Poezija yra amžinas pasaulio gaivumas. „Žmogau, nesigūžk, eidamas po žvaigždėmis", – parašė kroatų klasikas Antunas Branko Šimičius. Todėl tikiu poezija. Tikiu skaitytoju, kuris ją skaito. Manau, kad daugiau reikalauti ne­įmanoma. Ir nereikia. Neverta tikėtis, kad poezija ir poetas gali išgelbėti pasaulį. Bet gali dėl jo padaryti daug gera. Pas­ternakas rašė: „Gyvenimą nugyventi – tai ne lauką pereiti." Asmeniškai tuo įsitikinau. „Mano poezija – mano kalba", – puikiai skambanti frazė. Nes kalba yra poezijos būtybė. Toji būtybė esu aš. Aš esu kalba. Šneku kalbos būtybe. Jei nešneku, tai bent jau kliedžiu. Nes kliedėjimas atsiranda bundant. Iš kažkokio sapno. Mano poezijoje turbūt ryškiausia knyga „Voro pamišimas", parašyta beveik prieš keturiasdešimt metų. Tai – kosminė, visa persmelkianti voro vizija, jėgas semianti iš žemės, žmonių, dangaus, „mikro" ir „makro" pradmenų. Ši vizija gimė iš po pasaulį klaidžiojusios ir vis dar klaidžiojančios apokalipsės nuojautos. Jai būdingos neproporcingai didelės metamorfozės. Ji gimė iš kalbos įmantrybių. Ir nors niekur neaptiksime tiesioginių aprašymų, konkrečių žodžių, nieko, ką galėtume apibrėžti žodžiais „tai yra tai", vis dėlto čia slypi asociacijos. Jos yra prielaidų kalba. Darybos ir perdarų kalba. Nežinia kur ir kada paslėptos. Kalba susidaužia su tomis asociacijomis, įžiebia jas it pliauskas, atveria vaizdus ir vizijas, tačiau visa tai turi kilmę. Turi savo šaknis. Mano kalba yra mano namų magija, lankanti mane sapnuose ir vaizduotėje. Tai – kaktomuša susitrenkiantys žaibai. Kažkur šalia yra ir Dievas, ir namai, kuriuose gimei, jie egzistuoja realiame pasaulyje. Net ir mano modernių kalbos asociacijų knyga „Grafito aidas" atskleidžia „tos sienos" griūties sintagmą, sienos, priešais kurią vis dar stovime – tai aiškėja tik dabar. Čia yra ir akvarelės atspindys, skirtingų kampų ir veidrodžių atspindžiai. Štai citata ir šio pasaulio, kuriame gyvena poe­zijos kalba.

Prologas apie vorą

Susitikimas su Voru įvyko tą įkaitusį mirksnį, kai
Būties knyga atskleidė, jog žmogui
metas traukti į Visatą. Erdvės
virpuliavo, o ji laukė mūsų ateinant į jos sutrupintą
kaukolę...
...būtent tada, kai kaliausi iš pradėjimo plėvės,
išvydau kažkokį padarą; tai buvo jis, Voras!
Kabėjo virš manęs ir ilgai mane stebėjo. Paskui
nusileido, apglėbė savo penkiakojais čiuptuvais
ir kilstelėjo į d i e v i š k a s  a u k š t u m a s.
Tada kelis mėnesius supausi lopšy,
supratau, kad esu jo palydovas, o kiaurai ausį
jutau srovenant mirtį. Ji smelkės į mane,
į mano tyliausią gelmę ir verpė iš jos k a r š t ą
a m ž i n y b ė s  s p i n d u l į.
Suartėjau su ja tiek, kad mačiau,
kaip dienõs putos jai virsta iš akių. Ir kaip
jos vyzdžiai pasiverčia lęšiais.
J i  d a i n a v o  p u s b a l s i u  p r o  š e r i u o-
t a s  ž m o n i j o s  u o l a s.
O Pasaulio vidury stovėjo mano tėvo Adomo
kamienas.
Po juo karojo juoduliai, vietos, kur
gulėjo negyvas Voro kūnas.
Ant kamieno buvo išrėžtas Kryžius!

