Du vertimai

Dekadentiška „kavinės literatūra" iš Austrijos

Būna tekstų, kurie su tiksliniu adresatu dar ir šiais „pamatyk ir įsigyk" visavaldystės laikais žaidžia slėpynių. Toks yra Lietuvoje labai neplačiai kol kas težinomo aust­rų rašytojo Peterio Altenbergo (tikr. Richardas Engländeris, 1859–1919) šūsnies eskizų vertimas į lietuvių kalbą. Jis pasislėpęs Šiaulių universiteto mokslo darbų „Acta humanitarica universitatis Saulensis" 18 tome, pavadintame „Tekstų skaitymai" (sudarytojai Vytautas Bikulčius, Džiuljeta Maskuliūnienė, ŠU leidykla, 2014) ir išėjusiame vos 110 egzempliorių tiražu. „Eskizai" didelio formato leidinyje užima 60 puslapių, tad siūlyte siūlosi išleidžiami atskiru šio tomo atspaudu ar – gal dar papildžius naujais vertimais – atskira mažesnio formato knygele.

Altenbergas į literatūros istoriją turbūt labiausiai yra įsirašęs biografiniu „tekstu", asmenine savo kaip „kavinės rašytojo" legenda, kurią visokeriopai puoselėjo. Tai gana detaliai analizuojama šalia lietuviško „Eskizų" vertimo publikuojamame Julditos Nagliuvienės straipsnyje „Peteris Altenbergas ir „kavinės literatūra", taip pat – dar keliuose altenbergiškuose straipsniuose, parašytuose tos pačios autorės, jau kelinti metai gyvenančios tarp Tiubingeno, paskaitų apie Franzą Kafką šiauliškiams magistrantams ir vienkiemio netoli Naisių.

J. Nagliuvienės ir Rūtos Ježak išverstuose „Eskizuose" pinasi įvairios temos, problemos, girdimi keli stilistiniai registrai, kurių niuansai –­ tai nesunku pajusti ir neskaičius originalo – vertėjoms, deja, ne visada pasiduoda. Altenbergas rašo taip, tarsi rašytų tiesiai ant gyvo tuometės dinamiškos austriškosios kultūros kūno. Dėl to vienadienės XIX a. pabaigos–XX a. pradžios realijos jo tekstuose labai natūraliai susipina su viendienystės aktualijas toli pranokstančiu, nors dažnai iš jų išplaukiančiu, literatūros kritikos, meno kritikos, bendrosios estetikos, kultūrologijos, gyvenimo filosofijos ir panašių problemų svarstymu.

Ir tuometės realijos, ir minimos sampynos, t. y. tai, kas skaitytojui būtų sunkokai suprantama arba iš viso nesuprantama, vertėjų sąžiningai aiškinama komentaruose. Išsamus palydimasis straipsnis, gausūs komentarai, vertimo pobūdis ir kiti ženklai byloja publikaciją esant akademinę – lyg tokius mažus akademinius Altenbergo raštus lietuviškai. Tai galėtų būti pagyrimas. Bet perspėjant, kad akademiškumu ar pretenzija į jį kartais papiktnaudžiaujama. Pavyzdžiui, kai pradedama aiškinti, kas buvo Prokrusto lova (lyg tie, kas Altenbergo imsis, nieko apie ją nebus girdėję). Be to, akademiškas vertimo tikslumas nuo didesnio lankstumo, variantiškumo tikrai nenukentėtų.

Su Altenbergo „Eskizų" vertimu lietuvių skaitytojas gauna gerą dozę tos kultūros, kuri vadintina mūsų kultūrinėje terpėje ne itin kokią šlovę iš smetoninės ir sovietinės Lietuvų paveldėjusiu dekadanso ar (siauriau) dekadentizmo vardu. Vi̇́enos kavinių simbolinė figūra, bohemiškasis dekadentas Altenbergas savitu būdu ir pats bando atsakyti į klausimą, kas yra dekadansas: „Dekadansas?! Ateities tobulėjimo gimdymo skausmai. Ir moterį išsekina jos nėštumas! Sveika ligotos sveikatos liga. Žvėries stadijos rekonvalescencijos" (p. 203). Paskutinysis žodis tesišaukia „Tarptautinių žodžių žodyno", į kurį užmetęs akį pasufleruosiu, kad „rekonvalescentas" yra paprasčiausias „sveikstantysis", tik įvardytas medicininiu terminu.

