Spalio 3 d. Eduardui Mieželaičiui būtų sukakę 95-eri

Pavadinimas įpareigoja. Ar pavyks jį pateisinti? Tai priklausys ir nuo to, kokį „tokio" Mieželaičio turinį turi adresatas. Man „toks" Mieželaitis – tai pirmiausia poe­zijos knygos „Žmogus" (1961 m. rusų k., 1962 m. lietuvių k.), už kurią jam buvo paskirta svarbiausia sovietmečiu Lenino premija, autorius. Savo žmogaus koncepcija atliepusi komunistinį „naujojo žmogaus" projektą, ši knyga tapo oficialiosios sovietinės ideologijos manifestu. Galima sakyti, kad ir sovietmečiu, ir dabar nepriklausomoje Lietuvoje Mieželaitis buvo ir liko vienos knygos, „Žmogaus", autoriumi. Anais laikais, net ir praradęs skaitytoją, poetas už ją nuolat gaudavo politinius dividendus, na, o dabar, galėtume sakyti, gauna nei­giamus dividendus.

Dar beveik prieš dešimtmetį profesorė Viktorija Daujotytė rašė: „Manytina, kad rimstantis laikas padės geriau suprasti Eduardo Mieželaičio vaidmenį lietuvių poezijos istorijoje"¹. Nežinau, ar tas laikas jau atėjo, bet ne vienu atveju, paaiškėjus, kad bandau rašyti apie E. Mieželaitį, esu diplomatiškai paklausiama, kaip aš žiūrinti į jo poeziją. O žiūriu konkrečiai: yra tekstų, kurie, mano nuomone, tebeturi estetinės gyvybės, yra tokių, kurie svarbūs poezijos istorijai kaip simbolinės formos, yra tokių, kurie atrodo kaip nepavykę eksperimentai ar tik kaip tuščia sovietinės ideologijos retorika. Bet sovietinio laikotarpio poezijos istorijai E. Mieželaitis yra labai svarbi figūra. Juk jo poetinis kelias prasidėjo nuo neoromantizmo (rinkiniai „Lyrika", 1943, ir „Tėviškės vėjas", 1946), pokariu jis atidavė duoklę stalininiam socrealizmui („Pakilusi žemė", 1951, „Dainų išausiu margą raštą", 1952, „Broliška poema", 1954), 6-ojo dešimtmečio pabaigoje pradėjo nuo socrealistinio modernizmo ir baigė klasikine meditacine lyrika. Galima sakyti, E. Mieželaičio pavardę turi bent keturi skirtingi poetai ir kiekvienas iš jų kitų atžvilgiu yra „kitoks". Kaip šios metamorfozės vyko vieno poeto kūryboje, kokios priežastys – išorinės ir vidinės – vertė jį keistis, kaip jis tai reflektavo, ką tai davė lietuvių poezijai – tai klausimai, kurie turėtų būti aptarti. Bet šiuo atveju man labiausiai rūpės Mieželaičio-modernisto anuometinė recepcija Sovietų Sąjungoje ir Lietuvoje. Bandysiu iš „Žmogaus" šešėlio ištraukti kitas 7-ajame dešimtmetyje išleistas E. Mieželaičio knygas: „Autoportretas. Aviaeskizai" (1962) ir „Atogrąžos panorama" (1963).

