Emilija Visockaitė. The Good, the Bad and the Ugly

Visos šios trys knygos mane užkabino keliais anotacijų žodžiais (eilės tvarka): „apokalipsės akivaizdoje", „1996-ieji Lietuvoje" ir „spagečių vesternas". Visas jas pirmiausia sieja aktualizuotas žanras. Be to, Šerelytė ir Žilinskas daugiau ar mažiau fantastinius įvykius plėtoja konkrečiose Lietuvos miestų erdvėse (Raudo strategija pabrėžtinai priešinga). Žilinskas ir Raudas rašo žiūrėdami filmus ir klausydami muzikos (Šerelytė rašo pabrėžtinai „iš galvos").

Renata Šerelytė. „Kokono bala­dės". – Vilnius: „Alma littera", 2014.

Pretenzija į žanrinę literatūrą įpareigoja, net jei socialinė fantastika, kaip skelbia anotacija, Lietuvoje iki šiol neegzistavo (Gavelis?). Su tokiu rimtu žanru kaip mokslinė fantastika Šerelytė elgiasi nelabai atsakingai, naudodama jį savanaudiškais tikslais – kaip asmeninės psichoterapijos formą.

Knygoje gausu elementų, iš kurių būtų buvę galima sukonstruoti tikrai puikią vilnietiškos apokalipsės istoriją: Olandų, Paco gatvės, Šiaurės miestelis, nebeveikianti „Maxima", iš žemės gelmių besiveržiantis mazuto juodumo vanduo, šaltakraujų gyvių izotopija ir kt. Juolab su tokia smarkia kalba: „Kiekvienas jo žodis skambtelėdavo kaip ištrauktas dantis, krintantis į metalinį dubenėlį" (p. 132). Tinka čia ir baladės žanras, jungiantis istorinius ir fantastinius įvykius, – knyga suskirstyta į 10 baladžių su prologu ir epilogu (oficialus įvardijimas „novelių romanas", kaip įprasta pastaraisiais metais, skamba anachroniškai – nei tai novelės (skyriai, ir tiek), nei tai romanas). Šiam ir kitiems autorės tekstams būdingos moralistinės, antihumanistinės tendencijos, socialinis groteskas ir sarkastiškas humoras yra tikrai derlinga dirva sukrečiantiems apokaliptiniams kūriniams.

Tačiau šįkart viskas prasmenga nevaldomame košmaro sraute. Vienas ant kito kraunami neoninėm šviesom plieskiantys vaizdai, tvoskiantys kvapai ir keliaaukštės metaforos užgožia mintį: „Žemiausi garsai, nuo kurių šiaušiasi gyvaplaukiai ir virsta šerkšno adatomis, o jų ankančiose skylutėse įšąla virpantys sapno siūlai" (p. 36). Alogizmas virsta nebe konstravimo principu, bet pasityčiojimu iš pasirinkto žanro. Čia gali rasti nykštuką ir elfę, grybus ir salamandras, kentaurą, terminatorių, puskates ir net kosminius kiaušinius (kokonus). Vienintelis suvokiamas jų koegzistavimo paaiškinimas – sąmonės kliedesiai prieš miegą persivalgius riebios mėsos. (Košmaras, kurį sapnavau perskaičiusi knygą, net sapnuojant atrodė tokia nesąmonė, kad buvo labiau nuobodu nei baisu.)

Vienas veikėjas, atgavęs sąmonę, persigąsta, ar tik nepakliuvęs, „neduokdie, į kokį fantastinį romaną, kurių nuoširdžiai nekentė, mat tokius galėjo sukurti tik liguista vaizduotė" (p. 162). Tokia dviguba ironija kažkam gal ir gali pasirodyti „žaisminga", kaip ir tradiciniai autorės pasažai apie stereotipizuotus vaidmenis: ekshibicionistą Rašytoją, niekinantį trilerių autorius ir krepšinį („Rašytojas išlipo keliomis stotelėmis anksčiau, nes pajuto neįveikiamą norą kūrybiškai atsiskleisti", p. 59), Profesorių, niekinantį lytinius santykius, Kalbos inspektorių, kino kritikus ir filosofus, elitą, blondinę ir kitus: „Polipai gieda kaip mirštančios gulbės – tai ne kas kita, o literatūros kritikai" (p. 41).