Iš knygos „Voro amžius", IV tomas, 5 sąsiuvinis

 

Galbūt tai optinė apgaulė: mano įsivaizdavimas, kad viskas prasidėjo nuo grafito. Nuo jo aido. Kalba yra Antėjo žemė, atgimstanti vyksme. O žodis – lyg toji Jerichono rožė, kuri įmerkta į vandenį vėl atsigauna ir jos stiebas sužaliuoja. Ir vos pagalvojau, jog išsėmiau visas jėgas ir nebeturiu, ką pasakyti, kaip staiga atsirado knyga, parašyta „daiktų kalba". Kalbos skiriasi. Yra skruzdėlių kalba. Aš ją girdžiu. Žolių kalba. Girdžiu ir ją. Medžių kalba. Muzikos gijų kalba. Klausausi ir jos. Dailininko teptuko kalba. Joje glūdi spalvų užtaisas. Kalba užsisklendžiu savo kriauklėje ir išskiriu gleives. Mūsų kieme vienas gaidys pakirsdavo anksčiau už kitus. Jis giedodavo Sibiro peizažo vaizdus. Iš jo balso sklisdavo mūsų peizažo vaizdai. Vienas jautis baubdavo taip, kad užsisklęsdavo dangaus vartai. Kaimynų šuo pasiversdavo šventiku. Kalba, garsas ir vaizdas. Tai gali būti fotoaparato driokstelėjimas. Įvairios temos ir kalba išsijudina ir iš poezijos persikelia į prozą, paskui vėl sugrįžta į poeziją, viskas atrodo taip, tarsi būtų pildomas savotiškas žemės kadastras. Nes mes vaikštome po tą kadastrą, gyvename iš jo ir egzistuojame jame. Egzistuoja raktas, kurį mano protėviai per kraustynes, o jos vyko visur, nešiojosi su savimi, jie pastatė daug namų. Tuo raktu buvo atrakinamos ir užrakinamos daugelio namų durys. Kalba prisiekiu, kai tariu: „Juodasis sekmadienis"; egzistuoja ir netikėjimo žodžiai: „Netikiu, kad galėtum nors per Šventą Sekmadienį pasikeisti" (citatos iš autoriaus eilėraščių – vert. past.). Vos gimęs, kūdikis suklykia. Ar tai nėra pasaulio klyksmas? Rytas yra paukščių balsais padegtas miškas. Ruduo – užgesinti nuodėguliai. Dar niekada nesu buvęs vasaros šiaurėje. Žaismė: „Išnešk ugnį iš namų." Ir žaisk su ja. Išsinešk ją ant delnų. Esu tai regėjęs begalę kartų. Kai moteris ateina pasiskolinti ugnies. Išsineša ją ant delnų, pabarstytų pelenais. Vienas serbų valdovas yra pasakęs: „Geriau prarasti vieną miestą negu vieną gimtosios kalbos žodį." Kalbos raktas – visada poeto rankose. Dykvietėje kalba visada gryniausia. Dykumos kalba susideda iš smilčių garsų. Ši kalba paslaptinga ir nematoma, ir niekas nežino, kas kam ir kada ją perdavė. Iš tiesų, tai – mūsų tikrovės pasauliai, bet negalime jų nei išvysti, nei paliesti, tačiau juntame, kad jie egzistuoja. Mano sūnus pažinojo kompiuterio demonus. Mūsų namuose jų knibždėte knibždėjo. Jis žaidė su jais. Kol žaidimas pasibaigė. O man patiko žaisti abstrakcijomis. Nesvarbu, iš kur jos atklysdavo: iš šviesos, iš vandens ar oro. Jos dažnai mane įtikindavo tikrove. Atverdavo man dangų, duris, langus. Vesdavosi iš paskos. Man rodėsi, kad jos yra mano kalba. Mes pažįstame daug bedarbių aiškiaregių. Taip pat bastūnų, klajoklių, išmaldos prašytojų. Ypatinga yra elgetų kalba. Esate ją girdėję ir matę. Mano tauta turi tūkstantmečius paminklus. Ant jų laiko kaltu iškaltos raidės. Ir prokalbės žodžiai. Jie maino tylą į tylą. Kalba yra universalus dalykas. Kalbą, kuri atgimė iš namų slenksčio, junti turint pamatą. Tai ir bus poezijos būtybė. Kalbos būtybė. Praamžių būtybė, atėjusi iš niekur. Ji išgyveno savo pirmykštį gimimą.

Iš serbų kalbos vertė Laima Masytė