Be to, šiandienėje Mieželaičio recepcijoje prisimintina ne tik ideologizuota žmonijos „Žmogaus", komunisto, bet ir nacionalinė – „Čia Lietuvos", „Duonos ir žodžio" – programa. Šiandien mokyklų programose E. Mieželaitis pagrįstai tapo kontekstiniu autoriumi, bet literatūros žmonių atmintyje (ir pozityviai, ir negatyviai) jis tebefunkcionuoja. Galėčiau pacituoti ne vieną šiuolaikinį poetą (kad ir A. A. Jonyną, D. Kajoką, A. Marčėną), kai jie E. Mieželaičiui yra labiau advokatai nei prokurorai, vertina jį jo laiko ir galimybių kontekste. Štai kalbėdamasis su V. Kiaušu apie sovietmečio literatūrą D. Kajokas taip apibendrino: „(...) anuomet poe­zija vykdė daug šalutinių funkcijų. Poezija buvo ir greitoji pagalba, ir filosofija, ir disidentavimas, ir pranašavimas, ir informacija. Pavyzdžiui, kokie buvo Eduardo Mieželaičio knygų tiražai –­ milžiniški! Ir išpirkdavo. Dabar paskaitai – ne itin daug ką jose ir randi. Bet tuo metu jam buvo leidžiama daugiau nei kitiems, jo eksperimentai suteikė galimybę nujausti, kas vyksta platesniame meninio gyvenimo kontekste, gal net pasauliniame. Jis buvo ledlaužis, nors tie, kurie atėjo po jo, kai ką padarė kur kas geriau."²

Banglaužiu E. Mieželaitį yra pavadinęs Sigitas Geda, kuris, kaip ir kiti vėlesni, vadinkime juos tikraisiais modernistais: Marcelijus Martinaitis, Vytautas P. Bložė, viešai sakė, kad be E. Mieželaičio galbūt ir jų nebūtų buvę. Žinoma, anuomet vyko ir aktyvus antidialogas su mieželaitiška žmogaus koncepcija ir poetika, pradedant Algimantu Baltakiu, baigiant Vladu Šimkumi. Jau nekalbant apie Vinco Mykolaičio-Putino tų metų antimieželaitiškus „kosminės temos" eilėraščius (ciklas „Astronautika", „Užuo­jauta žmogui").

Premijuotasis „Žmogus", pradėjęs socialistinį modernizmą ne tik Lietuvoje, bet jį skleidęs ir Sovietų Sąjungos mastu, lietuvių poezijos raidai tuomet buvo labai reikšmingas, nors pačiam autoriui vėliau ir nuostolingas. Maksimaliai ideologizuotas turinys šioje knygoje savotiškai stelbė moderniosios poetikos dalykus. Toks modernios formos ir socrealistinio turinio dualizmas 6-ojo dešimtmečio pabaigoje buvo būdingas ir dailės reiškiniams.

Alfonsas Andriuškevičius rašo, kad po 1956 m. dailė stengėsi atgauti savo specifinę kalbą, o siužetai liko socialistiški. „Geru pavyzdžiu čia gali būti kad ir Jono Švažo kūriniai. Šiandien bemaž visi sutinka, jog šis tapytojas laikomas vienu „perversmo", grąžinusio postalinistinei lietuvių dailei apynormalio meno statusą, organizatorių. Tačiau juk Švažo paveikslai ne vienu atveju yra dvilypiai: kompozicija, formomis, spalvomis jie turėtų kalbėti apie visuotines vertybes, o jų siužetai – propagandiniai, atitinką oficialius reikalavimus, t. y. akcentuojantys partikuliarines vertybes. (...) Taip elgėsi ir Augustinas Savickas, Vladas Karatajus, Vincentas Gečas, Silvest­ras Džiaukštas, Stasys Jusionis ir kt. Jų siužetinis konformizmas teikė galimybę viešai rodyti savo paveikslus, vadinasi, teigiamai veikti visą dailės raidą."³ Tą patį galima pasakyti ir apie „Žmogaus" Mieželaitį.

