Pradėdama skaityti naują Agnės Žagrakalytės knygą nusiteikiu žaisti. Ši autorė nuolat stebina išmone ir idėjomis – jau skaitėme istorinį romaną, komiksą, bande desinée, kortelių romaną. Kūrybą A. Žagrakalytė apibūdina kaip išradinėjamą dviratį, kurį montuoja iš daugybės detalių instruktuojama vaizduotės („15min.lt“). Sakyčiau, žaviai postmodernus veiksmas.

Naujausia poezijos knyga „Liekamieji reiškiniai“ pristatoma nuosaikiai. Į šį rinkinį pateko eilėraščiai, rašyti šalia kitų knygų, kaip „kažkas, kas lieka po įvykio“. Poezijos knygose A. Žagrakalytė įprastai linkusi pasisvaidyti pareiškimais: „Išteku“, „Visa tiesa apie Alisą Meler“, „Štai:“. „Bu bu itį“ lydėjo žaismingas pagąsdinimas ar paburbėjimas „bu bu bu!“. Tokią bravūrą jau galime adekvačiau įvertinti kaip 2008 m. leistos knygos žaismingos personažės Alisos Meler laikotarpio palikimą. Su juo ilgai bandyta dorotis: iš pradžių leidžiant „Štai:“ (2017), sudarytą iš tų 2008–2009 m. tekstų, kai rašyta Alisa Meler, vėliau bandant atsiriboti – kol kas blankiausios autorės knygos „Bu bu itis“ (2019) paantraštė praneša, kad „Alisa Meler išeina pro duris“. O „Liekamuosiuose reiškiniuose“ poetė nieko nepaskelbia. Tačiau ši knyga atskleidžia, kad A. Žagrakalytė subrendo ir poezijoje vėjais neiššvaistė kūrybos parako. Tekstuose sutramdytas kaprizingos mergiotės tonas, mažiau svaigių fantazijų ir makaronizmų, parašyta daugiau tekstų „iš gyvenimo“, naudojantis kitų žanrų formomis.

A. Žagrakalytės poezijoje skleidžiasi moters kasdienybė – šiek tiek buities, sodo, šeimyninio gyvenimo ir rašymo dramų. Lyg ir viskas įprasta, tačiau nelengva pasakyti, apie ką šie eilėraščiai parašyti. Įsimena nestandartinis požiūris ir juslinga gyvybė: net sode „šviesos ietys skeliasi saldžiai pro lauro lapus“ (p. 29). Sodri poezijos raiška veikia kaip užburiantis, rutiną pertraukiantis įvykis.

 

Agnė Žagrakalytė. „Liekamieji reiškiniai“, V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024

 

Šios poezijos išskirtinumą lemia eilėraščiuose girdimas savarankiškos moters balsas. Jam būdinga nepaprastai laisva kalbinė, emocinė prigimtis, kuri kūryboje nuolat susiduria su primestais socialiniais, kultūriniais stereotipais. Poezijoje A. Žagrakalytė linkusi transliuoti šias įtampas kaip kūrybos proceso trikdžius ir kurti poetinį pasaulį, kuriame vaizduotė įveikia kliūtis. Dažniausiai tai atskleidžiama per sutirštintą lyrinį aprašymą, pavyzdžiui, virsta gramatiškai „užsikirtusia“ autoironija („Jeigu nebūčiau poetas / Būčiau poetė“ – iš knygos „Štai:“). Tekstų ašimi tampa ironiškai komentuojami prieštaringumai, bet rezultatas – nenutylima savarankiška situacijos versija.

