Grafiniai romanai, grįsti tikromis ir dažnai asmeninėmis istorijomis tragiškų istorinių aplinkybių fone, individo patirtis vaizdais perkelia į visuotinį lygmenį. Koks tokios „vizualios atminties literatūros“ tikslas ir kaip jų autorius veikia kitų kūryba?

I. Haiku Sibire

Spalvoti piešinėliai su magiškojo realizmo elementais tada, kai realybė per daug siaubinga (prisiminti): tai „Sibiro haiku“, pirmasis autorių iš Lietuvos grafinis romanas apie tremties tragediją. Jis prasmingai papildo pasaulinę šio žanro kūrinių lentyną. Šiemet Berlyno tarptautiniame literatūros festivalyje dalyvavusios Jurga Vilė ir Lina Itagaki sakė siekusios pasakojimą padaryti visuotinai suprantamą, nes praradimai – kančia, meilė, pasiaukojimas – vienodai patiriami visur (ar žinojote, kad į Sibirą tremiami buvo ir japonai?). Kitąmet romanas jau bus išverstas į septynias kalbas.

Bibliotekose „Sibiro haiku“ dedamas į vaikų literatūros skyrių, nors jo vieta ne tik ten. Grafiniai romanai (ir apskritai komiksai) dažnai vis dar nurašomi į superherojų šiukšlių dėžę, nors jau seniai peržengė popkultūros ribas. Komiksus tyrinėjanti akademikė Hillary Chute juos vadina savarankiška menine forma. Anot jos, proza linksta į vidų (pasakojimas atgimsta skaitytojų galvose), o kinas į išorę (žiūrovai patiria pateiktą vaizdą). Tad galbūt komiksai, apimantys ir raštą, ir vaizduojamąjį meną, yra žmogaus sąmonei artimiausia medija?

 

Autorės nuotraukos

 

II. Šaknys

Dabartinę formą grafiniai romanai ėmė įgauti XX a. 9 dešimtmečio pradžioje. Prieš tai buvo tiesiog ilgi komiksai, bet formavosi ir kiti jų bruožai: pasakojimai subtilėjo, apimties ir industrijos normų nespraudžiami į kampą originalūs balsai stiprėjo, iliustracijų stilius laisvėjo. Daug prie to prisidėjo ir andergraunde dirbę kūrėjai. Grafinio romano protėviais laikomi keli kūriniai. Vienas jų – flamandų menininko Franso Masereelio 1919 m. medžio raižinio technika sukurta „Mon livre d’heures“ („Mano valandų knyga“), anuomet vadinta paveikslėlių romanu arba romanu be žodžių, kurios parduota šimtai tūkstančių kopijų. Kitas – vokiečių tapytojo ir iliustratoriaus Otto Nückelio 1926 m. „Schicksal“ („Likimas“) – švino plokštelių raižinių būdu atspausdintas 190 paveikslėlių pasakojimas apie skurdo ir nelaimių kupiną moters gyvenimą bei girtus, išnaudojančius, smurtaujančius vyrus, kurie tas nelaimes ir sukėlė. Abu leidiniai įkvėpė Čikagoje gimusį menininką Lyndą Wardą, sukūrusį medžio raižinių romanu vadintą pasakojimą be žodžių „Gods’ Man“ („Dievų žmogus“). Ši faustiška istorija apie skurdžiai gyvenantį menininką, su nepažįstamąja sudariusį sutartį mainais į stebuklingą teptuką, pasirodė savaitę prieš 1929 m. didžiąją depresiją, JAV prasidėjusį akcijų biržos krachą, ir buvo perleista daug kartų.

III. Balta ir juoda

Marjane Satrapi visada mąstė savaip. „Jei dauguma žmonių būtų teisūs, gyventume rojuje. Bet gyvename ne rojuje, o pragare. Ką tai reiškia? Kad didžioji dalis žmonių yra neteisūs“, – sakė ji viename interviu britų žiniasklaidai. Ir pridūrė: „Esu tiesiog menininkė, mano pareiga – kelti klausimus.“ Atsakydama į Vakarų kultūrai būdingą egzotizavimą, kuris jos gimtąjį Iraną sumažina iki tūkstančio ir vienos nakties, skraidančių kilimų ar raketų, M. Satrapi sukūrė autobiografinį romaną, kuriame vaizdais ir tekstu pasakoja apie savo vaikystę islamiškosios revoliucijos laikotarpiu ir ką jai reiškia būti iraniete. Pavadino „Persepoliu“. Šį kūrinį leidėjai vis atmesdavo, bet jo parduota daugiau negu milijonas kopijų, jis išverstas į daugiau negu 25 kalbas (tarp jų ir lietuvių), sulaukė tęsinio ir ekranizacijos.

