Eglė Mikulskaitė. Giedros Radvilavičiūtės slogučio persekiojimas

Giedra  Radvilavičiūtė. „Tekstų  persekiojimas“. –  V.: „Apostrofa“, 2018.

Mano recenzijos pavadinimą autorė veikiausiai pavadintų tingia asociacija. Tiesą sakant, naujosios Giedros Radvilavičiūtės knygos gimimo ilgai laukiau net nenutuokdama apie būsimą pavadinimą. Ilgo laukimo pasekmė – lėtąjį rašymą praktikuojančios ir ginančios autorės knygą pasitikau su didžiuliais lūkesčiais. Jų dydį lėmė ir tai, kad po antros eseistės knygos „Šiąnakt miegosiu prie sienos“ (2010) aš, kaip turbūt ir daugelis, likau užliūliuota tekstinių mezginių bei ardinių, darbščių asociacijų, rimtosios literatūros aukštinimo. Dar svarbiau tai, jog perskaičiusi G. Radvilavičiūtės pirmąsias knygas, pastebėjau, jog kitaip žvelgiu į daiktus ar tam tikrus reiškinius. Nes rašytoja geba praskleisti platoniškosios olos užuolaidas, o tuomet ir paaiškėja: pėdkelnės ar katinas – tokie, kokius juos suvokei iki šiol, – iš tiesų yra kartotės, kopijos to vienintelio tikro katino, vienintelių tikrų pėdkelnių.
Jei tektų vienu žodžiu apibūdinti naujos knygos „Tekstų persekiojimas“ esenciją, tai būtų mirtis. Hipotetinė, moralinė, politinė ir žurnalistinė, mįslinga, o kartais – itin buitiška. Antros knygos pabaigoje autorė nužudė pasakotoją, o naujojoje knygoje ją pradangino, pavertė nematoma, šešėline ir privertė kurti nekrologus kitiems. Jau pirmoje esė „Alice Munro slogutis“ mirtis pasirodo kaip svarbiausia A. Munro tikrovė – ne mažiau knygoje ji aktuali ir G. Radvilavičiūtei.
Esė rinkinys suskirstytas į tris dalis, pasitinkančias trimis Algimanto Aleksandravičiaus fotografijomis. Pirmoje dalyje autorė kviečia pasižvalgyti po literatūros namų fasadą, supažindina su A. Munro, Vladimiru Nabakovu, Kęstučiu Navaku, Dalia Kalinauskaite; antroje (dalykiškiau) kviečia eiti pro virtualiosios, viešosios erdvės duris; trečioje – (intymiau) žvilgtelėti pro patirčių ir fikcijų langą. Tai, jog pirmoje dalyje kartu su autore leidžiamės persekioti žinomų rašytojų tekstų, neatsiejamų nuo jų biografijų, reiškia, kad G. Radvilavičiūtė, atmetusi „autoriaus mirties“ idėją, tvirtais saitais suriša tekstą ir kūrėją: „...jei kūrinys įtaigus ir neaplenkia psichologijos, pasakotojas praneša skaitytojui dalykų apie autorių, viršydamas suteiktus įgaliojimus“ (p. 35).
Išvengdama sausų rašytojų biografinių detalių ir taip išgelbėdama kontekstą eseistė išmoningai demonst­ruoja, jog kūrinys tampa autoriaus savigyda. Sužinome, kad nepavykęs V. Nabokovo romanas tikrovėje baigėsi tekstine meilužės „žmogžudyste“ autoavarijoje, o A. Munro veikėjai amžinai sulinko nuo autorės temptų praeities naštų. Šiose vietose įnirtingai linksėjau galva: visad maniau, kad negrįžtamai atskirti kūrinį nuo autoriaus – tai pirmiausia reiškia neigti kūrybos veiksmo intymumą, ribiškumą. Kad ir kokiu būdu rašytojas kurtų – konst­ruotų eilėraštį iš laikraščio straipsnių iškarpų ar vogtų kas trečią sakinį iš svetimų, – konst­ruotojas ir vagis vis dar tebėra jis pats ir savo veiksmais neišvengiamai nurodo ne tik į kitą, bet ir į save. Kūrinio, kaip savipakankamo, savaime pasirašiusio ir vienišuoliškai klaidžiojančio, idėja man susijusi su meno – darbščios, švarios sąmonės samprata, absoliutinančia protą-konstruotoją. Norint su tuo nesutikti, nereikia būti nei S. Freudu, nei C. G. Jungu, nei J. Lacanu.
G. Radvilavičiūtė taip pat rūpinasi konvejeriais keliaujančia literatūra – „suklijuota (...) nematomo, nejaučiamo, autentiškai nejaučiančio anonimiško jaukaus pasakotojo“ (p. 42). Kaip autorei būdinga, aptariant tekstus minimi ir privalomieji geros literatūros elementai: komplikuotumas, o ne krikščioniška etika; prasmė, o ne dekoratyvumas; išradimas, bet ne kartotė; tiesos paieškos, o ne virkdymai. Persekiojamus autorius taip pat geriau atskleidžia priešpriešos. Pavyzdžiui, D. Kalinauskaitės proza įgauna papildomą vertės dimensiją šalia populiariojo, „nelegaliais stebuklais“ užsiimančio Harukio Murakamio. Nesunku pastebėti, jog minimi D. Kalinauskaitės kūrybos privalumai gali būti priskirti ir pačiai G. Radvilavičiūtei: stiliaus svarba, ypatingas dėmesys netikėtai detalei ar palyginimui, mirties ribiškumo sureikšminimas, grįžimas tikrovėn pasitikti nemaloniausių jos stebuklų.
Antroje knygos dalyje eseistė grįžta prie socia­linės, politinės ir virtualiosios tikrovės stebuklų pradedant Andriaus Užkalnio fenomenu, populiariosios žurnalistikos magijos pasauliu, baigiant pedofilijos klanais Lietuvoje. Šios dalies esė man kėlė tris funkcines asociacijas: siekis (dažnai itin gausiai, dokumentiškai) informuoti, siekis ironizuoti ir siekis pasipiktinti. Nors spektras ir platus, tiesos paieškoms vietos ne per daugiausiai, – šventai tikiu, jog tam tinkamesnė fikcija, ypač G. Radvilavičiūtės atveju. Nevalingai galvon veržiasi ir Virginios Woolf mintis (gal todėl, jog V. Woolf pasirodo ir esė rinkinyje) apie nurimusią, nuo pykčio išsivaliusią, nuoskaudas nurijusią sielą – geros kūrybos šaltinį. Tokia viską sugromuliavusi branda sunkiai įgyvendinama reakcingesniuose, dabarties aktualijas aptariančiuose tekstuose (nes gromuliuoti paprasčiausiai nėra laiko). Tačiau ji tikrai suteiktų analitiškesnių prieigų ir skaitytojui. Ne visai įtikino ir G. Radvilavičiūtės svarstymai apie lietuviškąjį patriotizmą, kuris nušviestas tik dviem spalvomis – kaip priesaika arba tos priesaikos išdavystė.
Trečioje rinkinio dalyje randu tai, ko ieškojau nuo pirmųjų knygos puslapių – netikėčiausių fantazijų, asociacijų, intertekstualumo žaismę. (G. Radvilavičiūtė veikiausiai subartų dėl (at)pažinimo džiaugsmo poreikio.) Vėl subtiliai išnyra pirmos dalies autoriai: pasakotoja pažinčių ieškančiai jaunai merginai neša H. Murakamio knygas, o lankydamasi pas būrėją išgirsta D. Kalinauskaitės kūryboje aprašytą pranašystę – „skęsi“. Atrodo, kurpiant tekstinį audinį vis svarbesni tampa legalieji stebuk­lai, kurie greta atpažįstamų realijų (tokių kaip, pavyzdžiui, stoties prostitutės) sukuria aštriais paradoksais grįstą mikrovisatą. Dauginamų stebuk­lų kontekste tiesiog būtina išskirti esė „Kalėdinės dovanos: gauti ir gauti“, „Tik balsas“, „Pavasaris. Išnykimo mechanizmai“. Jose autorę galima ne tik (at)pažinti, bet ir su ja iš naujo susipažinti, kad ir šioje ištraukoje:

– Mama sakė, kad jūs rašote. Kada jūs rašote?
– Dabar, – atsakiau.
– Dabar gi mes einam skinti žibučių.
Vaikas palypėjo ant kalniuko ir ėmė rinkti išsibarsčiusias ant drėgnos rudos žolės žmonių akis. Be baimės dėjo jas į saują, tarsi jos iš tikrųjų būtų gėlės. Vienos per žiemą kažkieno išverktos, rausvos, kitos – aklųjų balzganos, bet daugiausiai žydrų, plačiame pasaulyje žuvusių pilotų.
(p. 210)

Pažindinantis su nauja autorės kuriama visata, labiausiai pastebimas rūpestis kitu, už kitą prisiimama atsakomybė. Ši laikysena jaučiama nuo pat pirmųjų puslapių, ryški užuomina, kad labiausiai tokio rūpesčio stokoja moterys ir vaikai. Pavyzdžiui, esė „Tik balsas“ pasakotoja atsiduria visuomenės kaukių – suvaidinto moralumo, suklastoto gailesčio, atrodymo vietoje tapsmo – demaskuotojos pozicijoje. Rinkinyje gelbėjami ir šiandien nuvertėję melancholija bei liūdesys (dabar dažniausiai priskiriami romantikams) primenant, jog tai būtinos sąlygos įžvalgai, aiškesniam žvilgsniui. Savuosiuose tekstuose būtiną slogučio kiekį transliuoja ir pati G. Radvilavičiūtė.
Jei antroje G. Radvilavičiūtės knygoje išsakyta mintis, kad pasaulyje viskas arba beveik viskas yra susiję, tiksliausiai apibūdino naratyvą ir stilistiką, tai „Tekstų persekiojime“ ji nusako pasakotojos laikyseną: savęs, kaip visa ko dalies, suvokimą, tapatumą, atrandamą per trapų ryšį su kitu. Tačiau rinkinyje pasigedau tris jo dalis susiejančių formos ypatumų, taip pat ir fiktyviosios D. Radvilavičiūtės. Nepaisant to, knygą drįsčiau vadinti vertinga reakcija į dabartį, befiltre šiandienos panorama ar net visuomenei tiesiog būtina lengvo slogučio doze.