Viktorija Ivanova. Banalybės fragmentų fenomenas

Žodžiai „poezija“ ir „feisbukas“ viename sakinyje jau nebestebina, tačiau vis dar sukelia pašaipą ar net pasipiktinimą. Garsiausiais tokios simbiozės pavyzdžiais galėtume laikyti Mantvydo Leknicko, Justino Kisieliausko bei dviejų Tomų – Taškausko ir Norkaičio – puslapius. Jie visi – vadinamieji poppoetai, „socialinių tinklų šekspyrai“. Šių metų Vilniaus knygų mugėje galėjome juos išvysti pristatinėjančius savo knygas. M. Leknickas mugėje dalyvavo jau antrą kartą.

Manifesto autorius Tomas Taškauskas 2017-ųjų Vilniaus knygų mugėje šį tekstą perskaitė per „socialinių tinklų šekspyrų“, t. y. knygų „Begalybės fragmentai“ ir „Meilė etc.“ pristatymą

Knygos išleidimas rašančiam žmogui – ne tik darbo įkūnijimas, bet ir bandymas įsirašyti į literatūros lauką, dažniausiai – į aukštosios. Aišku, tokiais atvejais literatūros kritika užkerta kelią pretenzingiems autoriams ir sudėlioja kūrinius jei ne į lentynas, tai bent į atitinkamas puses. Deja, poppoetų knygos vertinimo taip ir nesulaukia – dėl kelių priežasčių.

Pirmiausia, prasta poezija, kaip ir prasta proza, neatrodo verta pastangų ją aptarinėti. Šių knygų populiarumą neretai lemia panašaus pobūdžio rašytojų rekomendacijos bei kokios nors kulinarės ar aktorės atsiliepimas ketvirtajame viršelyje. Literatūrologui ar kritikui, užuot rašius rimtą recenziją, užtenka pasidalyti asmenine nuomone tarp pažįstamų. Antra, neįtikėtinai sunku rasti tinkamą kalbėjimo būdą. Argumentuotai pagrįsti, kodėl prasta literatūra yra prasta, turbūt sudėtingiau, nei pasakyti, kas yra gera literatūra. Ypač – pasakyti kultūringai. Be to, būtina suvokti, kaip veikia socialinių tinklų poezija. Jos atveju neišvengiamas tiesioginis susidūrimas su skaitytoju. O feisbuko poezijos gerbėjui, kaip ir romantinių komedijų žiūrovui, kritikos nuomonė neturi jokios reikšmės.

Padoresnį tekstą apie internetinę poeziją pateikė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Ji taip komentuoja ir apibendrina kritikos trūkumą: „Tos kelios nelabai rimtos recenzijos ir interviu –­ ne tiek pačios poezijos analizė, kiek nusistebėjimai ir aptarinėjimai tų pačių maždaug trijų dalykų: 1) Populiaru, kaip netikėtai populiaru, koks populiarumas užgriuvo, per savaitę iššlavė tiražą! 2) Ar galima feisbuke rašyti poeziją? 3) Mantvydas Leknickas dirba reklamos agentūroje.“1

Dabar Leknickas jau laikomas feisbukinės poezijos veteranu bei kitų poppoetų pirmtaku. Nors neigia, jog rašo dėl pinigų, net pareiškė, kad savo kūryba nori pakeisti pasaulį, jis iš tiesų dirba reklamos agentūroje. Taip, reklama, kaip teigia G. Gailiūtė-Bernotienė, nėra visagalė, tačiau socialiniuose tink­luose, kuriant prekinį ženklą ar leidžiant savo knygą, rinkodaros išmanymas turi pliusų.

T. Taškausko ir T. Norkaičio „Begalybės fragmentai“ (toliau – BF), kuriems norėtųsi skirti daugiausia dėmesio, bei J. Kisieliausko „Meilė etc.“ knygynų lentynose pasirodė visai neseniai. Iš pradžių Taškauskas atsisakė savo ir kolegos Norkaičio kūrybą vadinti poezija ir suteikė tekstams „lyrinių poetinių miniatiūrų“ statusą. Ta­čiau po knygos išleidimo nuomonę pakeitė. Per susitikimą knygų mugėje Taškauskas viešai perskaitė „Begalybės fragmentų / socialinių tinklų poezijos manifestą“, kurį po renginio buvo galima nusifotografuoti.

