorijose). Žodis „tyrinėti“ čia yra reikšmingas, nes savo romanais E. S. Dusapin tarsi atlieka antropologinius lauko tyrimus – ilgam vyksta į svečius kraštus, klausosi vietinių žmonių pasakojimų, akylai stebi jų kasdienybę. Galutinis rezultatas nepretenduoja į mokslinį apibendrinimą – rašytoja nesiūlo atsakymų, nesivelia į intelektualinius išvedžiojimus, netgi atvirai nereflektuoja. 

 

Elisa Shua Dusapin, „Žiema Sokče“, vertė Valdas Stasiūnas, V.: „Kitos knygos“, 2024

 

Pati būdama dvigubos tapatybės, E. S. Dusapin kultūrinius skirtumus pavertė ir viena romano „Žiema Sokče“ temų. Tačiau taip subtiliai, kad jų niekaip neįvilksi į šabloniškas schemas („esu ir ten, ir čia; nei ten, nei čia“). Šią knygą autorė pradėjo rašyti būdama vos septyniolikos, baigė sulaukusi dvidešimt kelerių. Sokčas – turistų pamėgtas Pietų Korėjos uostamiestis, esantis netoli pasienio su Šiaurės Korėja. Žiemą sustingęs ir tuščias, kupinas jūrų gėrybių ir jų kvapo, šis miestas „nuolatos laukė. Turistų, laivų, žmonių, sugrįžtančio pavasario“ (68 p.). Prancūziškų šaknų turinti korėjietė bevardė veikėja, kuri yra ir romano pasakotoja, su Sokču susijusi artimiau nei su kuo kitu romane. Ji dirba nuošaliuose Sokčo svečių namuose, bergždžiai laukiančiuose naujų svečių, – su vienu iš jų, prancūzu Keranu, užsimezga artimesnis ryšys. Nors simpatizuodami vienas kitam, jiedu ne itin sėkmingai mėgina rasti bendrą kalbą, juolab kad anglų kalba, kurią jie vartoja, abiem svetima. 

Dar ryškiau juos atskiria kultūrinis atstumas. Keranas – vakarietis, į korėjiečių kultūrą žvelgiantis iš privilegijuotos perspektyvos: „Parkas paskambino į agentūrą. Reikia turėti tarptautinį vairuotojo pažymėjimą. Keranas tokio neturėjo. Bet, – primygtinai pakartojo, – jis turįs prancūzišką vairuotojo pažymėjimą.“ (22 p.) Prancūzas ieško įkvėpimo piešiamų komiksų ciklui pabaigti, tad teigia norįs pažinti miestą. Tačiau renkasi turistiškiausias miesto vietas: pasienyje įsikūrusį Šiaurės ir Pietų Korėjų konfliktui skirtą muziejų, Naksano parką. Vis dėlto Sokčas skleidžiasi gatvėse, žiemos niūroje, galiausiai – per veikėjos gaminamą maistą, kurio Keranas vis atsisako paragauti ir mieliau renkasi sausainius ir keksiukus iš prekybos centro. Veikėjos ruošiamas maistas, atkaklūs bandymai jo įsiūlyti ir prancūzo atsisakymai atskleidžia judviejų nesusikalbėjimą. 

Užuolankos, interpretacijos, neišsakymai – nuolatinė jų bendravimo dalis, nors ir nepaslepianti tarpusavio artumo. Pasakotoja ilgainiui tampa Kerano piešinių objektu ir jų stebėtoja, dažniausiai slapčiomis. Piešimas pasakojime keliareikšmis: tai bendravimo, tarpusavio pažinimo forma ir veikėjos tapatybės kūrimo, atspindėjimo būdas. 

Apskritai kone visi personažai romane yra vieni kitiems atžarūs, kritiški, negeba suartėti. Autorei labiausiai rūpi svetimumas kitiems bei sau, vienatvė ir izoliacija, atstumai tarp žmonių. Pasakotojai artimiausi žmonės primeta visuomenės reikalavimus, pateisina plastines veido operacijas, siūlo visiems vienodus scenarijus: pasidairyti po veidų katalogus, ištekėti, susirasti gerą darbą, būti gražiai, lieknai. Visa tai įkūnija svečių namuose apsistojusi „papjaustinėta“ mergina, kurios veidas gausiai apibintuotas po plastinės operacijos. Sokčas jai tėra iniciacijos vieta, iš kurios vėl bus galima grįžti į visuomenę: „Jos tvarsčiai vis plonėjo. Netrukus ji iškeliaus.“ (63 p.) Dirbtinumo, vienodumo kultūra čia juntama netgi muziejuose, o gatvėse apie tai garsiai primena K-pop – korėjietiško popso reiškinys. 

