Kuomet poetų chebra vasariškiems skaitymams vėl uzurpuoja barus, kavines, knygynėlius, skverelius ir kitas jaukias poetines jaltas, t. y. kuomet poezija pirmauja, jaunas autorius Aurimas Novikovas debiutuoja trumposios prozos knyga „Nemiegantys" (Lietuvos edukologijos universiteto leidykla „Edukologija"). Vien jau už tai jį galima pagirti. Kad lietuviams eiles kalti, matyt, lengviau, kiekvienais metais primena ir „Pirmosios knygos" konkursas, prozos rank­raščių gaunantis visad mažiau. Mano galva, per pastaruosius metus vertų dėmesio debiutuojančių prozininkų pasitaikė vos keli, –­ Sandra Bernotaitė, Jurga Tumasonytė, –­ todėl ties kiekvienu neeiliuotu tekstu prabylančiu debiutantu ypač suklustu.
A. Novikovo kūryba išties jauna, klaidžiojanti autentiško balso ieškojimuose. Skaitant neapleidžia jausmas, kad autorius iki galo neatsakė sau, apie ką ir kaip jam įdomiausia pasakoti. Žinoma, viską galima argumentuoti jaunyste, besiformuojančiu stiliumi, tačiau tuo viskas ir baigtųsi. Todėl skubu užimti to reiklesnio kritiko vietą, apie kurį įžanginiame žodyje užsimena knygą pristatanti rašytoja Gintarė Adomaitytė, ir tariu kelis pastebėjimus.
Visas apsakymų rinkinys kuria kiek monotonišką įspūdį vien dėl pasirinkimo daugumoje kūrinių kalbėti pirmuoju asmeniu. Apsakymų kalbančiajam nesuteikiamas išskirtinis charakteris, nekuriamas veikėjo paveikslas, bet klimpstama panašiuose vidiniuose protagonisto išgyvenimuose be siužeto. Todėl rinkinyje stipriausi atrodo tie apsakymai, kur autorius išbando kalbėjimą trečiuoju asmeniu ir minimaliai kuria herojų veiksmais paremtą fabulą („Į dešinę nuo molo", „Valtimi į Paryžių"). Ne, kalbėti „aš" vardu – jokia blogybė. Tik apsakymas, ši mažoji literatūrinė forma, jau savaime reikalauja struktūrinių užuomazgėlių, kulminacijų ir atomazgėlių. Kitaip tebus miniatiūrinės impresijos, prie kurių debiutantas bent keliuose tekstuose pavojingai priartėja („Pokalbiai su nemiegančiais", „Sprogstančios gitaros").
Apsakymų protagonistai – dažniausiai jauni, intravertiški, kiek bohemiški jaunuoliai. Aišku, mylintys, kenčiantys („Bet juk kažkaip reikia išmokti kentėti!"), svajojantys, nors jų svajonės dūžta ir čia pat gimsta naujos, neretai prisiimantys teisuolio prieš visą pasaulį laikyseną (ak, tas maksimalizmas!). Dar labai mėgstantys klausytis muzikos –­ nuo „The Beatles" iki „Placebo" – ir filosofuoti. Čia vienoje pastraipoje sutiksi sofistus, Johną Lennoną ir mintijimus apie diskusijos prasmę, pyktį, pacifistus ir karą. Žodžiu, autorius neretai nemotyvuotai apkrauna tekstą samprotavimais, turinčiais mažai ką bendra su pagrindine istorija. A. Novikovo žiniomis, išlavintu muzikiniu skoniu ir apsiskaitymu aš nė neabejoju, tačiau minėti tekste muzikantų pavardes, grupių ir dainų pavadinimus šalia nepateikiant dainų žodžių ar kaip nors kitaip nemotyvuojant, kodėl šioje vietoje svarbi būtent ši daina, atrodo keistokai. Nebent autorius įsivaizduoja, kaip skaitytojas kuičiasi savo įrašų kolekcijoje ir, pasigarsinęs „reikiamą" melodiją, toliau leidžiasi nešamas teksto. Tik šį kartą su muzikiniu fonu. Nežinau, galbūt būtent to ir buvo siekta.