Manifeste gausu neaiškių metaforų („keistybių dramblio kaulo bokštas“, kuriame dabar yra poezija) ir kvestionuotinų teiginių („Paauglių dienoraščiuose šiandien galima rasti daugiau poezijos negu literatūros elito liaupsinamose knygose“). Remiantis manifestu, BF nori grąžinti poezijai jausmus, nes ši dabar pernelyg sudėtinga; banalumas yra siekiamybė; BF yra populiarūs, nes jiems rūpi jų skaitytojai, o literatūrologai nieko nesupranta. Girdint tokius drąsius pareiškimus, norėtųsi manyti, jog dviejų Tomų siūlomas produktas iš tiesų kokybiškas.

Tačiau skaitant knygą sunku išskirti nuoseklią poetinę programą ar individualų autorių balsą. Tekstai neturi pavadinimų, jie išties lyg didesnio teksto fragmentai – visada prasidedantys mažosiomis raidėmis, niekada nesibaigiantys tašku. Tekstai trumpi, kartais telpantys į dvi ar tris eilutes, o kartais atrodantys lyg strofa. Maždaug kas ket­virtas knygos puslapis iliustruotas kokiu nors gamtos vaizdu ar abstrakcija.

Vyrauja trys pagrindinės temų ir motyvų grupės. Daugiausia tekstų, žinoma, apie meilę ir įvairias jos variacijas: akla, beatodairiška meilė (p. 41, 52, 110), kūniška meilė (p. 8, 10, 44, 197), nelaiminga, skaudinanti meilė (p. 42), viską nugalinti meilės galia (p. 28, 50, 58, 68), atbukimas nuo meilės (p. 25, 188, 212) bei meilės ir likusio pasaulio opozicija (p. 9, 194, 210). Kita mėgstama tema – laikas: nuo amžinybės (p. 14, 162, 176), sustojusio laiko įvaizdžių (p. 9, 34, 158) iki konkrečių laiko nuorodų (p. 10, 13, 34,), prabėgusių akimirkų (p. 17, 66, 105) ir laikinumo (p. 36, 53, 56, 146). Trečioji, kiek abstraktesnė grupė, neturi bendro vardiklio. Ją galima pavadinti „gyvenimo tiesomis“. Šios tiesos labai įvairios, dažniausiai parašytos teiginiais, pvz., „nesu matęs nieko geresnio / už gerumą“ (p. 29), „ar matei kada dainuojantį žmogų, / kuris būtų nelaimingas? / jei taip, tai nebuvo daina“ (p. 40), „kartais tyla yra / iškalbingiausias atsakymas“ (p. 61). Temos paprastai pinasi, vieną tekstą galima priskirti kelioms ar net visoms kategorijoms.

Tekstuose praktiškai nėra metaforų arba jos labai primityvios („tu esi / mano mėgstamiausia knyga / ir aš trokštu / skaityti tave amžinai / savo rankomis“, p. 20). Daug palyginimų, retorinių klausimų ir sušukimų, šiek tiek hiperbolizavimo, pakartojimų, bandymų žaisti žodžiu. Tiesa, dėl žaidimo žodžiu, skambesio ar rimo dažnai prarandama prasmė, pvz., „kas yra tūkstančiai? / noriu aš būti / tuo vieninteliu / tau manęs trūkstančiu“ (p. 54). Galima rasti nemažai imperatyvų, dialogų ir išpažintinių monologų imitacijų, prasidedančių formuluotėmis „kartais man atrodo...“, „tu klausi, kodėl...“ ir pan. Skaitytoją bandoma provokuoti nutylėjimais ar retoriniais klausimais, bet tokie bandymai paprastai itin nelogiški („jei turėtum tobulą kūną – / ar mokėtum su juo tobulai elgtis?“, p. 205). Meninių priemonių tekstuose tarsi yra, tačiau jų vartojimas intuityvus, o ne sąmoningas. Bandoma imituoti poetinį kalbėjimą, paremtą stereotipais ar bendro pobūdžio įsivaizdavimu, kaip turi skambėti poetinis tekstas.