Parašyti puikų sakinį Šerelytė neabejotinai moka. Gaila tik, kad „socialinė kritika" apsiriboja žiniasklaidos ir interneto komentatorių nasruose sugromuliuotomis klišėmis, isteriškomis TV pokalbių laidomis ir higienos įklotų reklamomis. Tam dėmesio skiriama daug daugiau nei pakitusių fizikos dėsnių ir „kitos planetos" realijų apmąstymams: jei jau laikas išnyko, tai turbūt ne vien laikrodžiai sustojo?

Didžiąją knygos dalį, rodos, ieškoma bet ko, kas tik kelia nemalonius pojūčius: ėdrus grybelis šliaužia ant šlepečių kaip jūros puta, byra akmeninės dulkės, dvokia pūvantys ajerai, anyžius, nubrūžintas epidermis, ausų siera, o žmogus susiriečia „kaip druska užpilta askaridė". Tad jei jums pabodo šviesūs sapnai, galite pasiskolinti svetimų košmarų.

Justinas Žilinskas. „KGB vaikai". –­ Vilnius: „Aukso žuvys", 2013.

Apie šią knygą tikrai galima spręsti iš viršelio. Originalus dizainas (A. Dautartaitė-Krutulė) ir primityvistinės iliustracijos (M. Puzauskaitė) pasako viską, ką jums reikia žinoti. Romano skaitymas –­ tai praėjusio amžiaus pabaigos trilerio žiūrėjimas iš VHS kasetės. Trileris konstruojamas pagal kiek atšviežintą tradicinį receptą: vaikinas ir mergina, mafijos, KGB, policijos ir šeimos voratinklis, herojai ir išdavikai, automobiliai ir ginklai (režisuoja, žinoma, vyras, auditorija irgi greičiau vyriška). Labiausiai nustebino, kad net dvi potencialios meilės istorijos iškeistos į sesers ir brolio santykius.

Kaip ir kiekvieno trilerio, šios knygos stiprybė – paslaptingumas. Žilinskas sėkmingai jo pasiekia pirmiausia kurdamas nevienaplanius personažus. Nors vaikinas – ganėtinas nuoboda, bet jo staiga atsiradusi gražuolė sesuo –­ centrinė veikėja – snobė (net ekstremaliomis aplinkybėmis įvertina, ar stilingai visi apsirengę) ir pošlykščio charakterio. Juos gaudantieji ir gelbėjantieji keičiasi vaidmenimis, neatidų skaitytoją palikdami ant ledo. Ir dar, be abejo, yra svarbiausias šešėlinis herojus – tylenis saugumietis plika galva ir juodu ploščium – pats pavojingiausias, bet kartu ir labiausiai patikimas. Pradėjęs nuobodžiauti skaitytojas juo visada gali pasikliauti.

Kitas paslapties šaltinis – fantastinis šeštasis pojūtis, autoriaus pristatomas tokia ramia veido išraiška, kad net suintriguoja. Žmones, kuriems būdingas ypatingas šiluminis jautrumas – gebėjimas jausti kito žmogaus vidinę būseną, saugumo institucijos nori paversti superšnipais, o gal ir paeksperimentuoti su jais. Turiu pripažinti, kad po kruopščiai užsuktos pabaigos (o juk pabaiga sudaro pusę trilerio vertės) apendiksas su „tikrais" liudijimais mane akimirkai suglumino – nieko daugiau autorius ir negalėtų norėti.

