Giedrė Matulaitytė-Stundžienė. Saros ir Mari Poisson romanas „Šabaš“: apie dvigubą autorystę, metažanrus ir kvazinaratyvus

Poisson M., Poisson S. ŠABAŠ. Romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.

Tikriausiai nesuklysime teigdami, jog Sara ir Mari Poisson – daugeliu prasmių nekonvencionalus reiškinys lietuvių literatūros kontekste. Visų pirma, abi rašytojos, galima sakyti, pasirinko gyvenimą emigracijoje: Mari šiuo metu gyvena Londone, o Saros gyvenimą Mažeikiuose galima laikyti ne ką mažesniu atsiribojimu nuo sostinės literatūrinio veiksmo. Antra, tai autorių duetas, suvienijęs jėgas bendram projektui –­ romanui „Šabaš". Du autoriai vienam kūriniui – ir vietiniame, ir tarptautiniame literatūros procese nedažnai pasitaikanti, tad kai kada įtariai vertinama proporcija. Dar pridėjus intelektualiai provokuojantį turinį ir sudėtingas kalbos konstrukcijas, galima nesunkiai nuspėti, kodėl 2011-aisiais Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistas romanas, galima sakyti, liko atidesnio perskaitymo užribyje.
„Šabaš" – 560 puslapių romanas, kurį sudaro aštuoniasdešimt aštuoni dviejų naratorių laiškai viena kitai. Romane kryptimi Londonas–Žiogaičiai susirašinėja dvi seserys rašytojos, kurių vardai – Sara ir Mari Poisson – sutampa su „Šabaš" autorių slapyvardžiais. Pagrindinių romano veikėjų ir naratorių Saros ir Mari santykį geriausiai apibūdintų dvejopos (genetinės bei literatūrinės) seserystės sąvoka. Tai komplikuotas ryšys, apimantis ir abipusę meilę, ir nuolatinę tarpusavio įtampą, anglakalbiame pasaulyje vadinamą frenemies terminu. Saros ir Mari bendravimas kupinas saldžių formuluočių, maskuojančių netaktiškas pastabas, nutylėjimus ar provokacijas.
Nors „Šabaš" – moterų autorių parašytas romanas, kuriame kalba dvi naratorės, nereikėtų skubėti jo talpinti į moteriškosios literatūros gretas. Moteriškumas, nors ir patenka į romano tematinį lauką bei kitomis aplinkybėmis galėtų būti aptariamas atskirai, vis dėlto nėra kertinis kūrinio aspektas, kurio atkodavimas padėtų išspręsti „Šabaš" uždavinį.
Nereikėtų pasiduoti ir pagundai laikyti „Šabaš" autobiografiniu romanu. Toks noras skaitytojui gali kilti atsižvelgiant į tai, jog sutampa romano autorių ir naratorių vardai bei iš dalies – gyvenamosios vietos. Galiausiai romane yra minima nemažai realaus rašytojų gyvenimo faktų (pavyzdžiui, literatūriniai renginiai, pažįstami rašytojai ir pan.). Negana to, kai kurie romano Saros pasisakymai beveik sutampa su Saros Poisson eseistikoje ar interviu išsakytomis mintimis. Tikroviškumo įspūdį sudaro ir naratorių kalbėjimo maniera, akylesniam skaitytojui atpažįstama kaip pačioms autorėms būdingas kalbėjimas per interviu. Saros kalbėjimas –­ koncentruoto turinio ir sudėtingos kalbos intertekstiniai-filosofiniai etiudai, o Mari kalbėjimo būdas – lengvas ir emocionalus.
Dar verčiant pirmuosius „Šabaš" puslapius tampa akivaizdu, jog romane galima kalbėti apie jau minėtas autobiografiškumo apraiškas, bet tai tarytum kvaziautobiografiškumas, kafkiškas realybės atspindys. Romanas verčia paklusti savo vidinei logikai, kurią perprasti nėra paprasta, mat niekuomet nėra aišku, ar teisinga naratorių realybės refleksija, kurios iš jų realybė yra tikroji romano realybė. Čia puikiai tiktų kūrinio fragmentas, kuriame vieną akimirką skaitytojas vedžiojamas už nosies Saros, kuri pasakoja Mari beveik kriminalinę istoriją apie vaikų stovyklos kieme rastus palaidotus žmogaus kaulus, o Mari savo laiške paneigia šio pasakojimo tikrumą pataisydama, jog tai buvo ne žmogaus kaulai, o lėlės. Mari laiškas ne tik priverčia suabejoti Saros gebėjimu adekvačiai vertinti ją supantį pasaulį, bet ir tarytum sąmoningai užkerta tolesnę „Šabaš" kaip detektyvinio-kriminalinio romano eigą.
Panaši situacija, kai kvestionuojamas vienos iš seserų santykis su realybe, atsiranda ir tada, kai Mari sakosi palikusi vyrą bei pasakoja apie gyvenimą po skyrybų, kurio centre – meilės istorija, o Sara ne tik kvestionuoja šio romano tikroviškumą, bet ir apskritai abejoja, ar Mari tikrai išsiskyrė su vyru. Tad nors Mari epizodiškai plėtoja savo meilės naratyvą, jį pertraukinėja Saros abejonės. Atmetant Mari meilės romano tikroviškumą, atmetama ir „Šabaš" kaip meilės romano galimybė. Sąmoningas žanro reguliavimas, tarsi kylantis iš romano vidaus, – taktika, kuri glaudžiai siejasi su Saros pomėgiu kalbėti apie rašymo procesą, citavimą ir pan.