Verlibras, asociatyvios vaizdų jung­tys, intelektualiojo prado dominavimas, naujas mokslo ir technikos epochą atitinkantis poetinis žodynas, kosminiai pasaulio matymo rakursai, novatoriškumo, eksperimento kultas –­­ naujojo E. Mieželaičio stiliaus savybės kur kas ryškesnės minėtose, beveik tuo pat metu sukurtose E. Mieželaičio poezijos knygose „Autoportretas. Aviaeskizai" ir „Atogrąžos panorama", nes jose ideologinis turinys yra ne toks programiškas, deklaratyvus. Pats poetas apie pirmąją iš jų rašė, kad tai dvi knygos po vienu viršeliu. Viena, tęsianti žmogaus temą, – „Autoportretas" (ši mažiau įdomi), kita, „Aviaeskizai", kurianti panoraminius vieningo pasaulio vaizdus, – kur kas modernesnė. Modernistinės poetikos aspektu man įdomiausia E. Mieželaičio knyga yra „Atogrąžos panorama". „Lėktuvas virš Andų, / virš Kordiljerų / kaip dievas sklando / dangaus interjeru. // Aš pats nežinau, / kiek valandų, / kiek dienų / virš Kordiljerų / Kruzeiro do Sul / lėktuvu skrendu / pažiūrėti kalnų – / galerijų. (...)" (eil. „Kordiljerai").

Algirdas Julius Greimas, Amerikos lietuvių laikraštyje „Dirva" (1963-04-12) recenzavęs E. Mieželaičio rinkinį „Autoportretas. Aviaeskizai", rašo, kad ši knyga jį grąžino į jo studentiškus metus, kai jis pas Kossu, Churginą, Lukauskaitę mokėsi „būti lietuviu‚ kultūrininku. (...) Valandomis girdėjau kalbant apie Solveigą, Margaritą su Mefistofeliu, Moną Lizą, apie Rimbaud, Benvenuto Cellini, apie Ulalumę ir Varną, apie Dostojevskį, vaiko ašarą ir Waltą Whitmaną" („Iš arti ir iš toli", 1991, „Vaga", p. 480). Pasak Greimo, ši verčių sistema, atėjusi per Rusiją, maitino pirmąją Nepriklausomos Lietuvos rašytojų kartą. Visus tuos vardus recenzentas radęs E. Mieželaičio poezijos knygoje. Bet E. Mieželaitis yra A. J. Greimo bend­raamžis, tik pora metų jaunesnis, tad visa ta lektūra buvo ir jo jaunystės lektūra. Jis baigė nepriklausomos Lietuvos gimnaziją, skaitė Goethę, Adomą Mickevičių, Rimbaud, Dostojevskį originalo kalba. Tai, kad E. Mieželaitis 1962 m. grąžino lietuvių poeziją į 1926-uosius, yra jo nuopelnas, kuriam reikėjo ne tik talento, bet ir nemenko ideologinio kapitalo. Juk stalininis socrealizmas konceptualiai buvo kontrmodernizmas. Sovietinės kultūros tyrinėtojo Jevgenijaus Dobrenkos apibūdinimu, socrealizmas gali būti apibrėžtas kaip postmodernizmas minus modernizmas.

7-ojo dešimtmečio pradžioje modernistinių eksperimentų ledlaužiu Mieželaitis buvo ir Sovietų Sąjungos mastu. Tuo metu jis daug laiko praleisdavo Maskvoje: 1959 m. paskirtas Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininku, tapo ir Sąjunginės rašytojų sąjungos valdybos sekretoriumi, ten buvo ir daugelio tarybų ir fondų dalyvis, leidyklų ir žurnalų redakcinės kolegijos narys, buvo gausiai verčiamas ir leidžiamas, daug keliavo po užsienį –­ priklausė SSRS elitui.