Zeina Abirached gimė Beirute, kai Libano pilietinis karas (1975–1990) skaičiavo šeštuosius metus. Padalytas miestas, šūviai, įtampa, patikros punktai, vandens, elektros ir maisto trūkumas buvo vienintelis jai žinomas gyvenimas. Galbūt todėl Beirutas Z. Abirached kūryboje yra ne tik geografinė vieta, bet ir personažas, veiksmo kūrėjas ir dalyvis. Autobiografinėse novelėse „Mourir, partir, revenir – Le jeu des hirondelles“ („Kregždučių žaidimas: mirti, išvykti, sugrįžti“) ir „Je me souviens“ („Aš prisimenu“) grafiškai pasakojama apie pilietinio karo kasdienybę. Ko menininkė neprisimena, simboliškai palieka juoduose puslapiuose.

Kodėl reikia prisiminti žiaurumą, blogį, smurtą? „Pilietiniam karui pasibaigus beveik nekalbėta apie tai, kas vyko. Šalies mokykliniuose vadovėliuose vis dar atkakliai atsisakoma minėti tuos 15 mūsų istorijos metų, – interviu sakė menininkė. – Savo istoriją nupiešti komikse nusprendžiau studijuodama. Ėmiau interviu iš giminaičių bei kaimynų ir jų papasakotas istorijas sudėjau į vieną.“ Kūrėja sako, kad iš pradžių jos tėvai teigė nieko neprisimenantys, tačiau po kiek laiko užtvanka sugriuvo. „Manau, jiems buvo skaudu apie tai kalbėti. Pati karo metu buvau dar maža ir nesupratau, kas vyksta, – sako Z. Abirached. – Pokalbiai su mama atvėrė daugybę prisiminimų, vienas pasakojimas vedė prie kito.“ Jos kūryba nespalvota. Menininkė sako, šios spalvos padeda realybę pavaizduoti simboliškai – taip smurto iliustracijos tampa neutralesnės.

 

Autorės nuotraukos

 

Z. Abirached kūryba ir vizualiai, ir intonacijomis primena „Persepolį“: nespalvota grafika, gyvenimo tėkmę lemiantys politiniai įvykiai pasakojami iš vaiko perspektyvos, absurdiškos situacijos pateikiamos komiškai, daug kasdienybės detalių. Tačiau ji sako, jog pradėjusi piešti ir ieškoti leidėjo apie M. Satrapi kūrybą nežinojusi ir išgirdusi tik iš aplinkinių, kurie, pamatę jos iliustracijas, prasitarė, kad jos kai ką primena. Z. Abirached nuėjo į knygyną ir ten perskaitė „Persepolį“. „Satrapi ir aš statome tiltus tarp žemynų, nes, nežindamos viena apie kitą, grafinio romano stilių deriname su asmeninėmis istorijomis“, – sako Z. Abirached.

Tiltus stato ir palestinietė Leila Abdelrazaq, grafiniame romane „Baddawi“ pasakojanti apie savo tėčio vaikystę tremtyje (kaip ir Jurga Vilė „Sibiro haiku“). Mokyklos kiemo žaidimus ir pirmąsias simpatijas čia keičia kariniai reidai ir pilietinio karo chaosas. Leilai buvo devyniolika, kai į ją kreipėsi leidykla „Just World Books“: gal norėtum tuos trumpus tinklaraštyje publikuojamus pasakojimus paversti grafiniu romanu? „Tiesiog piešiau istorijas iš tėčio vaikystės – tokias, kurios, pasakojamos tėvų, iki gyvo kaulo įgrysta vaikams, – viename interviu sakė L. Abdelrazaq. – Norėjau jomis pasidalinti, nes už Palestinos ribų retas jas girdėjęs.“ Grafinio romano forma, anot kūrėjos, skatina atsiverti temoms, kurios, pateiktos kitaip, galbūt nebūtų įdomios.

