Giedrė Petreikienė. Naujoji supermama – intelektuali feministė

Apie mamystę be rožinių akinių

Pažvelgus į knygos „Pirmąkart mama“ viršelį galima tikėtis, kad tai geriausiu atveju bus „Bridžita Džouns. Kūdikis“ lietuviškoji versija. „Kažkodėl atrodė, kad motinystė su visais pomėgiais ir mielybėmis yra atvirkščiai proporcinga moters IQ“, – toks teiginys nuskamba pačioje knygoje, labai aiškiai griaunančioje šį tikrai gajų stereotipą. „Pirmąkart mama“ pasakoja, ką papasakoti rodėsi neįmanoma, – ką reiškia būti sveiko proto, racionaliai mąstančia mama ir moterimi: nuo minčių iki pastojimo ir susidūrimo su kitokia realybe gimus vaikui.

Knygos negalima vadinti romanu labiausiai dėl 166 nuorodų į patikimus šaltinius, visose aptariamose situacijose paremiančius abi puses (už ir prieš pastojimą, už ir prieš abortus ir t. t.). Negalima vadinti ir moksliniu ar psichologiniu veikalu dėl asmeninės patirties, įvilktos į (auto)ironiją. Pati autorė savo kūrinį vadina „faktais, mitais, giminės moterų balsais ir vienos mamos istorija“. Faktais sugriaunama daug giminės moterų balsuose gajų mitų, universaliai pasakojant vienos mamos istoriją. Knygos daugiasluoksniškumas pritraukia įvairių skaitytojų grupių. Nepaisant formalaus žanro, knygą galima skaityti kaip paveikų romaną, susitapatinti su pagrindine veikėja per savo asmeninę motinystės-moterystės patirtį. O galima skaityti kaip stiprų šiuolaikinį feministinį kūrinį, skelbiantį apie sąmoningą pasirinkimą, ką moteris gali ir nori daryti su savo kūnu, apie moterų solidarumą kovojant, kad šia teise būtų galima naudotis visose srityse.

 

Vaiva Rykštaitė. „Pirmąkart mama: faktai, mitai, giminės moterų balsai ir vienos mamos istorija“. – V.: „Tyto Alba“, 2018.
Vaiva Rykštaitė. „Pirmąkart mama: faktai, mitai, giminės moterų balsai ir vienos mamos istorija“. – V.: „Tyto Alba“, 2018.

 

Autorės teigimu, visuose aptariamuose pavyzdžiuose veikia moterys, nesiekiančios sumenkinti vyrų reikšmės. Nepaisant to, knygoje gana ryškus antipatriarchalinis leitmotyvas: vyrai kalti ne tik dėl praeityje patirtos moterų priespaudos, bet net ir šiuolaikiniame kontekste dažniausiai įgauna anapus motinystės esančiojo poziciją. Pagrindinės herojės vaiko tėvui knygoje leidžiama prabilti tik parodant situacijos absurdiškumą: „Ar gerai miegojai?“ – klausia jis po bemiegės nakties; „Tu išprotėjai“, – konstatuoja apie įsivaizduojamas nelaimes, galinčias nutikti vaikui, ir pan. Žindymui viešumoje palankioje aplinkoje jis išdidžiai stebi žindančios žmonos fotosesiją, o Lietuvos kavinėje jos neapgina, kai paprašoma žindyti tualete. Simboliškai netgi Lietuvoje apsilankoma pas vyrą ginekologą (nes pagrindinė veikėja neva mano, kad Lietuvoje gydytojai geresni nei Havajuose) ir šis leidžia nėščiai moteriai kartkartėmis išgerti raudonojo vyno, o Havajuose gydytoja moteris griežtai sukritikuoja ir baisisi.

Autorė lietuvė, gyvenanti Havajuose, atveria labai platų kultūrinį kontekstą. Viena vertus, knygos skaitytojos gali susitapatinti su pasaulio mamų bend­ruomene, nes suponuojama, kad visame pasaulyje mamos yra panašios, išgyvena ir jaučia panašiai. Kita vertus, pažvelgus iš feministinės perspektyvos, per pateikiamus analogiškų situacijų Havajuose ir Lietuvoje pavyzdžius išryškėja Lietuvos ydos feministinių laisvių srityje. Vis dėlto platus kultūrinis kontekstas ne visada leidžia susikoncentruoti į vietinį kultūros lauką. Knygoje aptariamos pribuvėjos, bet tik užsimenama apie didžiulį atgarsį Lietuvoje sukėlusį pribuvėjos Jurgos Švedienės teismą. O ir patį terminą „pribuvėja“ Lietuvoje pamažu išstumia tarytum sakralesnis žodis „dula“, nors tekste jis visai neminimas. Šalia kitų mokslininkų ir mokslininkių labai norėjosi pamatyti lietuvišką biochemikės Urtės Neniškytės, vykdančios reikšmingus motinų smegenų tyrimus, pavardę. Arba vietoje keleto paminėtų lietuviškų mamų klubų ir sambūrių galima prirašyti visą skyrių – Lietuvos mamos yra labai aktyvios (priešingai nei gali pasirodyti perskaičius knygą).

Be abejo, faktas, kad visur mamos (ir ne tik) sprendimų ieško internete, yra teisingas. Todėl labai gerai pasirinkta knygos rašymo stilistika: sakiniai tarsi nugulę tiesiai iš elektroninės erdvės – tinklaraščio. Vaikus auginančios moterys dėl laiko stokos labiau už kitus vertina paprastus, aiškiai suformuluotus sakinius, prie kurių nereikia grįžti antrąkart. Tačiau pasirinkta tinklaraščio forma išryškina ir didžiausią knygos trūkumą – kalbos taisyklingumą. Antraštiniame lape nenurodoma, kad knyga turėjo kalbos redaktorių. Tai justi tekste: viena vertus, sukuriamas natūralios, srautinės kalbos įspūdis, kita vertus, likusios korektūros klaidos ir nemotyvuota, nevientisa skyryba apsunkina ir stabdo sklandų skaitymą. Tinklaraščio forma kelia nepatogumų ir dėl išnašų: kadangi išnašos pateiktos be vienodos sistemos, dažnai be autorių ir pavadinimų, nelengva plačiau panagrinėti norimus šaltinius. Skaitant tinklaraštį užtenka spustelėti, o skaitydamas (-a) knygą tik pats (-i) didžiausias (-ia) entuziastas (-ė) galėtų į kompiuterį paraidžiui ranka suvedinėti dviejų eilučių ilgio internetines nuorodas.

Iki šios knygos moterų-motinų teisių srityje niekas taip tiksliai nebedė į opiausias dabarties realijas. Lietuvoje į motinystę apskritai žvelgiama dvejopai: arba ji piešiama rožinė ir pūkuota, arba mokoma, kaip užauginti tobulus vaikus. Todėl nenuostabu, jog Lietuvos ginekologų ir akušerių draugija įtraukė „Pirmąkart mama“ į rekomenduojamos literatūros sąrašą. Jeigu egzistuotų toks žanras, ji galėtų būti vadinama terapine knyga – kaip terapija visoms moterims, kurias visas sieja daug bendra, – ne peršančia vieną nuomonę, o parodančia galimybes rinktis.