Man „Liekamieji reiškiniai“ pasirodė simpatiški, nes eilėraščiuose A. Žagrakalytė ne ieško, kaip kalbėti, o gerokai laisviau įveda savo tvarką, vadovaudamasi emocine tiesa. Pavyzdžiui: „Gūbrina senė, nešasi plunksną. // Eina senutė, plunksna pasišviesdama / Ak, žydro, ak fetro, ak skrybėlaitė!“ (P. 40.) Žvilgsnis tekstuose nuolat dvigubėja, yra komentuojamas ar „miksuoja“ porą stilistinių režimų. Aprašyme vyrauja tas, kurį poetė pasirenka „nuspalvinti“ pagal save. Todėl ši gudri poezija kalbasi su atidžiu skaitytoju – per vaizdingą raišką atsiskleidžia A. Žagrakalytės poezijos idėjos, problemos ir revanšizmai. Čia slypi žavi viltis: jei šiandien neįmanoma ko nors daryti naujai, tai bent jau galima pamėginti savaip. Poetei pavyksta išvengti banalumo.

„Liekamuosiuose reiškiniuose“ dominuoja kovos motyvų palaikoma „kovinė parengtis“ – tai savotiškai į priekį genantis gyvenimo geismas, per patirtį įgytos žaizdos. Pomėgis užsiimti kovos menais virsta kovos už savo vietą literatūroje dalimi (skyrius apie leidėją ir laimėtojos-lygintojos monologas, lyginimasis su kitais), konkurencija – meilės gestu, kai partnerei „kirtį staigų kakton seg[a] nelyg bučinį“ (p. 12), laimikių medžioklė – sovietmečiu subrendusių tėvų išgyvenimo strategija. Skyriuje „Gyvūnų ir gėlių albumas“ varžybos vyksta net sodo gėlyne, kuriame natūralūs augalijos procesai atrodo gyvūniški, plėšrūs ir tiesiogiai neatlieka romantinio „vidinio peizažo“ funkcijos. Tiesa, toks smulkmeniškumas, subtilios jungtys A. Žagrakalytės poezijoje kartais grindžiamos biografiškai, todėl kiek apsunkina skaitymą. Skaitytojai, įsigilinę į jos kūrybą ar tiesiog sekantys poetę feisbuke, tikriausiai lengviau perkanda eilėraščiuose aprašomus niuansus.

Jau nuo knygos „Bu bu itis“ A. Žagrakalytės kalbėtoja tampa takesnė. Apie ją vis daugiau pasako gimininiai saitai (rašoma apie buvimą motina ir dukra savo tėvams), priklausymas tam tikroms bendruomenėms (šiuo atveju kovos menų). Todėl nenuostabu, kad poetė, viešai paklausta apie jai nuolat prikišamą „moterišką rašymą“, ima išsisukinėti. A. Žagrakalytės poezijoje kalbėtoja yra pernelyg įvairialypė, kad atitiktų standartą: ji veikia kūrybos, kovos menų, šeimyninio „buitiako“ ir sodo srityse, gali veikti kaip motina, dukra katalikė ar įdegusi dviratininkė.

Platus kontekstų spektras leidžia jai kalbėti sudėtingiau, o „Liekamuosius reiškinius“ sieti su esminiais pastarojo dešimtmečio poezijos pokyčiais. Poezija ima vaduotis iš meniškumo, statuso klausimų ir vis stipriau socialėja. Svarbu tai paminėti, nes A. Žagrakalytės poe­zijoje atsispindi maždaug iki 2014-ųjų moteriai kūrėjai būdingos problemos, kai moteris vienu metu rašo savo tekstą ir kartu įrodinėja meninio rašymo meistrystę, kurios standartą diktavo poezijos klasikai. Dėl to A. Žagrakalytės poezija atsiduria tarsi tarp dviejų emancipuotos poezijos atvejų: tarp pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį (kai debiutavo) agresyviai poetės vertę teigusios Neringos Abrutytės, kurios tekstai reaguota į klasikų užvaldytą poeziją, ir pastarąjį dešimtmetį didelę įtaką darančios socialios, eseistiškos Giedrės Kazlauskaitės poezijos, kuri jau išsilaisvinusi iš tų problemų. Todėl nuolat rašymo įtampas pabrėžianti A. Žagrakalytės laikysena kartais atrodo išeksploatuota. Ją sustiprina aistringa charizma, o atgaivina skirtingomis aplinkybės tinkamai išnaudojamos įvairių vaidmenų teikiamos galimybės (pvz., ne tik motina, poetė arba iš jų kuriamas atsidavusios kūrėjos hibridas). Juk šiuolaikinis eilėraštis – ne tik estetinės meistrystės, bet ir socialinio reagavimo vienetas.