Lietuvos literatūros ir meno archyve esama nemažai dokumentų, liudijančių E. Mieželaičio ryšių kontekstą. Tai ir asmeniniai laiškai, ir įvairūs tarnybiniai raštai, užrašų knygelės ir pan. Laiškai liudija buvus draugišką ryšį su Konstantinu Simonovu, žurnalo „Новый мир" redaktoriumi (prieš A. Tvardovskį), įtakingu „karo kartos" rašytoju. Lenino premijos proga jis sveikina E. Mieželaitį ir rašo siunčiąs jam dovanėlę: „Priimkite kaip mano meilės Jums ženklą šią mažą dovanėlę – XVIII a. rusiškas taureles" (Lietuvos literatūros ir meno archyvas, F. 27, ap. 2, b. 566). K. Simonovas aristokratiškos kilmės – motina iš kunigaikščių Obolenskių. Jis buvo laikomas „kosmopolitu", mėgo Vakarus, turistines keliones, gerą gėrimą, tabaką. Gal ir su E. Mieželaičiu, kaip Vakarų kultūros žmogumi, tai suartino. Maskviečiai buvo vaišingai priimami Lietuvoje, ypač buvo pamėgę Palangą, Nidą. Savi buvo „Neringos" restorane ir viešbuty. Antai 1962 m. rugpjūtį, baigiantis K. Simonovo atostogoms Palangoje, jis prašo E. Mieželaičio kelioms dienoms užsakyti jam su šeima kambarį Vilniuje, „Neringos" viešbutyje. Tai buvo įprasti prašymai. Asmeniniai ryšiai padėjo spręsti literatūrinius reikalus: vertimus, knygų leidimus, recenzijas. Beje, abiem pusėms: kitame laiške K. Simonovas – Osipo Mandelštamo literatūrinio palikimo komisijos pirmininkas – prašo E. Mieželaičio, kaip serijos „Библиотека поэта" redakcinės komisijos nario, paremti šio poeto rinktinės išleidimą, kuris atidėliojamas jau daugiau nei dešimtmetį.

E. Mieželaitis draugavo su šestidesiatnikų kartos rusų poetais: Andrejumi Voznesenskiu, Jevgenijumi Jevtušenka, Robertu Roždestvenskiu bei savo poezijos vertėjais: Borisu Sluckiu, Davidu Samoilovu, Susana Mar, Bela Zaleskaja, Levu Ozerovu ir kt. Archyviniuose dokumentuose, laiškuose gausu detalių apie bendradarbiavimo literatūrinius ir socialinius mainus. Stabtelsiu prie kūrybinio dialogo su Andrejum Voznesenskiu. Šis poetas, jau išleidęs dvi poezijos knygas, trečiosios, „Trikampės kriaušės", kurios poetinis sumanymas tuomet buvo itin modernus, publikuoti negalėjo, nes leidėjai nenorėjo rizikuoti. E. Mieželaitis sutiko būti tos knygos redaktoriumi ir savo Lenino premijos laureato autoritetu padėjo knygai pasirodyti. Pats redagavimas buvo simbolinis, apsiribojęs parašu ir rekomendacija spausdinti. Keletas jos fragmentų: „Po ilgo darbo mudu su autoriumi baigėme redaguoti rinkinį „Trikampė kriaušė" (F. 27, ap. 1, b. 1026). Paskui apibūdino jos estetinę ir politinę vertę: politinė vertė ta, kad ironizuoja, parodijuoja ir polemizuoja su „amerikietiškuoju gyvenimo būdu", o estetinė – kad „(...) į knygą organiškai įeina melodizuotos prozos gabalai, ištraukos iš dienoraščių, laiškų, laikraštinių reportažų. (...) Sėkmingai įkomponuoti jie sukuria įdomų ritminį rinkinio piešinį, suaktyvina dienos pulsą, sėkmingai derinasi su organizuotom eilėm, suteikia knygai dar daugiau publicistiškumo, tikroviškumo, kuria paveikslą poeto, kuris neapsiriboja Parnasu. Tai nauja, šviežia, šiuolaikiška. Andrejaus Voznesenskio eilėraščiai tęsia kovingą Majakovskio tradiciją." Išėjus knygai, Voznesenskis padovanojo ją E. Mieželaičiui įrašęs: „Mylimam, mielam, didžiuliam Eduardui – jo knyga".

E. Mieželaitis, atrodo, daug iš šios knygos (ir struktūros, ir tematikos, ir žanrų samplaikos aspektu) pasisėmė, formuodamas savos knygos „Atogrą­žos panorama" koncepciją. Voz­nesenskio rinkinys „Trikampė kriaušė" (1962), parašytas po kelionės į Ameriką (1961), E. Mieželaičio –­ taip pat po kelionės į Lotynų Ameriką. Šiaip ar taip, jos panašios savo motyvais, kompozicija, minimais Vakarų autoriais (Federico Garcia Lorca, Robertas Frostas, Allenas Ginsbergas), avangardiniu stiliumi, koliažine struktūra, pačiu knygos sumanymu.