Apskritai romane verčiama suabejoti bene kiekviena naratyviškumo apraiška. Tai, kas yra įvykę Saros ir Mari praeityje, nėra kvestionuojama, tačiau esamasis laikas visuomet yra miglotas. Tad skaitytojas, laiku nenusikratęs autobiografiškumo idėjos, tampa naratorių manipuliacijų skirtingais realybės lygmenimis auka.
Vientiso siužeto romane, galima sakyti, nėra. Saros ir Mari susirašinėjimas – subjektyvios asmeninių išgyvenimų refleksijos, kuriose nors ir dažnai yra pasakojama istorija, ji paprastai tęsiasi tik vieną ar keletą laiškų. Siužetas kuriamas pasitelkiant kai kuriuos šalutinius personažus, kuriems veikiant atsiranda minimalios siužetinės linijos, sudarančios netvirtą „Šabaš" veiksmo karkasą. Vienas tokių personažų –­ jauna moteris Olė, skirtingais pavidalais sušmėžuojanti tai Saros, tai Mari gyvenime.
Olė – turinio segmentas, jungiantis realų ir metafizinį pasaulius. Vieną akimirką Olė yra žemiška kramtomąją gumą žiaumojanti, Mari šaldytuvą ištuštinanti įžūli mergiotė su ryškiai geltonomis dirbtinės odos pirštinėmis. Kitą – ji tarsi mitologinė ryšininkė su anapusybe, gamtiškojo pasaulio, archajiškos pasaulėžiūros figūra, savo šlapinimusi prišaukianti lietų. Paminėtina ir tai, jog Olė romane dažnai siejama su vandens sfera. Romane sakoma, kad iki apsigyvenimo sausumoje Olė gyveno vandenyje. Mari romano pabaigoje taip pat išeina į jūrą. Negana to, Olės buvimas šalia padengia Saros kūną druskos kristalais. Vandens motyvas iš dalies eskizuoja Olės kaip pseudomitologinės būtybės funkciją. Juk vanduo daugelio tautų mitologijoje – visa ko pradžios šaltinis, materija, iš kurios atsiranda pasaulis.
Olė – savo pavidalą keičiantis, efemeriškas elementas, provokuojantis kafkiškas situacijas. Tai mergina, ravinti Saros daržą, lankanti Mari kūrybinio rašymo seminarus Londone, permieganti su Mari vyru, numirštanti ir vėl atgimstanti, galiausiai mirštanti gimdydama. Svarbu, jog naratorės, matydamos Olę, niekuomet nėra iki galo įsitikinusios, kad tai tikrai ji. Jos vardas taip pat nuolat iškraipomas: Olė, Tolė, Solė, Ola Remarini... Olė – komplikuotas personažas–metafora, kažkuo primenantis Clare Quilty iš Vladimiro Nabokovo „Lolitos".
Finalinis Mari išėjimas į jūrą – simboliškas, pasižymintis „Šabaš" būdingu absurdiško atspalvio humoru. Harmonijos suradimas absurdiškoje situacijoje gali būti laikomas filosofine kūrinio šerdimi. Tokią išvadą pasiekti lengviausia prisiminus, jog poisson prancūzų kalba reiškia žuvį. Taigi romano pabaigoje Mari, galima sakyti, yra grąžinama į savo natūralią terpę.
Tad savaime iškyla klausimas: ar kūrinį, kurio antraštė skelbia jį esant romanu, išties galima laikyti romanu? Struktūriniu požiūriu „Šabaš" – laiškų romanas. Tačiau dėl vidinės sąrangos kūrinio žanras sunkiai nusakomas. Kaip jau matėme, „Šabaš" susideda iš paskirų naratyvinių sistemų bei apima daugybę kvaziromanų su skirtingomis vidinėmis logikomis. Teisingumo dėlei, ir laiškų romano termino tinkamumas šiuo atveju kvestionuotinas. Nors tekstai, kuriuos Mari ir Sara siunčia viena kitai, yra vadinami laiškais, tačiau ir dėl minėtojo stiliaus, ir dėl turinio šie laiškai sudaro ne simetrišką susirašinėjimo struktūrą, o prasilenkiančių, vienas nuo kito atitrūkusių tekstų kompoziciją.
Reikia pripažinti, jog didelė „Šabaš" apimtis gali būti vienas iš barjerų, trukdančių nesustoti kur nors skaitymo pusiaukelėje. Juolab kad romane nėra intensyvaus veiksmo ar apskritai prikaustančios siužeto linijos. Tačiau būtent ši teksto savybė leidžia pažvelgti į kūrinio apimtį laisviau ir nepulti „Šabaš" skaityti nuo pradžios iki pabaigos. Pasirinkusiesiems tokią epizodišką skaitymo strategiją būtų galima patarti atkreipti dėmesį tik į eseistines Saros miniatiūras, o Mari laiškus atidėti kitam kartui. Mat nesuvaldomą plepėjimą primenantis pastarųjų stilius ir lengvo pobūdžio turinys kai kada sudaro erzinantį kontrastą sunkiasvorei intertekstų artilerijai ir sudėtingoms mąstymo konstrukcijoms Saros laiškuose.

Draugai