Pasakotojai, kenčiančiai nuo valgymo sutrikimų ir iš įtampos iki šleikštulio persivalgančiai, kūnas tampa bausmės, savikontrolės ir jos praradimo vieta. Maža to, veikėjos kūną drausmina ir prižiūri aplinkiniai: mama, teta, jų lūpomis kalbanti visuomenė. Taip kūnas romane simboliškai tampa konflikto su visuomene vieta. Turint omenyje, kokia jauna E. S. Dusapin rašė šį romaną, sunku nesistebėti, kaip santūriai ir brandžiai ji gvildena šias temas. Socialinė kritika čia subtili, neįgyjanti vertinamosios funkcijos: pasakotoja tik slogiai stebi, fiksuoja ir veikia pati, sprendimus palikdama skaitytojui. 

Kur kas labiau nei abstrakti visuomenė autorei rūpi intymūs išgyvenimai, autentiškos tapatybės kūrimo ar netgi jos atsikovojimo iš visuomenės veiksmas. Kauno literatūros savaitėje rašytoja pasakojo, kad gyvendama Pietų Korėjoje iš vietinių dažnai išgirsdavo klausimą, kokių plastinių operacijų ji pasidariusi. Išgirdę, kad jokių, kad yra tiesiog yra korėjietiškų šaknų turinti prancūzė, žmonės kone su panieka nuo jos nusisukdavo. 

Stingli, melancholiška, grubi žiema romane tampa esminga atmosfera ir atspindi veikėjos jauseną: „Jis niekada nepažins Sokčo taip, kaip pažįstu aš. Negalima sakyti, kad pažįsti miestą, jeigu jame negimei, neišgyvenai žiemos. Kvapų, aštuonkojo. Vienatvės.“ (16 p.) Žiema Sokče – drauge ir veikėjos vidinio šalčio, sąstingio, izoliacijos metafora. Vis dėlto E. S. Dusapin simboliai, motyvai yra atviri, daugiaprasmiai, nuosekliai pasirodantys – būtų neteisinga priskirti jiems vieną reikšmę. Sąmoningai siekiama palikti juos neapibrėžtus: taip nutinka su nuodinga fugu žuvimi, veikėjos randu ant kojos, maisto ruoša. Šitaip iš pažiūros kasdieniška, buitinių detalių pilna fabula tampa mįslinga, poetiška, kupina nuolatinės įtampos. Tai lemia ne tik simboliai, bet ir nuolatinės paslapties, pauzių, nutylėjimo, neišsakymo erdvė. Šiuo požiūriu rašytojos proza primena matytus japonų ar korėjiečių filmus, pavyzdžiui, Kim Ki Duko „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema... ir vėl pavasaris“, kur nuolatinė akustinė tyla, pauzės, minimalizmas yra bene paveikiausios pasakojimo kūrimo priemonės. Tuštumos reikšmė, tokia svarbi Tolimųjų Rytų estetikoje, E. S. Dusapin romane juntama ir per itin taupią, kruopščiai apmąstytą kalbą, tarsi laužytus sakinius. Tai minimalistinė proza, truputį primenanti poetinio realizmo tradiciją. 

Autorė renkasi veikėjus atverti netiesiogiai, per kasdieniškus veiksmus, kūno pojūčius, afektus, impulsus, būsenas. Kūniškumas pasakojime svarbus keleriopai: tai ne tik nuolatinės įtampos ir konflikto buveinė, bet ir pažinimo tikrumo garantas. Jusliškumo ir kūniškumo svarba romane rodo kad kūnu, jo fiziologija pasitikima kur kas labiau nei kalba. Ir atvirkščiai – tiek autorės asketiška, taupi kalbėsena, atsisakanti bet kokio ornamentiškumo, tiek veikėjų tarpusavio dialogai, kuriais vis tiek nesusikalbama, neigia kalbos reikšmę ir jos patikimumą. Kalba paslepia, ne atskleidžia. Gal todėl E. S. Dusapin personažai yra nebylūs kaip tos Sokčo žuvys ir aštuonkojai. 

Užtai daug simbolinės prasmės suteikiama buičiai. Kasdieniai ritualai, pavyzdžiui, jau minėta maisto ruoša arba pasakotojos iš lankytojų šiukšliadėžių vis traukiamos šiukšlės, kalbančios apie jų dienas, persmelkti materialumo poetikos.

Romanas „Žiema Sokče“ – įdomus liudijimas, kad gera proza gali būti kuriama minimaliomis priemonėmis. Jokių kalbinių žaidimų ar mėgavimosi pačia kalba, linijinis, nekomplikuotas pasakojimas, jokių metalygmenų. Čia nėra apibendrinimų (jaunam prozininkui gal ir pavojingų), bet rasime daug žavios nutylėjimų estetikos, kai tarsi praleidžiamas kas antras sakinys, – panašiai kaip komiksų kadruotėse, kur skirtingus langelius atskiria brūkšniai, kartu paslepiantys dalį vyksmo. Baltą erdvę užpildo skaitytojas. 

Betgi kurgi jūs, vėlesnių autorės knygų vertimai? Kokį dar apdovanojimą turi pelnyti E. S. Dusapin, kad Lietuvos leidėjai ja susidomėtų?