Dėl publikavimo trukdžių E. Mieželaitis tapo ir kito rusų poeto, Vladimiro Firsovo, trečiosios knygos „Зеленое эхо" (1963) redaktoriumi.

Pasirodžius E. Mieželaičio „Žmogui" rusų kalba ir pasipylus sąjunginėje spaudoje recenzijoms ir straipsniams, o po premijos – ir monografijoms, mieželaitiško stiliaus sekėjų atsirado ir kitose respublikose. Iškalbingi šiuo požiūriu, net iki komizmo, vieno jauno aktyvaus Turkmėnijos literato Saparmurado Ovezberdyjevo, kuris vertė „Žmogų" į turkmėnų kalbą, laiškai Mieželaičiui. Viename iš jų pranešdamas, kad Mieželaitis bus kviečiamas aplankyti Ašchabadą, Ovezberdyjevas rašė: „Brangus mokytojau, nors čia, Ašchabade, gyvena ir dirba mažasis Mieželaitis, bet Turkmėnijai dideliu džiaugsmu taptų didžiojo Mieželaičio, didelio Poezijos meistro, atvykimas" (F. 27, ap. 2, b. 476). Kitame laiške praneša, kad jo žmona audžia kilimą su E. Mieželaičio portretu, kuris bus atsiųstas poe­tui: „Ten bus mano autografas."

Avangardinės poetikos knygą E. Mieželaitis padėjęs išleisti ir vienam kirgizų poetui. Apskritai rusų kritikai (Aleksandras Michailovas, Aleksandras Makarovas, Vladimiras Ognevas ir kt.) pažymi, kad po „Žmogaus" drąsi metaforika, vaizdų montažas, „stambūs planai" ėmė rastis ir kitų tarybinių tautų jaunosios kartos poetų kūryboje. „1963 m. E. M. „Žmogus" jau siaubė SSRS teritorijas"⁴, – rašė S. Geda savo dienoraščiuose su piktdžiuga ir pasididžiavimu.

Tiesa, ne visi Rusijoje buvo patenkinti tokia įvykių eiga. S. Geda „Vasarėj ajero šnekoj" yra užfiksavęs tokį E. Mieželaičio pasakojimą: „(...) E. M., kuris, beje, buvo ‚aukštai iškopęs' ir Maskvoje, sykį prigirdė savo namuos poetą Prokofjevą iš Leningrado (samdė versti lietuvių dainas). Tasai išeidamas metė:

– Ko tu kišiesi į rusų poezijos reikalus. Sėdi čia ir sėdėk..."⁵

Komplikuočiau mieželaitiškas modernizmas buvo priimtas namuose, Lietuvoje. Čia 7-ojo dešimtmečio pradžioje vyko įnirtingos senatorių (jiems buvo priskiriami Antanas Venc­lova, Teofilis Tilvytis, Juozas Baltušis, Jonas Avyžius) ir novatorių kovos; Mieželaičio palaikymo komandą sudarė Justinas Marcinkevičius, Algimantas Baltakis, Alfonsas Maldonis, Mykolas Sluckis, Alfonsas Bieliauskas. Tų kovų metu nemažai kritikos kliuvo ir Mieželaičio naujosioms knygoms „Autoportretui. Aviaeskizams" ir „Atogrąžos panoramai". Apie tai šiek tiek iš toliau.