Tuo tarpu antagonistas kūriniuose –­ jei ne konkretus žmogus ar žmonių grupė (kaip apsakyme „Valtimi į Pary­žių" –­ teismo tarnautojai), tai pati kasdienybė, tuščias miestas ar atšiauri nesvetinga gamta. Bent keliuose kūriniuose kartojasi situacijos – herojus išeina į tuščią naktinį arba rytinį miestą (nes nesimiega, aišku) ir apsuptas egzistencinių klausimų klaidžioja gatvėmis, stebi aplinką ir mąsto. Štai čia koją kišteli tas amžinas „ką matau, apie tą ir rašau". Nors G. Adomaitytė tai įvardija gražiai – impresionizmas. Akimirkas autorius pagauna laiku ir vietoje, tačiau kartais tuojau pat jas numarina kuo tiksliau aprašydamas, stengdamasis apibūdinti ir apibendrinti. A. Novikovas apskritai mėgsta baigiamuosius apibendrinimus. Tačiau jie ne visuomet reikalingi, nes iš apsakymų atima vertingiausią dalyką –­ paslaptį, netikėtumą.
Visi šie pastebėjimai – ne iš blogos valios. Jaunų prozininkų ir taip tenka ieškoti su žiburiu, todėl norisi, kad bandantieji neužsilenktų nuo vienos kitos kritiškesnės pastabos. Aurimui Novikovui linkiu drąsos šalin mesti pseudobohemiškus mintijimus, megzti siužetą, į tekstą įsileisti daugiau personažų, žaisti su jais, vieną kitą nugalabyti, o po dviejų puslapių – prikelti, atsisakyti retorinių klausimų (palikim juos penkiolikmečiams), kuo mažiau tuščiažodžiauti, o parašius dialogą dar kartą jį sau perskaityti. Geriausia – garsiai. Jei apima jausmas, lyg kramtytum popierių, –­ tuojau pat išbraukti.
Ir vis dėlto nenutylėsiu viršelio dizaino. Suprantu, jog ta išdidinta, ašaringa, paraudonavusi, na, kad ir kaip žiūrėsi, neestetiška akis – knygos nemiegančiųjų „skiriamasis ženklas". Bet nejaugi man vienam tai labiau primena oftalmologijos vadovėlio viršelį?

Kaip konstruoti gyvą ir nenuobodų dialogą, jaunieji gali pasimokyti iš bene produktyviausio ir visada mokančio stebinti Mariaus Ivaškevičiaus pjesės „Išvarymas" („Apostrofa"). Dabar įsivaizduoju, kaip opesni kalbos šventyklos sargai ima ir paniursta – juk pjesėje personažai taaaip keikiasi! Lyg būtų į ką lygiuotis. Tačiau keiksmažodžiai čia laiku ir vietoje, ir tokie natūralūs, gyvinantys jau ir taip gerą tekstą, jog net apsalti galima. Seniai skaičiau ką nors tokio įtraukiančio ir dar kelias dienas nepasimirštamo, paskutinį puslapį užvertus. Juolab – lietuviško!
Pjesė turi paantraštę – „Vieno obuolio kronika". Tas obuolys – tai Benas, kartu su kitais lietuvaičiais išridentas iš lietuviškomis dešromis trenkiančios mikruškės ant londonietiškos vejos. Tada, kai „Niujorke dvyniai dar stovėjo, bet princesė jau žuvo". Po truputį pasakotojas Benas ima atkurti dvylikos metų senumo įvykius: nuo pirmosios dienos, kai alkani, be pasų ruošėsi tvarkyti parkelį, iki dienos, kai akis į akį susidūrė su savo skriaudiku, kažkada Temzės pakrantėje suspardžiusiu jį it alyvinį obuolį. Gal ir galima suabejoti pjesės dramaturgija – ar kiek ne per silpna siužetinė keršto linija? – tačiau žodis „kronika" čia kaipmat viską sustato į vietas. Skaitytojui skleidžiasi ištisa lietuvaičių, išvykusių svetur laimės ieškoti, portretų galerija, o Benas šičia ima funkcionuoti kaip savo paties ir draugužių emigrantų gyvenimų kreives svetimoje šalyje fiksuojantis metraštininkas. Jis vienintelis tiesiogiai kreipiasi į nematomą klausytoją (skaitytoją) ir čia pat retrospektyviai atkuria situacijas. Kaip koks Proustas. Tik keksiuką su arbatėle pakeičia dešrų ir dujų kvapas.