Svarbi A. Žagrakalytės kūrybos ypatybė – tekstai, natūraliai pritvinkę dviprasmybių. Tai poezija, kuri ne dirbtinai jas kuria iš kalbos, o naudojasi kolektyviniu žinojimu, kuris pats skatina dviprasmybes įžvelgti ir jomis naudotis. Pavyzdžiui: „Ką aš galiu pasakyt apie meilę, / kas dar pasakyta nebuvo? / Mūsų orgazmas sutapo su perkūnija: / taip yra lietuvių literatūroje. / Kaip stirna tavęs lauksiu / taip irgi tenai. / Ar tu jį myli? / Tai aišku, kad aišku. / Visiems tai visiškai  aišku, tai / ką dar galėčiau šiuo klausimu pasisakyti?“ (P. 50.) Eilėraštis kalba apie negalėjimą originaliai išreikšti jausmų, bet iš tiesų tampa veiksmu, leidžiančiu tvirtai ištarti „myliu“. Nesislapstant rašoma „ant senos geros klišės“, bet pranešimas bus suprastas taip, kaip, anot poetės, ji „pasisakys“ naviguodama pagal pajautimą. Dažnai šis sprendimas atskleidžia, kad A. Žagrakalytei būdinga romantinė prigimtis ir neišsenkantys jautrios širdies reikalai („širdele, neverk / negražiai išsižiojus“, p. 59), tačiau poezijoje ji įprasmina postmoderniai kaitaliojant tikrovės ir vaizduotės režimus. Kalba ir vaizduote žaidžiama, bet jos visumą apibendrinanti reakcija visad bus akivaizdi. Tokie sprendimai yra A. Žagrakalytės poezijos stiprybė, nes prie problemos ji prisėlina neformaliai ir visada susitvarko – suformuluoja savo pozityvų ir šmaikštų atsaką į sukonstruotas tiesas. 

Todėl veiksminga atrodo A. Žagrakalytės kuriama savarankiška subjektė – gyvybės įgyjanti iš daugybės subendrėjusių vaidmenų, bet realistiškai necenzūruota. Literatūroje ji būtų panaši į nutrūktgalvę „trečio brolio seserį“, tačiau sukurtame kontekste ji gudri, gracinga laputė, kuriai „juosmenį / juodom raidėm išsiuvinėta plati guma / biškį veržia“ (p. 64). Nerūpestinga žaismė, atsiverianti žemiškos buities fone, neretai pridengia didelį autorės intelektualinį įdirbį, kuris demonstruojamas be manifestų ar dirbtinumą išduodančių „baltų siūlų“. „Liekamieji reiškiniai“ apima daug temų, skirtingus istorinius laikus ir atskleidžia plačias poetės domėjimosi sritis: nuo hagiografijų, keistų istorinių faktų, skirtingų kultūrų iki popkultūros. Svarbu, kad A. Žagrakalytė pastebi įvairias klišes, bet atsisako jas laikyti ribojančiomis aplinkybėmis. Kūryboje galima jomis gyvenimiškai grožėtis, o įterpiant į tekstus profesionaliai parodyti, kad ribos reliatyvios. Šioje poezijoje net ir „kurvų karalaičių“ nepavyksta perskaityti vienareikšmiškai, nes jos A. Žagrakalytės pasaulyje tampa be galo žavingos.

„Liekamieji reiškiniai“ gal ir susidėstė neplanuotai, bet nėra antrarūšiai. Smagu, kad jau nereikia tarti „sudie, Alisa Meler“, nes galime sakyti „labas, Agne“. P. S. Labai malonu tavo poeziją skaityti.