Knygų, filmų mėgstu imtis be išankstinio žinojimo: nepasiskaičiusi siužeto, nepasidomėjusi autoriaus karjera ar garsiais vardais, jei pavyksta – netgi nenustačiusi žanro. Apie J. Winterson pirmąją knygą „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai" žinojau iš nuogirdų ir E. Kačkutės recenzijos („Literatūra ir menas", 2013-06-07): lesbietė ir autobiografiškumas – daugmaž tiek. M. Houellebecqo pavardę buvau mačiusi tarp Goncourt'ų laureatų, gal dar „Šiaurės Atėnų" puslapiuose – ir viskas. Taip pati save susiintriguoju, ištęsiu malonumą spėlioti ir nustebti. Tačiau pirmoji knyga sukėlė tiek (negatyvios) nuostabos, o antroji – tiek (varginančio) spėliojimo, kad vos jas beįveikiau.

Jeanette Winterson. „Kam būti laimingai, jei gali būti normali?" Iš anglų kalbos vertė Aušra Simanavičiūtė. –­ Kaunas: „Kitos knygos", 2013.

Nusivylimas šia dienoraštinio pobūdžio knyga labiausiai yra skirtas leidyklai: pasaulyje šlamšto, be abejo, dunkso bedieviškos krūvos, bet kodėl būtent šią Winterson knygą nuspręsta išleisti Lietuvoje ant „Apelsinų" sukeltos bangos (bangelės)? Pasiteisinimo, kad ši rašliava aiškina, papildo debiutinį 1985 m. romaną, uždaro ratą, suveda sąskaitas su praeitimi ir t. t., nepakanka. Pirmąja knyga galimai susižavėjęs skaitytojas yra paprasčiausiai apmulkinamas panašaus dizaino viršelio ir dar gal pirmojo skyriaus, rašyto, matyt, „Apelsinams".
Sakyti, kad 54 metų rašytoja jau nukvako, net biologiškai neadekvatu, bet įspūdis būtent toks. Nuolat bandoma skambiai apibendrinti, išspausti pamokančią sentenciją. Banalybės, kurių aps­tu šiuose „memuaruose", nustebintų net paaugles: „Ten yra žymės, likusios lyg sumušimai. Skaityk juos. Skaityk skausmą. Perrašyk juos. Perrašyk skausmą" (p. 13), „Ji pametė gyvenimą" (p. 29), „Mums visada atrodo, kad tai, ko reikia norint viską pakeisti – stebuklas – yra kažin kur, bet dažnai jis yra greta mūsų. Kartais jis ir yra mes, mes patys" (p. 37), „Knyga – tai stebuklingas kilimas, kuris tave kur nors nuskraidina. Knyga – tai durys. Tu jas atidarai. Įžengi į vidų. Ar sugrįžti?" (p. 43), „nėra nieko paprastesnio ir sunkesnio už meilę" (p. 77), „Mes buvom ne meilužės, mes buvome pati meilė" (p. 84). Ir panašiai. Arba tokie atradimai: „panašu, kad mūsų gyvenimui reikia aukštesnio tikslo ir prasmės – vien pinigų ir pramogų, socialinės pažangos neužtenka" (p. 70). Na, tikrai, kas būtų pagalvojęs.
Autoterapija, kuri, atrodo, yra vienintelis šios knygos tikslas, netempia net iki įprastinių knygelių apie tai, kaip pasiekti laimę, kaip mylėti ir būti mylimam, pirmiausia dėl to, kad retai teišslysta iš pačios autorės egoizmo gniaužtų. Kam tai galėtų būti įdomu – mįslė. Nebent Winterson gerbėjams, pletkų mėgėjams ir dar (galbūt) žmonėms, kurie, kaip ir rašytoja, buvo įvaikinti (pateikiama detali biologinės motinos paieškų faktografija su paburnojimais dėl Anglijos teisėtvarkos institucijų nejautrumo).
