Josef Winkler. „Natura morta". Iš vokiečių kalbos vertė Gytis Norvilas. – Kaunas: „Kitos knygos", 104.
Egzistuoja du skaitytojų tipai: vieniems išsamūs (gamtos, miesto, žmonių etc.) aprašymai teikia malonumą, kitiems kelia nuobodulį. Pastaruosius galima drąsiai kankinti, pavyzdžiui, „Paryžiaus katedros" skyriais, kur detaliai nupasakojama miesto architektūra. Mokykloje, pamenu, tokių kankinių buvo dauguma. Skipinimas buvo antras jų vardas. Beje, pažįstu žmonių, kurie knygas renkasi pagal tai, kiek puslapių užima dialogai. Jei dominuoja tiesioginė kalba, skaityti verta. Yra tokių, kurie pirmiausia atsiverčia paskutinįjį naujo romano puslapį. Ir tokių, kurie apie knygą sprendžia iš pirmojo jos sakinio. Jiems priklausau ir aš.
Iškart perspėju: jei priklausote antrajai kategorijai, šios austrų rašytojo knygos neskaitykite. Įklimpsit nuo pat pirmojo sakinio („Baltaisiais persikais ir raudonųjų prožirnių puokšte nešinas pagyvenęs vyras nubėgo paskui raišuojančią, Termini stoties metro įėjimo link švytruojančią moterį, kuri skaidriame plastikiniame maišelyje, tarp šviežių daržovių, buvo įsibrukusi „Cronaca vera" žurnalą, įteikė jai gėles ir nustebusiai beatsisukančiai prožirnius imančiai moteriai sušuko: „Auguri e tante belle cose", p. 13), o dialogo – nė vieno. Visa novelė (ją vadina romietiška, nes veiksmas vyksta Amžinajame mieste) – (beveik) besiužečiai aprašymai: Termini stoties rajono ir Viktoro aikštėje įsikūrusio turgaus, purvinų jo apylinkių, pirmyn atgal zujančių praeivių, šūkaujančių pardavėjų, viso multikultūrinio didmiesčio šurmulio. Jame maišosi ne tik skirtingų rasių, lyties, amžiaus ar seksualinės orientacijos žmonės. Jame plakamas šventvagiškas sakralumo ir kūniškumo kokteilis. Turguje šalia paskerstos, krauju aptekusios avies atsiduria grandinėlė su Nukryžiuotoju. Šalia dirbtinių našlaičių ant kavinės lentynos – Dievo Motinos ir jos Kūdikėlio paveiksliukas. Šalia savo kūną pardavinėjančio jaunuolio – besimeldžianti senutė.
Winkleris tiesiog užsikrėtęs skrupulingu detalių nusakymu ir materijos estetizavimu. Aprašymai tiršti, sakinys komplikuotas. Keliaaukščių epitetų lavina šliuožia per visus šimtą puslapių. Hiperrealizmas par excellence. Kartais skaitydamas jautiesi lyg prieš akis plauktų geras italų neorealistų filmas. Kartais – lyg nevykusi jo versija.
Skaitydamas nuolat buksuoji. Ir jei autoriaus sumanymas toks ir buvo – jis įvykdytas su kaupu. Kiek pretenzingi, dirbtini atrodo tam tikrų motyvų kartojimai (norisi tikėti, jog tai ne vertimo spraga), – matyt, stengtasi sukurti turgaus kaip autonomiškos teritorijos, atskiros visatos bei labirinto įspūdį. Žinoma, supranti Winklerio sumanymą rašyti vengiant vienijančios istorijos, tačiau įpusėjus nestorą knygelę apima nuobodulys. Ne, ne dėl dialogų stokos. Paprasčiausiai pasigendi kitos siužetinės linijos.
John Grisham. „Brolija". Iš anglų kalbos vertė Jonas Čeponis. – Vilnius: „Jotema", 352.
Visai kitoks yra amerikiečių rašytojas Johnas Grishamas: dialogus jis mėgsta. Dinamišką siužetą ir intrigą taip pat. Jo kūryboje nėra vietos vaizdingiems aprašymams.
„Brolija" – tai eilinis gerai sukaltas Grishamo trileris, pasakojantis apie tris kalinius teisėjus, šantažuojančius homoseksualius vyriškius laisvėje ir prievartaujančius iš jų pinigus. Netikėtai ant trijulės kabliuko užkimba toks Aronas Leikas. Viskas eitųsi pagal planą, jei šis tipas nebūtų naujasis kandidatas į JAV prezidentus. Dar daugiau – remiamas CŽV. Pastaroji turi savąjį planą kaip išnaudoti perspektyvų, patrauklų vyruką ir pasiekti tikslą, t. y. smogti tokiam Natliui Čenkovui, grėsmingai besiginkluojančiam ir apie Sovietų Sąjungos atgimimą svajojančiam blogiukui. Aronas Leikas, CŽV marionetė, turi įtikinti tautą, jog grėsmė reali ir išlaidos ginkluotei yra natūrali to išdava. Žodžiu, kaip skelbia raginantis balsuoti kandidato kampanijos šūkis: „Leikas – Kol Dar Laikas." Bet protingieji kurmiai teisėjai rankų taip lengvai nenuleidžia. Užverda tokia košė, kurią išsrėbti teks, žinoma, tai pačiai CŽV. O ji jokiu būdu neleis į viešumą iškilti nešvariems baltiniams, faktui, jog naujasis supervalstybės prezidentas – gėjus (ak, kaip baisu).
Grishamas, užkietėjęs bestselerių autorius, šįkart apgalvotai sužaidžia dviem teminiais masalais – politika ir homoseksualumu (broliams lietuviams šioje vietoje užverda kraujas – jie griebia knygą!). Su kiekvienu skyriumi į pasakojimą įtraukiama vis daugiau veikėjų. Jis, kaip tas nevaldomas sniego kamuolys, didėja ir globalėja. Bet talentingas pasakotojas Grishamas pasakojimą suvaldo ir tvarkingai išnarplioja. Gal net pernelyg tvarkingai.