Įvairiopos medicinos „Eskizuose" apskritai daugoka. Nuo svarstymų, kad nerviškai sveikas architektas negali suprojektuoti adekvačios sanatorijos „nervų ligoniams", o nerviškai nesveikas – projektuoti apskritai negali, tad tokių objektų projektavimas ne iš paprastųjų, iki įvairių „nerviškumų" išrašymo nyčiško stiliaus oracijomis. Kaip ši, versta R. Ježak, iš eskizo „De libertate": „Žvelkite, žvelkite iš savo karcerių, urvų, kareivinių, tvartų, tvankių miegamojo kambarių, vienučių, kalėjimo sienų! Jūs (...) siekiate sugriauti tuos puikius retus kūrinius, kuriuos didysis menininkas Dievas į jūsų tamsią vergovės vienutę atsiunčia kaip pavienius „gyvenimu besi­mėgaujančiųjų" egzempliorius, idant sužinotumėte, jog egzistuoja laisvė ir šviesa! Kūrinius, savasties orgijų apsvaigintus, užkrečiančius nerimu save ir suglebusią visatą, tačiau alsuojančius laisve, esančius laisvus nuo būtinybės!!" (p. 213–214)

Betgi – nuolankiai kreipiuosi į abi vertėjas – tikrai reikėtų atskiros, pageidautina, naujais vertimais papildytos Altenbergo knygelės lietuviškai. Dar geriau – knygos. Nes „(č)ia įžengiama tarsi į svetimą, amžinai jauną Viešpatiją, kupiną drąsios nežabotos laisvės" (p. 221).

Šiaulietiška „kalėjimo literatūra" iš Šveicarijos

Šnekamąja Berno vokiečių kalba 2010 m. šveicarų rašytojo Pedro Lenzo (g. 1965) parašytą romaną „Čia aš varatarius" („Der Goalie bin ig") pernai lietuviškai išleido Šveicarijos leidykla „BaltArt", bendradarbiaudama su Šiaulių leidykla „Saulės delta". Na, išleido ne visai lietuviškai, o šnekamąja šiauliečių kalba, paįvairinta gatvės slengo elementais: neeilinis įvykis lietuviškosios, ypač šiaulietiškosios raštijos padangėje. Kadangi vertė Šiauliuose gimęs augęs, tik paskui į Klaipėdą ir Vilnių persikėlęs Rimantas Kmita ir daug metų Šiauliuose gyvenantis Markusas Roduneris, šiaulietiška kalbinė jų klausa didelių abejonių nekelia. Tiesa, kelia mažų, bet jas tegul kalbininkai aiškinasi.

Romano herojus (antiherojus?) – Varatarium visų vadinamas „kietas bičas" Ernstas, ką tik atlikęs bausmę kalėjime, mėgina įsitvirtinti gyvenime. Jis pamažu išsiaiškina, kad į kalėjimą pateko ne be geriausių ar geriausiais laikytų savo draugų „pagalbos", kurie jam – eiliniam narkotikų prekeiviui –­ pasiūlė net „penkias štukas" už rizikingą paslaugą. Tuosyk Varatarius įkliuvo, bet nė vieno neįdavė, atsėdėjo „už visus", o tada gavo sutartus penkis tūkstančius. Vis dėlto pamažu išsiaiškino, kad draugai iš visos tos istorijos labai prasigyveno, net brangų namą Ispanijoje nusipirko, palikdami jį su teistumu ir tais keliais tūkstančiais, kurie pasirodė tesą trupiniai nuo pietų stalo: „Bet jūs pizdukai ne tik nesėdot, bet i da dachuja babkių užkalėt. Va čia i yr esmė, Pežiuk. Jums nams, o man kišenpinigiai i metai Vicvyly [kalėjimo pavadinimas – V. B.]" (p. 104).