E. Mieželaičio biografijai svarbus buvo rusų poetas Borisas Sluckis. Jis yra „Žmogaus" projekto sumanytojas ir vienas iš vertėjų bei redaktorių; jis vertė bei redagavo ir kitą E. Mieželaičio knygą „Kardiograma". B. Sluckis ne kartą lankėsi Lietuvoje, buvo pažįstamas su lietuvių dailininkais modernistais. Vieno tokio lankymosi Lietuvoje metu jis buvo pakviestas pas Kisarauskus ir jam labai patikę Saulės Kisarauskienės paveikslai. Spėju, kad jis ir atkreipė E. Mieželaičio dėmesį į šią dailininkę ir pasiūlė jam prašyti leidyklos, kad ji iliustruotų jo naująją knygą „Autoportretas. Aviaeskizai". Ir pati knyga, ir S. Kisarauskienės iliust­racijos sulaukė neigiamų ideologinio pobūdžio vertinimų. Tai buvo susiję su sąjunginio konteksto procesais: 1962 m. gruodžio 17 d. ir 1963 m. kovo 7–8 d. po N. Chruščiovo garsiojo išpuolio prieš dailės parodą Manieže vyko partijos ir vyriausybės vadovų susitikimai su literatūros ir meno atstovais. Prasidėjo kampanija prieš abstrakcionizmą ir formalizmą, t. y. prieš modernizmą. Tuose susitikimuose kaip klausytojas dalyvavo ir E. Mieželaitis. Vėliau tas pats svarstymų ritualas pakartotas ir respublikose: Vilniuje – 1963 m. balandžio 4–5 d. Antanas Sniečkus, smerkdamas abstrakcionistines ir formalistines tendencijas tarybiniame lietuvių mene, pakritikavo ir tik ką Lenino premiją gavusį E. Mieželaitį. Ne tik iliustracijos atstumiančios, formalistinės, bet verčia susimąstyti ir kai kurie šio rinkinio eilėraščiai⁶. LKP CK sekretorius Antanas Barkauskas dar pridėjo, kad E. Mieželaičio naujieji eilėraščiai daro blogą įtaką jauniesiems. Tai turėjo pasekmių. Yra išlikusi leidyklai rašyta Jono Lankučio vidinė recenzija E. Mieželaičio knygai „Atogrąžos panorama". Recenzentas siūlo knygos tokiu pavidalu neleisti. „Po to, kai šio rinkinio rankraštis buvo įteiktas leidyklai, literatūriniame gyvenime įvyko nemaža naujų įvykių, pasikeitė kai kurios politinės ir kūrybinės tendencijos, todėl, atsižvelgiant į visa tai, o taip pat į mano nurodytas pastabas, tikslinga būtų šią knygą dar grąžinti autoriui, prašant jį kūrybiškai peržiūrėti rinkinio idėjinį-tematinį turinį, pašlifuoti kai ką ir formos atžvilgiu. (...) Gyvenamasis laikas reikalauja (...), kad literatūra labiau priartėtų prie nūdienio tarybinės liaudies gyvenimo. „Užsieninės" tematikos vyravimas, o taip pat kai kurių bendrų istorinių ir etinių problemų filosofinis apmąstymas šiame rinkinyje galėtų būti interpretuojamas kaip poeto atitolimas nuo aktualių tarybinio gyvenimo temų. Daug kas poetą lengvai galėtų apkaltinti, kad jis stebi gyvenimą vien pro lėktuvo langą, tematydamas vien svetimų miestų siluetus, istorinius paminklus ir stiuardeses, o nepastebi čia pat tėvynėj dirbančio darbo žmogaus – komunizmo statytojo. (...) Šiuo metu, kai tiek daug kalbama apie formos paprastumą, vertėtų ir drg. E. Mieželaičiui stengtis neperkrauti eilėraščius sudėtingomis asociacijomis, svetimų kalbų žodžiais, istoriniais faktais ir detalėmis, siekiant padaryti juos lengviau suprantamais mažiau išprususiam skaitytojui" (F. 23, ap. 2, b. 1667). Manau, J. Lankutis skeptiškai vertino estetinį šios poezijos pobūdį, bet argumentuodamas rėmėsi parankiu ideologiniu kontekstu. Nepaisant kritiškos recenzijos, knyga išėjo tokia, kokia buvo įteikta leidyklai.

