Gediminas Kukta. Minkštais viršeliais, bet kietos

Edgar Allan Poe. „Auksinis vabalas". Iš anglų kalbos vertė Antanas Paragys. – Vilnius: „Baltos lankos", 2013.

Nauja „Baltų lankų" serija „Mažos didelės knygos" suteikia galimybę savo lentynose turėti nesenstančią klasiką (ir ne tik) kišeniniais formatais ir minkštais viršeliais. Kitaip sakant, neinvestuodami į knygų išvaizdą ir kokybę (saviškes šios serijos knygas spėjau gerokai aptrinti, nulankstyti jų viršelius ir įplėšti vieną kitą puslapį), leidėjai, reikia suprasti, pajėgas meta į skaitymo kokybę ir patogumą. Knygelės kuo puikiausiai tilps į džentelmenų kostiumų vidines kišenes ir mažytes damų rankines.
„Sumažėti" jau spėjo tokie didieji rašytojai kaip Charlesas Dickensas, Marcelis Proustas, George Sand, Arthuras Cona­nas Doyle'is ir Jamesas Joyce'as. Tarp jų –­ ekscentriškas opijaus ir alkoholio mėgėjas Edgaras Allanas Poe, kurio jaunas dieneles tos priklausomybės nelauktai ir pražudė. Kaip skelbia leidykla, „Auksiniame vabale" publikuojami populiariausi rašytojo apsakymai. Nors aš pasigedau „Raudonosios mirties kaukės" ir dar keleto. Jei paauglystės metų vakarais skaitydavote Poe, o paskui sapnuodavote košmarus, tai šiandien krūpčioti galėsite ne tik prieblandos gaubiamame kambaryje po antklode, bet ir viešajame transporte, banke, poliklinikoje ar ant suoliuko pavasarėjančiame parke.
Poe pirmiausia yra talentingas pasakotojas, keistus nutikimus paverčiantis tikromis siaubo istorijomis, arba atvirkščiai –­ klaikiems įvykiams suteikiantis realų paaiškinimą. Pavyzdžiui, kaip detektyvinėje istorijoje „Žmogžudystė Morgo gatvėje", kur veikia santūrusis analitikas, visokių šerlokų holmsų, erkiulių puaro ir komisarų megrė „tėtušis" S. Ogiustas Diupenas, į žiaurią žmogžudystę pažvelgiantis blaiviu ir nuosaikiu protu. Bet siužetai taip ir liktų plikais siužetais, jei Poe jų neįvilktų į košmarišką, nerimą keliančią nuotaiką. Jei nesileistų į personažų baimių, panikos, išprotėjimo niuansus ir jų neaprašytų detaliai ir tiksliai. Vien ko vertas kalinio iš apsakymo „Šulinys ir švytuoklė" desperatiškas monologas, virš galvos siūbuojant neatšaukiamą mirtį skelbiančiai švytuoklei. Aukščiausio lygio suspensas, nieko bendra neturintis su šiuolaikinėje kultūroje eksploatuojamais atviro, todėl ir nebaisaus, žiaurumo pasakojimais. Poe buvo, yra ir bus vienas geriausių mistikos, siaubo ir košmarų meistrų.

Max Frisch. „Homo Faber". Iš vokiečių kalbos vertė Vytautas Petrauskas. – Vilnius: „Baltos lankos", 2013.