Juokaujant, bet ir rimtai šiaulietiška šneka galima pasakyti: „Šiauliuos' tokie bajeria' nebūt praieję, krauja i panašių dalikiukų būt buvę." Mat lyginant su analogiška mūsiške, ir šiauliške, ir „bendralietuviška", publika, Lenzo personažas labai akivaizdžiai per „minkštas". Filosofuoja, tirpsta (pamanyk tik!) dėl romantiškos meilės savo išrinktajai kaip koks pirmą kartą įsimylėjęs aštuntokas, ieškosi visokių eilinių darbiukų. Nemanytina, kad analogiška mūsiškė „publika" panašius sentimentalumus, švelniai tariant, toleruotų, tad ir Šiaulių, ir visos Lietuvos fone Lenzo Varatarius atrodo ne visai įtikinamas narkotikų prekeivio tipažas. Gal šveicarams ir vokiečiakalbei Europai įtikinamas? Nežinau. Bet man atrodo, kad eilinis Šiaulių (Panevėžio, Vilniaus, Biržų) banditėlis – realus ar, tarkime, iš kokio fantazijose numanomo Jurgio Kunčino ar Sigito Parulskio romano –­ Varatariaus tipo romantiškai užsifilosofavusį Šveicarijos miestelio profesinį „kolegą" tiesiog bežiūrint apsuktų aplink pirštą.

Nepaisant nujaučiamų (sub)kultūrinių skirtumų tarp šveicariškojo ir lietuviškojo kriminalinių pasaulių, romaną skaityti nenuobodu: truputis meilės, truputis detektyvo, truputis pasaulėžiūrinių samprotavimų, truputis moralės ir sentenciškos didaktikos („Spoksodams teliką toli nenueisi", p. 85; „Pyktis vis tiek nieka neduod", p. 114). Iš tų „trupučių" susidėlioja ganėtinai intriguojantis ir ne visai (į)prastas kūrinys. Tiesa, dabartiniams šveicarų skaitytojams jis gal ir atrodo kažkoks andergraundiškas ar egzotiškas, bet mūsų geokultūrinėse platumose savo turiniu ir psichologija yra per švelnus pretenduoti į apskritai bet kokį radikalesnį nūdienos avangardą. Nors „kietesnių" vietų turi.

„O kas išvis nenormalu, tai Čarlia Čaplina vaidmuo pastoviai atitenk man, to, katras teškias snukiu į žemę arba katram šuo į subinę įkand, ka kitiem būtų iš ko pažvengt'. Bet skirtingai nuo to Čarlia Čaplina, aš sava vaidmens negalėjau pasirinkt'" (p. 103), –­ taip gudriai inter- ir metatekstiškai pagrindinis Lenzo veikėjas apibendrina savo gyvenimą, prieš tai aprėkęs savo bičiulius, kad jie nežino, kas iš viso tas Čaplinas esąs. Nežino, nes žiūri „tik tokius tūpus filmus, katruos iškart vėl pamiršti, nes ten visą laiką tik sproginėj mašinas" (p. 103). Galiu patikinti, kad nediduko „kalėjimo romano" (tiks­liau, „postkalėjimo") „Čia aš varatarius" iškart pamiršti nepavyks. Tuo ir pats Lenzas pasirūpino, ir jo vertėjai.

* * *

Pastarųjų dvejų metų vertimų iš vokiečių kalbos „skiriamuoju ženk­lu" Šiauliuose tenka skelbti sklandų darbą tandemais. Juldita Nagliuvienė ir Rūta Ježak, Markusas Roduneris ir Rimantas Kmita. Gal bus tęsinių? Abiem prasmėmis: ir naujų tandemų, ir naujų vertimų.