O dalis studijuojančio jaunimo palaikė naująją E. Mieželaičio poetiką. A. Andriuškevičius, klausiamas apie savo santykį su ideologija ir literatūra sovietmečiu, sakė, kad studijuodami jie su S. Geda mėgo 1962 m. išleistą E. Mieželaičio knygą „Autoportretas. Aviaeskizai"; patiko jiems ir S. Kisarauskienės iliustracijos, abu net bandė rašyti recenziją, kurioje gynė jas. „Nešėme savo tekstą Zimanui į „Tiesą". Bet recenzija nepasirodė; Genriko Zimano ir Mieželaičio santykiai buvo konfliktiški, pastarasis jį nuo pokario laikų laikė savo priešu Nr. 1. „(...) Universitete mums Mieželaitis labai darė įspūdį – ir Gedai, ir man. (...) ideologinis aspektas arba dalyvavo susimaišęs su kitais, arba buvo kažkur šalia. 7–8 deš. sandūroje dominavo klausimas, ar tai geras menas, ar ne. Geras menas pirmiausiai turėjo būti modernus: abstrakcija, iškraipyti pavidalai, dramatizmas, akibrokštai. Jis turėjo žadinti estetines emocijas, kurių šaltinis buvo tam tikra forma. Kai kontempliuoji formą, tas tariamas ar tikras ideologinis angažuotumas kažkur atsitraukia. (...) Sakykime dėl Mieželaičio. Mums atrodė, kad „Aviaeskizai" yra geri formos požiūriu, vadinasi, ir apskritai geri, o būdami geri jie iš karto tarsi praranda ideologinius atribu­tus"⁷, –­­ prisiminė anų metų meno refleksijas A. And­riuškevičius.

Beje, S. Geda rašė diplominį darbą apie E. Mieželaičio knygą „Atogrąžų panorama".

Ieškant naujos poetinės kalbos ir optimistinės žmogaus traktuotės, E. Mieželaičiui didelę įtaką darė W. Whitmano knyga „Žolės lapai". Eilėraštis, kuriame suformuluota naujoji poetinė programa, taip ir pavadintas: „Nia­garos krioklys, arba pasivaikščiojimas su Voltu Vitmenu": „Šitas žodžių krioklys / nebegali sutilpti / į chorėjų, anapestų, daktilių, jambų ritmus, / nes jų per daug – žodžių ištisos masės. / Ir juos valdyti reikia kitų santvarkos dėsnių. / Jų ritmas bus upės potvynis (...)."⁸ 7-ojo dešimtmečio pradžioje W. Whitmano poezijos dva­sia sklandė ne tik E. Mieželaičio kūryboje; jo poezijos epigrafu prasideda J. Marcinkevičiaus „Publicistinė poe­ma" (1961); gaivališkąją W. Whitmano žemės filosofiją kritika įžiūrėjo pirmojoje Leonardo Gutausko poe­zijos knygoje „Ištrūko mano žirgai" (1961). Beje, versti W. Whitmaną Antaną Miškinį, atrodo, prikalbino E. Mieželaitis. Laiške A. Miškiniui jis apie W. Whitmaną atsiliepė kaip apie minties gremėzdą; A. Miškinis, pritardamas E. Mieželaičiui, pastebėjo ir vieną labai gerą jo ypatybę: „kai skaitai, gremėzdiška atrodo, bet perskaičius kažkas ilgesniam laikui pasilieka, nelyginant nuo džino –­ dar kelias dienas atsirūgsti..." (F. 27, ap. 2, b. 439).

