Kai Graikijos vardas tampa konotuotas neigiamai – neva, tinginiai, patys sukėlę krizę, o dabar dar ir komunistuojantys – norisi truputį atsitraukti ir aptarti gražesnius dalykus: neseniai Graikijoje pasirodžiusias knygas. Šiuo metu leidžiama nedaug. Lietuvoje knygų mugė ką tik pasibaigė, o Graikija jai iš lėto ruošiasi: gegužės 7–10 d. Salonikuose, „Helexpo" parodų centre, ji vyks dvyliktą kartą. Nepaisant krizės, politinių neramumų ir tarptautinio spaudimo, jau paskelbtoje programoje numatyta 400 leidyklų stendų, 190 renginių, dalyviai iš daugiau nei 20 šalių, susitikimai su daugiau nei 200 Graikijos ir užsienio rašytojų. Šalies leidyklos, taupydamos pinigus, rimčiausius ir patraukliausius veikalus išleis prieš pat mugę, kad pardavimai išaugtų. „Garbės šalimis" šiemet paskelbtos Prancūzija, Serbija, Vokietija, Jungtinė Karalystė, Kinija ir Izraelis – joms bus skiriama daugiausiai renginių ir dėmesio. Vien Kinijos leidyklų dalyvauja per šimtą – žinoma, daugiausiai tų, kurios leidžia europietiškas knygas. Be to, mugės metu vyks ir Balkanų poezijos festivalis bei Artimųjų Rytų literatūrų pristatymai. Mugėje knygas pristatinėti ir su skaitytojais bendrauti ketina Miloradas Pavićius, Emiras Kusturica, Ingo Schultze ir kt. Dalyvaus tokie leidybos milžinai kaip „Éditions Gallimard" (Prancūzija), „Loewe Verlag" (Vokietija), „Arcadia Books" (Jungtinė Karalystė), atstovai iš „Les Belles Lettres" (Prancūzija), „Seuil" (Prancūzija) ir kt.1 Žinoma, ne Frankfurto knygų mugė, bet, pripažinkime, ir kitokia nei Vilniaus, kur dalyvauja beveik vien „saviškiai".
Be to, ekspertų komisija ką tik paskelbė Valstybinių literatūros apdovanojimų laimėtojus. Buvo planuota tai padaryti sausio pabaigoje, bet paskelbta tik kovo 11 dieną. Pasinaudodama proga norėčiau pamėginti išsklaidyti vieną Lietuvoje gajų prietarą apie laiką: neva „nuolat vėluojantys pietiečiai" yra tinginiai ir slunkiai, patys kalti dėl ekonominių problemų, nes nieko nedirba, neturi patikimų statistinių duomenų, nesusigaudo savo pačių sistemoje ir t. t. Gyvendama Pietuose supratau, kad tipiškas atpalaiduotas požiūris į visokius „dedlainus", biurokratizmus, taisykles signalizuoja apie kitokį požiūrį į gyvenimą ir kitokį santykį su laiku. Mes, stengdamiesi gyventi kartais kaip britai, o kartais kaip vokiečiai, vadovaujamės laikrodžių ir kalendorių laiku. Tai, žinoma, labai paprasta ir patogu: ne mes kontroliuojame savo laiką, o mechaninės priemonės ir sistemos spaudimas tai padaro už mus, patiems belieka paklusti ir į turimą dienų, valandų ar minučių limitą sukaišioti padarytinus darbus. Tam prigalvota daug gudrių prietaisėlių: visokių tvarkyklių, „vadovo kalendorių", fizinių ir virtualių lipnių lapelių, į išmaniuosius telefonus integruotų kalendorių ir kt. Aišku, „laisvės" sąvoka, kuria taip mėgstame operuoti, Lietuvoje įgyja kiek kitokią reikšmę nei graikų laisvė. Ar gali būti laisvas žmogus, kurio laikas yra tik tas objektyvusis, astronominis, o teisė į individualų laiką nustumta į gyvenimo pašalį, į šventes ir retas atostogas? Graikas atsakytų: tikrai ne, laisvė kontroliuoti savo laiką yra tokia pat svarbi kaip politinė, minties ir sąžinės laisvė, kurią turime galvoje mes. Iš to kyla ir kitoks požiūris į sistemą: mes veikiame pagal sistemą, jos nekurdami, o graikai suvokia sistemą kaip konstruktą, kuriuo vadovaujiesi, bet nežiūri į jį kaip į dievybę su veršelio paklusnumu, ją priimi lanksčiai. Todėl žmonės ten laimingesni, nesižudo, mažiau depresijos, socialinių neurozių, tačiau daugiau finansinių ir teisinių problemų.