Stereotipais grįsti praktiškai visi BF įvaizdžiai. Moteris – trapi, laukianti vyro globos ir meilės („esi mano miegančioji gražuolė / ta, kuri be bučinio neužmiega“, p. 109), kartais tampanti mūza („įkvepiu tavo plaukų kvapą, / iškvepiu eilėraščius“, p. 21), o kartais – visagalės meilės personifikacija („prieš tave bejėgiai ne fizikai – / prieš tave bejėgė pati fizika“, p. 46). Dažnai kalbama apie moters kūniškumą, atsiranda tokių detalių kaip makiažas, papuošalai, iškirptė ir t. t. Vyras vaizduojamas kaip globėjas, kūrėjas, paklūstantis tik meilei. Nesunkiai galima pastebėti, jog aukštinama jausmų pergalė prieš protą ir vidinio pasaulio akistata prieš išorinį. Riterio ir damos įvaizdžiai bei noras vaizduoti amžino įsimylėjimo būseną (su „žydinčiu pavasariu“, „mėnesienos nušviesta naktimi“ bei kitais motyvais), ateina iš popkultūros perfiltruoto romantizmo.

Tokie įvaizdžiai ir požiūriai savaime nėra blogi, be to, iš romantizmo epochos esame paveldėję gausybę literatūros klasika tapusių kūrinių. Deja, BF autoriai, kaip ir kiti socialinių tinklų poetai, neseka literatūrine tradicija. Kisieliauskas, paklaustas, kokie autoriai jį įkvepia, pateikė kategorišką atsakymą: „Niekada neleisčiau sau mūza laikyti kieno nors kito kūrybos. Kūryba yra intymus dalykas. Jos ištakų, mano nuomone, derėtų ieškoti ne kitų rašytojų kūryboje, o savyje ir tuose, kurie nerašo, kurie mus supa arba gyvena savo nepakartojamą gyvenimą.“2 Taškauskas, kalbėdamas apie kūrybos šaltinius, nurodo į popkultūrą: „Begalybės frag­mentų“ idėjos užuomazgų ieškočiau dar vaikystėje. Man labai patikdavo galvoti apie dainų tekstus, tiksliau, jų frag­mentus, mąstyti, kuo jie taip patraukia, nepaisant paprastumo, kodėl juos taip lengva įsiminti ir norisi kartoti.“3 Dainų tekstai tikrai nėra blogiausias įkvėpimo šaltinis, ypač atsižvelgiant į šių metų Nobelio literatūros premiją, skirtą Bobui Dylanui. Taip pat ir tautosaka, liaudies dainos, tapusios literatūros tradicijos dalimi. Tačiau BF negalima priskirti nė vienai iš šių krypčių.

Visi minėti iš romantizmo atėję įvaizdžiai stipriai susiję su popkultūra – literatūra, kinu, žinoma, muzika bei kitomis sritimis. Tai viena iš priežasčių, kodėl jie tapę klišėmis. Klišėmis įvaizdžiai išlieka ir BF tekstuose. Šiame kontekste net galima kelti feministinę problematiką – kalbėti apie stereotipinį vyro ir moters bei jų santykių vaizdavimą. Tik vargu ar iš to būtų kokios naudos, kadangi įvaizdžiai, kaip ir poetika, autorių vartojami nesąmoningai. Todėl, žvelgiant iš autorių perspektyvos, naivu manyti, jog nuoširdumas ir „tikrumas“, į kurį jie stengiasi sugrįžti, gali būti atskleistas klišėmis.

Kita vertus, tai susiję su populiarumo klausimu. Pataikaudami skaitytojui Taškauskas ir Norkaitis sudeda į savo tekstus viską, kas patrauklu ir lengvai suprantama – pradedant romantiniais stereotipais, baigiant lengvąja erotika. Labai svarbu, jog BF skleidžiami socialiniais tinklais: taip su šiais tekstais susiduria net tie, kurie paprastai neskaito poezijos ar apskritai literatūros. Be to, BF tekstai pritaikomi šiai terpei, atitinkamai apipavidalinami.