IV. Koncentracijos stovyklose

Didelę įtaką iranietės M. Satrapi kūrybai padarė 1995 m. gauta gimtadienio dovana – jau klasika tapęs Arto Spiegelmano grafinis romanas „Maus“, išleistas ir lietuviškai. „Maus“ grįstas A. Spiegelmano pokalbiais su Holokaustą nacių koncentracijos stovykloje išgyvenusiu savo tėvu. Nespalvotas pasakojimas ir sąmoningai minimalistinis stilius išryškina turinio emocinį sunkumą. Pasakojama pirmuoju asmeniu iš Vladeko perspektyvos, nors iliustracijų ir teksto autorius yra Vladeko sūnus Artas. Tad gramatinį „aš“ perimti ir su juo susitapatinti gali kiekvienas skaitytojas.

Pirmąkart atsivertus „Maus“ sukrečia veikėjų išvaizda: žydai čia vaizduojami kaip pelės, vokiečiai kaip katės, lenkai – kaip kiaulės. Rizikinga meninė strategija dvelkia esencializmu: katės gaudo peles, nes tokia jų prigimtis. Ar bandoma pasakyti, kad žudyti žydus iš esmės būdinga vokiečiams? Tačiau kūrinyje išryškėja kitas paaiškinimas: būtent toks skirstymas į atskiras rūšis padeda įgyvendinti masines žudynes. Be to, autorius vis atkakliau tvirtina, kad jo veikėjai, nors atrodo kaip katės, pelės ar kiaulės, yra žmonės – o žmonės geba bet ką. Jų pavertimas kalbančiais gyvūnais skaitytojams suteikia saugų emocinį atstumą. Jie negali atsikratyti istorinės atsakomybės, bet gali ją kritiškai įvertinti.

Panašiai debiutinį grafinį romaną „Munnu: A Boy from Kashmir“ („Munu. Berniukas iš Kašmyro“) kūrė menininkas Malikas Sajadas. Jis kašmyriečius vaizduoja kaip tauriuosius elnius, o visi kiti veikėjai turi žmonių kūnus ir veidus. Tik simbolika čia visai kita: taurieji elniai Indijos okupuotame Kašmyre yra nykstanti ir saugotina rūšis – kaip ir savo pačių žemėje kalinami, luošinami, žudomi kašmyriečiai. Nekaltai vaizduojama pagrindinio veikėjo vaikystė primena „Persepolį“, o reportažinis pasakojimas apie kasdienio gyvenimo labiausiai militarizuotame pasaulio krašte sunkumus yra duoklė bene garsiausio šio žanro kūrėjo Joe’s Sacco „Palestinai“. Autorius pateikia ne vieną nuorodą į pastarąjį kūrinį, kuris įkvėpė nupiešti gimtojo Kašmyro realijas.

1992 m. „Maus“ buvo apdovanotas Pulitzerio premija. „Visi, įskaitant ir mano leidėjus, labai nustebo, kai šis kūrinys tapo savotiška klasika, – yra sakęs A. Spiegelmanas. – Juk „Maus“ buvo tarsi anomalija – komiksas nėra ta forma, kuria priimta kalbėti tokiomis temomis.“

Tačiau tai, kas priimtina ir kas ne, yra sąlygiška. Pradininkai pramina kelius ten, kur jų nežinojome esant. 1936 m., prasidėjus pilietiniam karui Ispanijoje, šešiolikmetis iš Alikantės regiono, vardu Francisco Aura Boronatas (arba tiesiog Paco Aura), užsirašė į kariuomenę kovoti už Respubliką, bet galiausiai jam teko bėgti. Iš Prancūzijos buvo perkeltas į įvairius kalėjimus, o galiausiai – į Mauthauseno koncentracijos stovyklą kartu su kitais 7 tūkst. ispanų. Ten praleido ketverius metus ir devynias dienas. 1945 m. išlaisvinus Mauthauseną šalys pradėjo siųsti autobusus susirinkti savo piliečių, tačiau diktatoriaus Franco valdoma Ispanija atsisakė padėti saviems teigdama, kad „kas nėra Ispanijoje, tas nėra ispanas“. Taip dar aštuonerius metus Paco praleido Prancūzijos kasyk­lose. 1953 m. suminkštėjus politiniam režimui jam buvo leista grįžti į tėvynę, bet, kurį laiką dar sektas, galiausiai Paco buvo paliktas ramybėje ir pradėjo gyventi „normalų“ gyvenimą. Jis teigė nejaučiąs neapykantos niekam, tik skausmą, ir keliąs vienintelį klausimą: „Kodėl?“