Pagrindinė valstybinė premija už gyvenimo darbus šiemet skirta poetei Katerinai Angelaki-Ruk. Valstybinis prizas už geriausią metų poezijos knygą jai skirtas dar 1985 m. Poetė kilusi iš menininkų šeimos: krikštatėvis – garsusis modernistas, „Graiko Zorbos" autorius Nikas Kazandzakis. K. Angelaki-Ruk išleido 16 poezijos rinkinių, be to, yra viena aktyviausių ir žinomiausių grožinės literatūros vertėjų: į graikų kalbą vertė S. Heaney, A. Puškiną, V. Peleviną, J. Brodskį, P. Mateo ir kt. Ji laikoma viena svarbiausių vyresniosios kartos poečių, kritikai nuolat pabrėžia jos „moterišką rašymą", nuoširdumą, taupų kalbėjimą. Lyrinis subjektas dažnai save steigia per kūniškas, erotiškas patirtis. Eilėraščiuose teigiamas ryšys su tiesa, bet ne aukštesne idėjine ar metafizine, o kasdiene, kurią kiekvienas randa pats gyvendamas, patirdamas. Ši „poetinė programa" matyti bene žymiausiame jos tekste „Poetinis prierašas" (vertimas mano):
Eilėraščiai daugiau nebegali
būti gražūs
nes tiesa subjuro.
Patirtis dabar
vienintelis eilėraščių kūnas
taigi kaupiantis patirčiai
eilėraštis minta ir gal sustiprės.
Man skauda kelius
ir nebegaliu suklupt prieš Poeziją
tik savo patirties žaizdas
galiu jai dovanoti.
Epitetai nuvyto
tik mano fantazijomis
galiu išskleisti Poeziją.
Tačiau visada jai tarnausiu
kiek jai žinoma manęs reikia
nes tik ji man leidžia primiršti
užsivėrusį ateities horizontą.
Šiuo metu leidyklose šioks toks štilis ar, veikiau, tyla prieš audrą. Tačiau tai netrukdo retrospektyviai žvilgtelėti į gausiai aptarinėjamas pastarųjų mėnesių knygas. Verta paminėti, kad dėl krizės knygų leidžiama gerokai mažiau – trūksta pinigų, todėl leidyklų redaktoriai vykdo itin griežtą atranką. Žinoma, kartais ši atranka daugiau kenkia, nei padeda – išleidžiamas komerciškai sėkmingas šlamštas, o rimtos knygos lieka nuošalyje. Apnyko poezijos leidimas, perleidžiami klasikai, o naujų knygų vos viena kita. Čia pristatysiu du konkrečius kūrinius: vieną prozos knygą ir vieną grafinį romaną, kurie viešajame literatūros lauke užima ryškias pozicijas.
Gruodžio 19 d. Atėnų akademija paskelbė apdovanotųjų sąrašą. Kasmet premijomis pagerbiami ir tiksliųjų, ir socialinių mokslų atstovai, o iš specialių rėmėjų įsteigtų fondų apdovanojami rašytojai. Yra du tokie fondai, pavadinti svarbių rašytojų ir kultūros veikėjų – Petro Chario bei Elenės ir Kosčio Ouranių – vardais. Kiekvienas jų skiria tokius pat apdovanojimus: už geriausią romaną, apsakymus, poeziją ir esė. Kadangi tai – akademijos konkursas, į esė kategoriją dažnai patenka mokslinės studijos, o ne grožinė eseistika. Šie apdovanojimai nėra tokie prestižiniai kaip Valstybinės literatūros premijos, bet vis dėlto ant išskirtų knygų viršelių tuoj pat pasirodo juostelė „Atėnų akademijos prizas 2014".