Pirmosios knygos pusės vertė – išskirtinis rašytojos motinos portretas. Iš tiesų toks tipažas būtų neįtikinamas, jei nebūtų realus: puritonė, skaitanti Bibliją taip, „tarsi ji būtų ką tik parašyta", „spalvingai depresyvi" mazochistė, paranojiškai vengianti miegoti su savo vyru (knygoje neįgyjančiu apskritai jokio charakterio), nesugebanti nei mylėti, nei kuo nors mėgautis. Ir, žinoma, visu svoriu slegianti savo įdukrą. Rašydama apie ją, Winterson pasirodo turinti ir energijos, ir humoro jausmą, ir apskritai gebėjimą rašyti, tačiau vėlgi klausimas, kiek tai yra nauja medžiaga, o kiek likučiai iš „Apelsinų" laikų.
Autorė lyg ir suvokia, kad būtent tokia skausminga vaikystės patirtis yra jos talento pagrindas. Vis dėlto antroje knygos pusėje pasiduoda teksto savieigai ir gyvenimo bei kūrybos permąstymas virsta savigailos biografija. Svyruojama tarp nereflektuojamo gyrimosi (kiek daug slapta ji vaikystėje perskaitė, kokia drąsi buvo stodama į Oksfordą, kokia baisi šlovė užgriuvo po pirmosios knygos, kurios daug kas, žinoma, nesuprato, ir panašiai), užuojautos sau ir pasmerkimo motinai provokavimo bei koketavimo („šito dabar negaliu pasakoti, gal kada nors...").
Hepiendas išgąsdina pačią autorę: atrasta biologinė motina pasirodo jautri, mylinti, laukusi savo vaiko visą gyvenimą. Winterson imasi skubiai atsiriboti, tuo vėl primygtinai demonstruodama, kaip jos niekas neišmokė mylėti, kokia jinai yra egoistė ir kaip labai dėl to nekalta (kaltas auklėjimas).
Šiurpino tai, kaip begėdiškai, per prievartą į diskursą įtraukiami kiti žmonės (pvz., antroji tėvo žmona) su intymiausiomis gyvenimo detalėmis. Juolab kad tai ne tik nėra meninis diskursas – jis dar ir rašomas bei publikuojamas realiu laiku, be jokios laiko distancijos.
Nuoširdžiai nustebino ir „išvadiniai" teiginiai apie homoseksualumą: paaiškėjus, kad vaikystėje rašytoja auginta kaip berniukas, ji pareiškia: „Nelabai tikiu homoseksualizmo genu" (p. 207). Štai tau ir geriausių lesbietiškų memuarų premijos laureatė (Lambda Literary Awards, 2013).
Bet liūdniausia, kad teigdama moterų ir vyrų kuriamos literatūros lygybę („Bandžiau atsikratyti man įdiegtos minties, kad moterys visuomet rašo apie „patirtį", kuri yra jų kompasas, o vyrai rašo plačiai ir drąsiai – tapo didžiules drobes, eksperimentuoja su forma", p. 11), šioje knygoje Winterson vien bobiškai verkšlena.

Michel Houellebecq. „Žemėlapis ir teritorija". Iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas. – Kaunas: „Kitos knygos", 2013.