Kai iliustratorius Jordi Peidro susisiekė su Paco (jie abu yra iš to paties Alkojaus miestelio) ir pasakė norįs jo istoriją nupiešti, Paco nusijuokė: „Komiksai juk skirti vaikams!“ Menininkas pasisiūlė sukurti pirmus keletą puslapių – gal patiks? Nupiešė, pakvietė apžiūrėti. Į susitikimą kavinėje Paco – tuo metu jau garbaus amžiaus, arti 90-ies metų – atėjo ne vienas: atsivedė žmoną, vaikus, anūkus, kaimynus. „Man ta komisija buvo didžiulis egzaminas“, – prisipažino iliustratorius. Peržiūrėjęs eskizus Paco tarė: „Adelante!“ (isp. pirmyn). Taip atsirado grafinis romanas „Esperaré siempre tu regreso“ („Visad lauksiu tavo sugrįžimo“), išverstas į prancūzų ir vokiečių kalbas.

„Nenorėjau jokių filmuose rodomų „herojų“. Mano tikslas buvo papasakoti paprastų žmonių, tokių kaip tu ir aš, gyvenimus nepaprastomis aplinkybėmis“, – Berlyne pasakojo J. Peidro. Jo kūrinyje lygiagrečiai vyksta dvi istorijos: asmeninė ir kolektyvinė, tačiau pastaroji skirta tik faktiniam tikslumui pagrįsti ir lieka fone. „Nesu istorikas ir nesiekiau išdėstyti visos Holokausto istorijos, – kalbėjo J. Peidro. – Pasakoju tik Paco akimis apie tai, ką jis matė, ką žinojo ir ką galvojo.“ Likus porai savaičių iki mirties Paco laikė rankose knygą ir džiaugėsi, kad ta istorija gyvens ir po jo – o svarbiausia, gimtąja kalba.

Keliaudamas po Ispaniją J. Peidro suprato, kad Paco istorija ne vienintelė tokia – ji atliepia ir daugelio kitų žmonių patirtis, apie kurias buvo įprasta tylėti, traumą nesąmoningai perduodant kitoms kartoms. Per susitikimus su skaitytojais dažnai išgirsdavęs nedrąsiai tariant: „Mano tėvas irgi buvo Mauthauzene“; „O mano dėdė išsigelbėjo iš Dachau...“ Meno kūrinys paskatino žmones išsikalbėti ir bent truputį nurimti. Deja, istorija nėra tik praeitis: kurdamas autorius sako labai aiškiai jautęs ryšį tarp praeities siaubo ir šiandienos siaubų – sienos, karas, pabėgėlių atstūmimas, smurtas toli gražu nesibaigė su Antruoju pasauliniu. Jis įvairiomis formomis tęsiasi iki šiol.

 

Jano Nováko veiksmo romano „Zatím Dobrý“ („Kol kas viskas gerai“) fragmentas

 

V. Apie herojus ir neherojus

Ypač karas. Vieno žinomiausių Japonijos mangų kūrėjo Shigeru Mizukio 1973 m. dvispalvis grafinis romanas „Sōin Gyokusai Seyo! / Onward Toward Our Noble Deaths“ („Pirmyn į taurią mūsų mirtį“) parodo karo beprasmybę jo sraigtelių – kareivių – patirtimis. Per Antrąjį pasaulinį karą Japonijos kareivių grupei įsakoma įvykdyti savižudišką misiją, bet jie kažin kaip išgyvena. O generolai, visuomenei jau pranešę apie jų mirtį „už Japonijos šlovę“ ir vėliau sužinoję, kad šie nežuvo, ne džiaugiasi, bet įsako vėl pulti. Ataka neturi jokio strateginio tikslo, tik egoistinį ar politinį: kad „nepadarytų gėdos“ kariuomenei. Kitaip tariant, šįkart nesusimauk ir žūk iš tikrųjų. Istorija pasakojama iš asmeninės patirties: S. Mizukis pats dalyvavo kare ir ten prarado kairę ranką.