Šiemet geriausio romano kategorijoje apdovanota trečioji rašytojos Martis Lambrou knyga „Atleistais stabdžiais". Knygoje, kurią daugelis įvardija dalinai autobiografine, pasakojama apie paauglės Sotirijos keliones su tėvu į Italiją, Slovakiją ir Iraką. Tačiau nei picų, nei suvenyrų čia nė kvapo: mergaitės tėvas – tolimųjų reisų vairuotojas, sunkvežimiu vežiojantis krovinius. Jiedu su Sotirija iš namų iškeliauja anaiptol ne smagumo genami. Tėvas mergaitei – beveik svetimas žmogus: pirmąkart sėdo prie sunkvežimio vairo, kai ši buvo dar visai mažutė, ir nuo tol visąlaik važinėjo, tik retkarčiais kelioms dienoms grįždamas namo. Jis bėgo nuo šeimos, nuo žmonos pašlijusiais nervais, negalinčios atsigauti po vaikystės traumos, kai jos šeimą išžudė naciai. Pasakojimo laikas – 9 dešimtmetis, Graikijos valdžioje pirmąkart po diktatūros dominuoja kairiosios politinės jėgos. Trys kelionės – protagonistės brandos, kompetencijų įgijimo etapai. Rodomas jos tapsmas: iš švelnios, mielos dvylikametės į chaotišką ir maištaujančią paauglę. Pabaigoje ji vaizduojama kaip atsakinga, savimi pasitikinti jauna moteris, pirmąkart rimtai įsimylinti.
Daugelis kelionę suvokiame kaip malonumą, jos laukiame ir ja mėgaujamės. Bet knygos herojų akiratyje – kelio ženklai, pigūs viešbučiai, šiukšlinos pakelės. Vienatvė vairuotojo kabinoje tampa egzistencinės žmogaus vienatvės metonimija: savo kelią ir riziką išgyveni vienas, nors į tą pačią pusę juda daug kas. Romano personažai labai realistiški. Pažindama ir mėgindama suprasti juos, rodos, tokius skirtingus ir kartu panašius, Sotirija pradeda pažinti ir save. Trečioji kelionė – ne vien moralinės, bet ir fizinės, lytinės brandos etapas – pirmas ryškus jaunos merginos meilės potyris su visai kitos kultūros žmogumi, kitu filosofine prasme. Tėvui susirgus, 18-metė Sotirija turi perimti vairą – tai jos brandos ir savarankiškumo lemiamasis išbandymas.
Kritikų išgirtas už autentišką tikrovę ir raiškų, minimalistinį kalbėjimą, romanas įsuka gausybę temų – gamtosaugos, vartotojiškumo, kultūrų dialogo, tėvų ir vaikų santykių, individo brandos ir kt. Tekstas nėra sudėtingas, bet anaiptol ne primityvus. Romanas labai „graikiškas", prisodrintas vietinių realijų, bet žmogiškąja prasme aktualus visiems.
Kita knyga, kol kas negavusi jokio apdovanojimo, bet įdomi Graikijos kontekste, yra komiksų piešėjo Soloupo (tikrasis vardas – Antonis Nikolopulas) grafinis romanas „Aivalikas", kuriame rodoma veikėjo kelionė laivu iš Mitilėnės (kitaip – Lesbo) salos į vakarų Turkijos uostamiestį Aivaliką2. Autorius dėsto Komunikacijos fakultete Egėjo universitete, piešia karikatūras ir komiksus, yra išleidęs 13 knygų, publikavęs daugybę piešinių periodikoje, parašęs monografiją „Graikijos komiksai".
Kaip ir pirmoje aptartoje knygoje, šioje kelionė yra simboliška daugiau nei vienu aspektu. Romane „Atleistais stabdžiais" Sotirija keliavo iš vaikystės į brandą, o „Aivalike" protagonistas kūnu ir mintimis grįžta į graikams svarbias Mažosios Azijos vietas, prisimindamas ir savo paties, ir tautos istoriją. Jis permąsto ir verčia prisiminti kitus romano kalbėtojus, kuo vakarinė Turkijos pakrantė ypatinga Graikijos politinės ir kultūrinės istorijos kontekste, kaip praeitis susijusi su dabartimi. Antikoje visa vakarinė Mažosios Azijos pakrantė buvo apgyvendinta graikiškai kalbančių žmonių. Iki 1922 m. Aivaliko mieste gyveno beveik vieni graikai. Dabar nuvažiavus ten jausmas savotiškas: atrodo, kad gyventojai graikai iškeliavo vakar. Ortodoksų bažnyčių erdvė pertvarkyta į mečečių erdvę, kaip ir šiaurės Kipre: ištiesti kilimai, nudaužytos freskos, pristatyti minaretai. Apie tokią savotišką kelionę – iš dabartinės Graikijos į praeities graikiškas žemes – ir pasakojama romane.