Vis dėlto aš iš autoriaus dar kai ko norėjau: pažadėtų 1996-ųjų Lietuvos realijų. Tuo metu buvau devynerių, bet peidžerį, porą mobiliakų modelių, diktofoną su kasete, Akcinio inovacinio griūtį paminėčiau ilgai negalvojus. Pasirinkus tokius egzotiškus metus, vertėjo daug smarkiau padirbėti ne tik su savo atmintimi, bet ir su spauda, istorine literatūra ir vietoj ištęstų pasakojamųjų dialogų plėtoti politinį, socialinį foną. Gausi rusų kalba, kurios vertimo reikia šokinėti į išnašas, man pasirodė visai interaktyvus elementas, tačiau 1996-uosius nuo 2014-ųjų skiria ir gimtosios kalbos taisyklės bei žargonas. Tiesa, veikėjai protarpiais nusikeikia, bet labai jau šiuolaikiškai, nedrąsiai ir dirbtinokai.

Gera popliteratūra pas mus vis dar labiau išimtis, nei taisyklė. Atsikračius žodinio balasto ir tokių chrestomatinių Holivudo frazių kaip „Ar tu mylėjai mano motiną?" (p. 242) arba „tu turi teisę žinoti" (p. 350), kasetė su „KGB vaikais" galėtų papildyti apytuštę lietuviškos videonuomos lentyną.

Rein Raud. „Brolis". Iš estų kalbos vertė Danutė Sirijos Giraitė. – Vilnius: „Apostrofa", 2014.

Nerimavau, kad ši knyga bus užgriozdinta autoriaus erudicija, Rytų išmintimi ir antikos veikalų citatomis, kaip nutinka filosofams, trokštantiems į knygą sudėti viską, ką žino. Bet apie priešingą autoriaus nusiteikimą pranešė jau maža knygos apimtis, minkštas viršelis ir kuklus retro dizainas (A. Künnapas). Kitaip nei du anksčiau recenzuotieji, šis tekstas pasižymi sąmonės švara ir taupia raiška. Nusprendęs poetine proza parašyti spagečių vesterną, Raudas ypač padirbėjo „postprodukcijos" etape (kurį daugelis jaunų ir senų mūsų rašytojų stengiasi prašokti) – montuodamas, redaguodamas ir trumpindamas.

Atsisakius visų nebūtinų žodžių ir paaiškinimų „durnesniam" skaitytojui, praplatėjo tarpai tarp likusių žodžių ir sakinių. Nesudėtingo siužeto pasakojimas tapo talpus, atviras, skaitytinas lėtai ir ne vienąkart.

Istorija susideda iš bevardžio miestelio, nepažįstamojo kelioniniais auliniais, antikvariato, Vilos su delno formos sodu, notaro, bankininko ir advokato triumvirato, eklerų, gulbės ir merginos, kuri norėjo pasaulyje nepalikti jokio pėdsako. Istorija gali būti apie daug ką: pasirinkimus ir jų padarinius, skriaudą ir teisingumą, valdžią ir vienatvę, vyrus ir moteris.

Autorius aiškiai įvardija savo įkvėpėjus (A. Baricco ir C. East­woodas), muzikos, dailės intertekstus bei meninę strategiją: rašyti taip, kaip nufilmuoti klasikiniai S. Leone's vesternai – stambiais arba bendrais planais, vengiant vidutinių, ir kuo daugiau esminių dalykų paliekant už kadro. Raudo knyga, žinoma, nenuslysta į pramoginę žanrinę literatūrą –­ nenuslysta ji, tiesą sakant, niekur, lieka ambivalentiška – skaitytina ir švelnios filosofijos, ir detektyvų, ir šachmatų gerbėjų.

Poetinė proza leidžia į tvirtą struktūrą įlankstyti barikiško šilko sakinių: „Maniau, kad idealai yra lyg žaislai, kuriuos augdamas padedi į spintą, ar kaip prabangūs niekniekiai, kuriuos sau gali leisti tie, kuriems nereikia nerimauti dėl kasdienių dalykų. Aš klydau" (p. 85). Tačiau mane labiausiai džiugino tokie: „Atsistojęs jis paėmė savo apsiaustą ir kuprinę, idant tai, kas bus, įgautų pradžią" (p. 112).

Draugai