Herojai, žinoma, yra reliatyvi sąvoka. Štai kitas pavyzdys: dramatišką brolių Mašínų istoriją rašytojas, dramaturgas, filmų kūrėjas Janas Novákas tyrė septynerius metus. Pirmiausia užrašė veiksmo romane „Zatím Dobrý“ („Kol kas viskas gerai“), Čekijoje jis apdovanotas svarbiausiu šalies literatūriniu prizu „Magnesia litera“; vėliau istorija virto to paties pavadinimo grafiniu romanu.

Brolių Ctirado (1930–2011) ir Josefo (g. 1932) istoriją pradėjo XX a. vidurio politika ir jų tėvo, taip pat vardu Josefas, sprendimas priešintis naciams sabotuojant. Už tai jis kankintas ir nužudytas. 1948 m., Čekoslovakijos valdymą perėmus komunistų partijai, broliai kartu su draugais Milanu Paumeriu, Zbyněku Janata ir Václavu Šveda subūrė naują rezistencijos grupelę. Pirmas jų veiksmas buvo apsirūpinti gink­lais – užpuolė dvi policijos nuovadas, kiekvienoje nužudė po policininką. Vėliau – pasalos, tūkstančių valstybės kronų vagystės, sprogimai, kalėjimas ir pabėgimas į Berlyną, o vėliau į JAV, kur Josefas praturtėjo iš aviacijos, o Ctiradas tapo išradėju ir pardavinėjo šildytuvus. Ar jie buvo herojai? Oficialus atsakymas priklauso nuo politinės santvarkos, tikrasis – nuo asmeninių nuostatų.

Kartu su iliustratoriumi Jaromíru Schweijku (žinomu kaip Jaromíras 99) šios istorijos pagrindu sukurtas noir estetikos grafinis romanas „Zatím Dobrý“ labai kinematografiškas – tai nestebina, nes J. Novákas yra sukūręs du dokumentinius filmus apie Václavą Havelą, dirbęs su Milošu Formanu. „Norėjau, kad tai būtų ne dar vienas veiksmo komiksas apie heroizmą sunkiais laikais, o veikiau trileris apie du blogiui pasipriešinusius vaikinus, kuriems velniškai pasisekė“, – apie kūrinį sakė Jaromíras 99, piešęs iliustracijas ir kitam J. Nováko grafiniam romanui „Zátopek“ apie legendinį Čekoslovakijos atletą Emilį Zátopeką. Šis išdrįso pateikti ultimatumą valdžiai: arba leidžiate 1952 m. Helsinkio olimpinėse žaidynėse dalyvauti režimo nekenčiamam bėgikui Stanislavui Jungwirthui, arba nedalyvausiu aš. Valdžia nusileido, o E. Zátopekas Helsinkyje laimėjo tris aukso medalius: 5 ir 10 km bėgime bei maratone, kurį bėgo pirmąkart gyvenime.

Berlyne J. Nováko paklausiau: kodėl istorijų kūriniams ieško praeityje užuot ėmęsis dabarties realijų? „Na, juk aš esu senas! – nusijuokė jis, o surimtėjęs atsakė rimtai ir, man rodos, liūdnokai: Praeityje buvo daugiau mąstymo apie būtį. Šiandien pasaulyje viskas sukasi tik aplink pinigus.“ Dar jo paklausiau apie vadinamąją atminties literatūrą: kiekgi kartų reikia pri(si)minti, kad karas, okupacija, priespauda – blogis? Kiek žiaurumų turime atminti, kad nebeleistume jiems jokia forma vykti dabar? „Savo patirties kitam neperduosi, – atsakė rašytojas. – Todėl žmonės, deja, ir toliau darys tas pačias klaidas tol, kol žmonija egzistuos.“