Nors mano minėta keršto istorija yra pjesę laikantys griaučiai, tačiau ilgainiui, skaitant „Išvarymą", jie aplimpa teminiu ir prasminiu mėsos kalnu. Ivaškevičius pasakoja istoriją apie kelionę į save patį. Tapatybės – ir individualios, ir tautinės (kaipgi Ivaškevičius be to!) – paieškas. O žodis „išvarymas" ima skleistis keliomis kryptimis, kaip pastebėjo teatro kritikas Vaidas Jauniškis, aplenkdamas labiausiai tikėtiną socialinį aspektą. Iš kur veikėjai bėga/išvaromi (bene Pragaro/Rojaus), kur keliauja (ar tik ne į Rojų/Pragarą) ir kur patenka (nejaugi į tarpinę, be vietos Skaistyklą, iš kurios ištrūkti taip ir nepavyksta)?
Vargu, ar daug skaitytojų ims į rankas popierinį „Išvarymą". Spėju, verčiau trauks į kontroversiškai sutiktą Oskaro Koršunovo pastatymą, vieno portalo rinkimuose pretenduojantį tapti ir geriausiu, ir prasčiausiu metiniu teatro įvykiu. O būtų liūdna.

Pabaigai trumpai apie mirtį. Leidykla „Aidai" skaitytojams pristato kroatų dramaturgo, scena­risto, kompozitoriaus ir džiazo muzikanto Mate's Matišičiaus, šiais metais apsilankiusio Vilniaus knygų mugėje, trijų pjesių knygą „Pomirti­nė trilogija" (vertė Julija Gulbinovič). Joje publikuojamuose kūriniuose „Pirma laidojami sūnūs", „Moteris be kūno" ir „Niekieno sūnus" susiduriame su šiandienine Kroatija, bandančia atsigauti po 1991–1995 metų karo įvykių. Pagrindiniai veikėjai paženklinti praeities: fiziškai ir psichiškai suluošinti karo dalyviai, netekusios sūnų motinos, vienišos žmonos... Visi jie vienaip ar kitaip apgaubti mirties. Motinos trokšta surasti sūnų palaikus, gyvi likę karo didvyriai sūnūs – baigti beprasmišką egzistenciją savižudybe, mafijos ir valdžios atstovai – visiems laikams užčiaupti nepageidaujamus asmenis, galinčius prasitarti apie jų kolaboracinę veiklą karo metais. Žodžiu, nesenos praeities baisumai veikia personažų sąmonę ir šiandien persikelia į paprasčiausią buitį, pavyzdžiui, prie šeimyninio pietų stalo, ant kurio, žiūrėk, staiga gali būti patiesiamas Kroatijos žemėlapis su slaptus kapus žyminčiais kryželiais ir lyg šachmatų žaidime sprendžiami tolimesni ėjimai. Tik vietoje figūrėlių – įsivaizduojami, bet vėliau būsiantys iškasti žmonių palaikai. Aukščiausio lygio absurdo pasaulis.
Autorius pjesėse drąsiai skleidžia ištisus trauminės patirties pavyzdžius, nors iš pradžių žiaurūs įvykiai tarsi ir slepiasi/slepiami už komiškų kasdieniškų situacijų automatizmo. Matišičius –­ negailestingas. Personažai patenka į ribines situacijas be jokių išeičių ar, tiks­liau, su vienintele ir paskutine išeitimi –­ mirtimi. Nors ir pastaroji ne visada virsta siekiamu išsilaisvinimu ir ramybe. Skaityti kroato pjeses nelengva. Jos reikalauja atidumo tekstui ir istorinių žinių apie Kroatijos nepriklausomybės karą, be kurių svarbūs konfliktiniai pjesių taškai gali taip ir likti nesuprasti. Tačiau Matišičius neužsisklendžia lokalioje tragiškoje istorijoje. „Pomirtinėje trilogijoje" gvildenamos amžinos ir universalios temos – aukos ir kančios, gyvenimo ir mirties prasmė, tėvų ir vaikų santykiai –­­­ „susišaukiančios" ir su antikinėmis tragedijomis. Žodžiu, rimtas skaitinys, praveriantis dar vienas duris į mažai pažįstamą šiuolaikinę kroatų literatūrą. Įeikite – verta.