Tiesa, būtų sunku rasti kitą taip gausiai reklamuojamą poezijos knygą – „15min“ kelis kartus skelbė konkursą BF knygai laimėti, o interviu su Taškausku yra net oficialiame Vilniaus universiteto puslapyje. Didžioji reklamos dalis, žinoma, leidyklos nuopelnas, tačiau prie BF populiarumo labai prisideda ir dabartinė „prasmingų minčių“ mada. Socialiniuose tinkluose ši mada plinta kaip garsenybių citatos, tačiau jai priskirčiau ir marškinėlius su įvairiais užrašais ar drobes, skirtas interjerui dekoruoti. Internetinėse parduotuvėse taip pat galima įsigyti BF interjero lipdukų, pristatomų kaip „šiuolaikinė poezija jūsų namuose“, ir puodelių su naujausiais Leknicko tekstais. Pernai Vilniaus knygų mugėje net LLTI pristatė marškinėlius, skirtukus ir kitus atributus su citatomis iš lietuvių literatūros klasikos kūrinių. Instituto tikslas, be abejo, buvo sumoderninti, priminti literatūros klasiką, galbūt suteikti jai naują vartojimo formą.

Taškauskas ir Norkaitis teigia, jog poezija pasidarė pernelyg sudėtinga ir nejausminga. Kaip atsvarą jie siūlo primityvią formą ir tuščią turinį. Taigi jų produktas – ne poetinė revoliucija, o poezijos simuliakras. Populizmas klaidina: grįžti prie to, kas prarasta, galima tik interpretuojant, o ne tiesiog žengiant žingsnį atgal. Dėmesys skaitytojui, kurį taip vertina autoriai, neturėtų būti vien jo norų tenkinimas. Žinoma, visada galima prieštarauti tvirtinant, jog populiarumas (beveik 34 tūkst. BF feisbuko puslapio sekėjų) – tai kokybės įrodymas. Vis dėlto galima tik spėlioti, kaip pasikeistų gerbėjų srautai, jei socialiniais tinklais savo kūrybą skleistų visi šiuolaikiniai lietuvių poetai.

Kaip ir BF autoriai, karjerą nuo socialinių tinklų (šiuo atveju – jutubas) pradėjusi britų popmuzikos atlikėja Jessie J 2011 m. sukūrė dainą pavadinimu „Price Tag“. Dainoje skamba tokie žodžiai: „It’s not about the money money money / We don’t need your money money money / We just wanna make the world dance / Forget about the price tag.“4 Smagi daina, skelbianti „tikrąsias vertybes“ ir trokštanti „priversti pasaulį šokti“, sulaukė milžiniško populiarumo. Žinoma, ji niekada nebuvo nemokama: nusipirkti dainą „Amazone“ galima maždaug už svarą, o ką jau kalbėti apie bilietus į koncertus – tad jos žinia ne visai teisinga. „Begalybės fragmentai“ – kaip ši daina: gražiai pateikiamas iš esmės banalus turinys, skelbiamos dar gražesnės idėjos ir didelis populiarumas. Gauti atlygį už savo darbą – ar tai būtų popdaina, ar klasikinės muzikos kūrinys – sąžininga tiek iš kūrėjo, tiek iš vartotojo pusės. Nesąžininga – groti keturiais akordais ir mėginti įtikinti, jog skamba moderni simfonija.

 

1 www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/rasteliai-feisbuko-kisenese-apie-internetine-poezija-lietuvoje-286-777516

2 lietuve.lt/zmones/justinas-kisieliauskas-meile-yra-maloniausias-darbas-uz-kuri-nenori-nieko-gauti

3 naujienos.vu.lt/begalybes-fragmentai-arba-kai-socialiniuose-tinkluose-prabylama-jausmu-kalba/

4 Angl. „Pinigai čia niekuo dėti / Mums nereikia tavo pinigų / Mes tik norime, kad pasaulis šoktų / Pamiršk apie kainą.“

Draugai