Kita vertus, vitmeniškai poezijai E. Mieželaitis jau galėjo būti paruoštas prancūzų poezijos. Kaip sau artimus poetus E. Mieželaitis mini Paulį Eluard'ą, Louis Aragoną, Guillaume'ą Apollinaire'ą. Rusų literatūros tyrinėtoja Irina Podgajeckaja teigia, kad „verlibro išpopuliarėjimas rusų, moldavų arba lietuvių poezijoje susijęs ir su prancūzų poezijos tradicija"⁹. Beje, Gintaras Beresnevičius „Vilkų saulutėje" (p. 273–274) E. Mieželaitį yra pavadinęs prancūzišku, gerąja prasme, poetu. E. Mieželaitis rėmėsi ir prieškario lietuvių avangardistų patirtimi, labai mėgo futuristinę Kazio Binkio poeziją, kūrė figūrinius-erdvinius ir fonetinius eilėraščius (beje, jų pirmosios publikacijos vieta – vaikų žurnalas „Genys").

E. Mieželaitis buvo labai sąmoningas kūrėjas, reflektavęs ir racionaliai projektavęs savo kūrybinį kelią, sekęs literatūros lauko pokyčius, žanrų ir stilių kaitą, skaitytojo poreikius. 1962-01-31 laiške A. Baltakiui jis rašė: „Dabar – širdžių degimo metas. Žmonės gyvena romantiškom poetinėm nuotaikom. Eina lyrika. Lyrika jaudina. Lyrika veikia."¹⁰

Per dešimtmetį, kai rašė „Žmogaus" antikomentarą ir siekė „meninių formų sintezės" eseistikoje, skaitytojų favoritu tapo romano žanras. E. Mieželaitis planavo taip pat imtis romano, nors sakė, kad net straipsnį parašyti jam yra kančia.

Šiaip ar taip, E. Mieželaitis, visą 7-ąjį dešimtmetį literatūros lauke turėjęs išskirtines pozicijas, savo galias panaudojo literatūros lauko autonomiškumui plėsti ir stiprinti.

Literatūros sociologai teigia, kad „rašymas kitoniškai visada turi politinę reikšmę (...)"¹¹, nes pokyčių poetikoje reikšmė niekada nesiriboja tik poetikos sfera. Tai visada reiškia ir nusistovėjusios socialinės, visuomeninės, politinės tvarkos pamatų judinimą. Apie tai rašė dar Platonas. Tik, žinoma, reikia neužmiršti, kad naujosios Eduardo Mieželaičio poe­zijos vitališkumas, vaizdų dinamika, ekspresyvi metafora, vis dėlto išsiteko komunistinės ideologijos rėmuose, nors ir gerokai juos praplėsdama.

Tekstas parengtas pranešimo, skaityto tarptautiniame literatūros forume „Šiaurės vasara" rugpjūčio 22–24 d. Biržuose, pagrindu.

¹ http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2007-05-09-viktorija-daujotyte-apie-poezija-ji-nenustoja-buti-ir-tada-kai-jos-nera/10018/
² http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-01-07-donaldas-kajokas-as-zinau-kam-tarnauju/55568
³ „Pro A. A. prizmę / su Alfonsu Andriuškevičiumi kalbasi Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė", Vilnius: Modernaus meno centras, 2013, p. 286.
⁴ Sigitas Geda, „Adolėlio kalendoriai", Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002, p. 601.
⁵ Sigitas Geda, „Vasarė ajero šneka", Vilnius: Vaga, 2008, p. 470.
⁶ Antanas Sniečkus, „Už tarybinės literatūros ir meno partiškumą ir meninį meistriškumą", Komunistas, 1963, Nr. 5, p. 5.
⁷„Kaip manai, kas tu esi?" Alfonsą Andriuškevičių kalbina Arūnas Sverdiolas ir Saulius Žukas, Baltos lankos, 24, Vilnius, 2007, p. 41–42.
⁸ Eduardas Mieželaitis, „Autoportretas. Aviaeskizai", Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962, p. 270.
⁹ Ирина Подгаецкая, „Избранные статьи", Москва: ИМЛИ РАН, 2009, с. 74.
¹⁰ Eduardas Mieželaitis, „Post scriptum", Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008, p. 102.
¹¹ Pierre Barbéris, „Sociokritika", Daniel Bergez [ir kt.], Literatūros analizės kritinių metodų pagrindai, Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 153.