Nuo pat šios 320 puslapių knygos pradžios iki pabaigos neapleido nemalonus, bet prasmingas jausmas, kad nieko nesuprantu. Kaip tik pagal mano „išankstinio nežinojimo" sumanymą. Kokia kryptimi juda siužetas? Kurios detalės, kurie veikėjai yra svarbūs? Galiausiai – apie ką čia?
Kaip klusni semiotikos apologetė pasikartojančius elementus sujungiau į tris svarbiausias izotopijas ir ką tik pradžiugau radusi būtent jas įvardytas autoriaus interviu: senėjimas, tėvo ir sūnaus santykiai ir realybės atvaizdavimas mene. Na, tai jau šis tas.
Sensta ir keičiasi (anaiptol ne į gerąją pusę) čia viskas – ne tik žmonės (romano laikas apima apie pusę amžiaus – visą menininko Džedo Martino karjerą), bet ir pasaulis, menas, pramonė, Prancūzija. Houellebecqas akivaizdžiai nepasižymi nei optimizmu, nei humanizmu, apskritai jis atrodo maloniai politnekorektiškas mąstytojas (yra kaltintas rasizmu, islamofobija, pornografija).
Siužetą į priekį stumia charakteringai beveidžio menininko santykiai su mirti besiruošiančiu tėvu ir – su pačiu knygos autoriumi. Savęs pavertimas fiktyviu personažu nėra baisiai naujas išradimas, tačiau šiame romane tikrai labiausiai intriguojantis. Mizantropas, mylintis tik savo šunį, apsileidęs, besi­kasantis girtuoklis –­ toks Houellebecqas tampa guru pagrindiniam savo romano veikėjui. Prancūzijos elito vakarėliuose išgalvotas Džedas pabendrauja ir su atidžiu, geranorišku F. Beigbederiu, ir su kitomis – autoriaus kur kas skeptiškiau vertinamomis – realiomis asmenybėmis.
Žodžiu, jau kiek senstelėjusiais (beje, knyga naujutėlė, Prancūzijoje išleista prieš trejus metus, – šiuo atveju „Kitoms knygoms" lieka tik dėkoti) postmodernizmo motyvais žaidžiamos kelios partijos iš karto. Fiktyvusis Houellebecqas romane efektingai nugalabijamas ir išdarkomas J. Pollocko stiliumi. Džedo kuriamas menas (grynoji fotografija, fiksuojanti industrinio amžiaus gaminių katalogą, perfotografuoti Prancūzijos kaimo vietovių žemėlapiai, realistinė tapyba, įamžinanti nykstančias profesijas, ir videogramos, rodančios pasaulį „augalo žvilgsniu") –­ šaltas ir bejausmis racionalumas, kaip ir Houellebecqo konstruojamas satyrinis trileris. (Aišku, postmodernius nihilistus galima demaskuoti kaip pasauliu nusivylusius ir praeities idilės besiilginčius melancholikus, bet tiek to.)
Įstabiausia ir sunkiausiai ištveriama šio žaidimo dalis – vikipedinės informacijos perteklius (rašytojas buvo apkaltintas pažodžiui nurašęs kai kuriuos „Vikipedijos" straipsnius), į kurį panardinamos trys minėtos temos. Prekių ženklų gausa Houellebecqas pralenkia tą patį Beigbederį: skaitytojas užverčiamas automobilių markių, viešbučių, drabužių reklaminiais aprašymais, šunų veislių ypatybėmis, fotoaparatų instrukcijomis, „Ryanair" skrydžių kainomis ir panašiai.
„Šioje visuomenėje individas kaip socialinė rūšis, galima sakyti, tampa trumpalaike fikcija" (p. 95). Džedo kūryboje žmoniją išstumia augalija, kuri galėtų būti ir postindustrinio pasaulio metafora, pasaulio, kuriame gaminamos nebe prekės, o vien prekių ženklai. Ir nebe menas, o vien idėjos, aprašymai (knygoje išsamiai aprašyti neegzistuojantys Džedo „kūriniai"). Ir ši apokaliptinė knyga įdomi man tapo tik dabar, apie ją galvojant ir rašant.

P. S. Būtų tikrai nedora šias dvi knygas lyginti svarstant moteriškos ir vyriškos literatūros skirtumus. Tačiau kad jau atsitiktinumas jas suguldė greta, tai tiesiog nagai niežti. Du kraštutinumai – menkai tereflektuotas, nestruktūruotas autobiografinis jovalas vs. griežta konstrukcija, sukalta iš gryno intelekto. Lygių teisių gynėjams nuraminti pasakysiu, kad skaityti abi buvo vienodai nuobodu.