Į kišeninį formatą susitraukė ir Maxas Frischas, tad jį tikrai patogiai galėsite skaityti ir lėktuvuose, kuriais pirmyn atgal po pasaulį blaškosi pagrindinis „Homo Faber" herojus, tikras modernusis flâneur –­ misteris Valteris Faberis.
O blaškosi, rodos, be jokios svarios priežasties. Na taip, istorijos pradžioje jis turi aiškų tikslą – darbo reikalais skristi į Karakasą. Tačiau dėl netikėtų aplinkybių lėktuvui avariniu būdu tenka tūpti Meksikos dykumoje, kur prasideda sutapimų ir likimo žaismas, priverčiantis herojų traukti per džiungles ieškoti seno draugo, grįžti į Niujorką, mesti jame visus reikalus ir plaukti laivu į Londoną, kelionės metu sutikti žavią merginą kaubojiškomis kelnėmis, pamilti, leistis su ja autostopu per Italiją, vėliau vykti į Graikiją, kad šičia iš buvusios draugės galutinai sužinotų, jog romantiškoje kelionėje įsimylėjo savo tikrą dukrą. Rodos, ir visa istorija, bet Frischo rašymo stilius, kurį, beje, aš tiesiog dievinu, ją išaugina iki universaliausių minčių apie žmogaus vietą pasaulyje, proto ir jausmų priešpriešą („Aš pripažįstu tik sveiką protą", – sako Valteris, o vėliau dar keletą kartų akcentuoja, koks jis racionalus technikos žmogus, tiks­liukas, viskam randantis paaiškinimą), jo ryšius su kitais žmonėmis, apie meilę ir, žinoma, mirtį. Atrodytų, apie tai pasakoja kas antras romanas – neoriginalu. Bet aš siūlau patiems imtis Frischo ir įsitikinti jo tekstų trauka.
Beje, Graikija, kaip galutinis istorijos taškas, atskleidžia ir gilesnius teksto klodus, t. y. incesto motyvas romane mezga ryšį su antikiniu Edipo mitu, tiksliau –­ atvirkštine jo variacija. Finale, praradęs mylimą dukrą, Valteris Faberis sėdi Diuseldorfe, žiūri pro langą ir mąsto: „Aš nebeturiu į ką žiūrėti. [...] Aš sėdžiu vagone restorane ir galvoju: o gal paimti šias dvi šakutes, suspausti jas stačias kumščiuose, trenktis į jas veidu ir šitaip atsikratyti savo akimis?" (p. 225) Be to, pirmuoju asmeniu pasakojamame romane kartkartėm iškyla nesenos praeities, Antrojo pasaulinio karo, atsiminimai, šiai neramiai istorijai suteikiantys dar daugiau tragiškų atspalvių.
Iš tiesų, tai labai jautrus ir be galo liūdnas kūrinys, nors konkretus ir ironiškas Frischo rašymo stilius (beje, ir labai kinematografiškas) bet kokius emocijų pliūpsnius meistriškai slopina. Bet tai, paradoksalu, tik dar labiau stiprina eilinio Žmogaus Faberio tragediją.

Thomas Elsaesser, Mal­te Hagener. „Kino teorija: įvadas per juslių prizmę". Iš anglų kalbos vertė Rima Bertašavičiūtė. – Vilnius: „Mintis", 2012.

„Mintis" tęsia „Kino raštų" seriją. Po pirmosios serijos knygos, Michailo Jampolskio „Kūno – kalbos – įvykio", eilė atėjo Thomo Elsaesserio įvadui į kino teoriją. Ir ne bet kokiam, o per juslių prizmę. Kaip tai suprasti?
Prisitraukdamas skirtingas teorijas ir disciplinas (fenomenologija, psichoanalizė, konstruktyvizmas, naratologija) ir jas savotiškai suskliausdamas, Elsaesseris kiną analizuoja per kūno jusles. Kaip teigia pats teoretikas, leidžia filmams kalbėti patiems, grąžina jiems „kūną" ir „jusles". Knygos skyrių antraštės nurodo į skirtingus jutimus („Kinas kaip akis", „Kinas kaip ausis", „Kinas kaip oda ir lytėjimas") ir siūlo į kiną pažvelgti per lango ir rėmo, durų, veidrodžio ir veido metaforas. Elsaesserį domina, kaip mes patiriame kiną, koks mūsų kūno ir kino kūno (ekrano, jo rėmo, pačios filmo diegezės) santykis, kaip vyksta jųdviejų susitikimas? Be to, pabaigoje pateiktose išvadose jis žengia dar toliau ir bando apmąstyti vaizdo ir žiūrovo santykį sudėtingame skaitmeninio kino amžiuje, kuomet su vaizdų griūtimi susiduriame kiekviename žingsnyje: nuo nešiojamųjų kompiuterių, lytėjimui jautrių „iPod" iki 3D technologijų.
Kiekvieno skyriaus pradžioje Elsaesseris perpasakoja kokio nors filmo ištrauką, kuri tampa išeities tašku toje dalyje aptariamam aspektui. Apskritai tekstuose jis nešykšti pavyzdžių, kurie visuomet pagelbėja bandant perprasti kartais vingrią teorinę mintį. Kitą vertus, kai kurie Elsaesserio pasirinkti kino pavyzdžiai verčia abejoti ir suklusti, nes atrodo pernelyg paprasti ir tiesmukai iliustruojantys dėstomą dalyką.
Tačiau šis kino įvadas yra vertingas vien jau dėl to, jog jums nereiks knaisiotis atskirų teorijų ir kino mokyklų tyrinėjimuose. Elsaesseris siūlo parankų jų kondensatą, papildytą savais svarstymais ir komentarais bei neretai išryškinantį vienos ar kitos teorijos silpnąsias vietas ir „nepakankamumą", kalbant apie sudėtingus kino ir žiūrovo ryšius. Lietuvoje, kur profesionalius ir rimtus leidinius apie kiną gali suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, Elsaesserio įvadas į kino teorijos valdas yra vertinga ir reikalinga lektūra.

Draugai