1922 m. graikai vadina Mažosios Azijos katastrofa. Po Pirmojo pasaulinio karo smarkiai persitvarkė Europos žemėlapis, vietoje Osmanų imperijos atsirado Turkija, taigi graikai, kovoję laimėtojų pusėje, norėjo prisijungti Smirną (dab. Izmirą) – seną graikišką miestą, kuriame tuo metu graikų buvo daugiau nei Atėnuose. Graikų „programa maximum" buvo užimti visą vakarinę Mažosios Azijos pakrantę. Nepavykus rasti kompromiso tarp Turkijos nacionalistų, Antantės šalių ir Graikijos, turkų patriotų būriai išstūmė graikų pajėgas iš Mažosios Azijos. Turkams užėmus Smirną, maždaug 30 000 graikų ir armėnų buvo išžudyta. Lozanoje pasirašius apsikeitimo gyventojais sutartį, Graikiją užplūdo daugiau nei milijonas pabėgėlių iš Mažosios Azijos, neturinčių nei maisto, nei pastogės, nei darbo.
Souloupo grafiniame romane, be pasakotojo, kalba dar keturi personažai – trys graikai ir vienas turkas, tačiau tai nėra paprastų liudininkų pasakojimai. Visi keturi perpasakoja žinomus graikų ir turkų literatūros tekstus apie 1922 m. įvykius. Šie tekstai tampa Soloupo romano hipotekstais, pats autorius apibrėžė savo tekstą kaip palimpsestišką. Pagrindinis pasakotojas (autoriaus alter ego) mėgina ne supriešinti, atskirti graikus nuo turkų, o sujungti, rodydamas, kad paprasti žmonės ir tautos dėl nieko nėra kaltos: politikų egoizmas ir nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės abi puses paverčia aukomis. Kaip apibendrina pasakotojas turkas, „mes esame Lozanos sutarties, o ne savo tėvynės vaikai".
Ko gero, šis švelnus humanizmas ir estetiški piešiniai neramaus dabarties pasaulio fone lemia labai pozityvią „Aivaliko" recepciją: kritikai jį vadina „vienu vertingiausių grafinių romanų graikų literatūroje", „puikia edukacine priemone skaityti nenorintiems vaikams" ir pan. Dokumentinė romano plotmė itin stipri: Soloupas daug metų važinėjo į Turkiją, ten ir savo šalyje ieškojo dokumentų, liudijimų, nuotraukų, skaitė grožinę ir dokumentinę literatūrą. Populiarioje radijo laidoje apie kultūrą žurnalistės teigė daugybę dalykų pirmąkart sužinojusios iš šio romano. Mažosios Azijos graikai kalbėjo specifiniu dialektu, gamino tradicinius savo regiono patiekalus – visa tai paveikė dabartinės Graikijos kasdienybę ir netgi graikiškumo supratimą. Normalu sakyti: „aš esu trečios kartos Mažosios Azijos gyventojas", kaip „Aivaliką" pristatinėdamas prisipažino ir autorius. Knygą jis rašė trejus su puse metų, surinko daugybę istorinių šaltinių, daiktų. Dabar visa tai eksponuojama muziejuje, pats Soloupas nustatytomis valandomis mokiniams veda ekskursijas.
Knygų leidyba Graikijoje, nepaisant krizės, laikosi stipriai, o graikų kultūroje esama daugybės šviesių žmonių – puikių mokslininkų, įdomių kritikų, aukšto lygio menininkų. Ir, svarbiausia, kiekvienam graikui Graikija – pati geriausia šalis, nepaisant visų sunkumų ir dažnų politinių suiručių. Gal toks savo istorijos sureikšminimas ir kiek sentimentalus santykis su ja (pvz., „Aivaliko" piešiniuose naudojama ta pati spalvų gama, kaip „sepijos" režimu pasendintose nuotraukose) kai kam gali pasirodyti banalokas. Tačiau jis gyvas, tikras, jiems įprastas – graikai gali skųstis politika, bet visada mylės savo šalį.
1 Daugiau informacijos apie mugę ir oficialiai skelbiamą dalyvių sąrašą anglų kalba: http://www.thessalonikibookfair.com/2015/en/moreinfo.html.
2 Nemokamai peržiūrėti pirmąjį skyrių galima čia: http://www.kedros.gr/spaw2/uploads/files/ksefyllismata/2014/11/soloup_aivali_16selido_1416908560.pdf.