Giedrius Gulbinas. Išbalansuota kritika ir ekstensyvi racionalizacij

Skaidra Trilupaitytė. „Kūrybiškumo galia? Neoliberalistinės kultūros politikos kritika“. – V.: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, „Demos“, 2015.

 

Neseniai pasirodė Aistės Kisarauskai­tės („7 meno dienos“, 2016-03-17) ir Gintauto Mažeikio („Artnews“, 2016-03-28) S. Trilupaitytės monografijos recenzijos. Pirmojoje buvo atkreiptas dėmesys į neoliberalios kultūros politikos deklaruojamų tikslų ir veiksmų prieštaringumą (o dažnai ir visišką kon­t­rastą) bei šios politikos keliamą socialinę įtampą kultūros sektoriuje. Antrojoje atkreiptas dėmesys į Lietuvos politinės istorijos implikacijas neoliberalizmo sampratai bei neoliberalizmo kategorijos vietą platesniame socialinės teorijos kontekste. Norėtųsi pratęsti monografijos refleksijų seriją, atkreipiant dėmesį į prielaidas, anot S. Trilupaitytės, leidusias susiformuoti ir įsitvirtinti neoliberalizmo idėjomis paremtai destruktyviai kultūros politikai.

Bandant glaustai apibendrinti knygoje aptariamą kultūros srities problematiką, ko gero, tikslinga išskirti dvi pamatines monografijos tezes. Viena jų yra kultūros industrializacijos politika ir su ja susijusi ekstensyvi kultūros racionalizacija, jos rezultatas – sektoriaus darbuotojų socialinis nesaugumas, neadekvatūs investicijų į kultūros sektorių prioritetai ir kt. Kita tezė susijusi su viešosios kritikos vienpusiškumu, kuris, anot Zenono Norkaus įžvalgoms antrinančios S. Trilupaitytės, susidarė dėl neoliberalizmo hegemonijos viešajame diskurse (p. 204).

Dar XX a. viduryje, tebevykstant Antrajam pasauliniam karui, Theodoras Adorno ir Maxas Horkheimeris publikavo vieną pagrindinių kritinės teorijos veikalų „Apšvietos dialektika“. Jame buvo kritikuojama ir kultūros indust­rializacija (orientavimasis į mases) ir su tuo susijusi vartotojiškos kultūros ekspansija bei manipuliatyvus jos pobūdis. XX a. antrojoje pusėje susiformavusi ir amžiaus pabaigoje išpopuliarėjusi informacionalizmo doktrina (skelbusi žinių/kūrybinės ekonomikos bei informacinės visuomenės erą) cent­rine ekonomikos šerdimi laikė įvairios formos žinias (kultūrą plačiąja prasme). Lyginant su T. Adorno ir M. Horkheimerio aktualizuota kultūros industrializavimo ir populiariosios kultūros ekspansijos problematika, informacionalizmo doktrina yra kritikuojama už komercinės (masinės) ir nekomercinės (avangardinės, eksperimentinės) kultūros funkcinį niveliavimą politinės ekonomikos sistemos atžvilgiu, t. y. iš nekomercinės kultūros buvo pareikalauta tokio paties racionaliai apibrėžto efektyvumo kaip ir iš komercinės –­ ekonomiškai apibrėžiamų rezultatų. Todėl, anot S. Trilupaitytės, sprendimus siūlančiose kūrybiškumo programose, vizijose ir strategijų puslapiuose pati kultūra neretai traktuojama ne kaip kritinio mąstymo ar demokratinės politikos įrankis, bet kaip abstrakti žinių ekonomikos dalis, naujų rinkos nišų, gyvenimo stilių ir poreikių formavimo priemonė, inovacijų ir pridėtinės vertės kūrimo instrumentas (p. 9). Ir tai, anot autorės, nėra tik šiaip pasiklydusi minties trajektorija, bet XX a. pabaigoje įsitvirtinusios neoliberalizmo ideologijos padiktuota sąlyga.

Neoliberalizmas, kaip apibendrina knygoje cituojamas Davidas Harvey, visų pirma yra politinės ekonomikos teorija, teigianti, kad žmogaus gerovė geriausiai gali būti pasiekta ugdant individo laisvę bei verslumo įgūdžius ir individams veikiant tokioje institucinėje terpėje, kurią charakterizuoja stiprios privačios nuosavybės teisės bei laisvąja rinka grindžiama nevaržoma prekyba (p. 11). „O valstybės vaidmuo turėtų būti sutelktas į privačios nuosavybės teisės, laisvos rinkos ir laisvos prekybos institucinės terpės funkcionavimo užtikrinimą. (...) Jeigu rinka neegzistuoja (tokiose srityse kaip žemė, vanduo, švietimas, sveikatos apsauga, socialinė apsauga, ar gamtosauga (turima omenyje prekyba taršos leidimais, – aut. past.)), tai ji turi būti sukurta, esant poreikiui, iniciatyvos imantis valstybei.“* Šios, ideologija virtusios, ekonominės doktrinos ištakos siejamos su 1947 m. Šveicarijoje susibūrusia Mont Pelerin intelektualų, kurių absoliuti dauguma ekonomistai, bendruomene, ėmusia propaguoti laisvosios rinkos idėjas ir taip siekusia sudaryti atsvarą pokario Vakarų Europoje sparčiai populiarėjusioms socializmo idėjoms. 1978 m. Dengui Xiaopingui pradėjus Kinijos ekonomikos liberalizavimą, 1979 m. Didžiosios Britanijos ministre pirmininke tapus Margaret Thatcher, o po poros metų JAV prezidentauti pradėjus Ronaldui Reaganui, laisvosios rinkos idėjomis paremta neoliberali ekonomikos politika įsitvirtino tarp politinio elito. Neoliberaliai ekonomikos politikai yra būdingas finansinis griežtumas, viešojo sektoriaus išlaidų mažinimas, taip pat pastangos sukurti nesuvaržytą investicijų, kapitalo bei darbo jėgos judėjimą. Pasibaigus šaltajam karui šios politinės ekonomijos nuostatas perėmė didžioji dalis Vakarų pasaulio politikos elito, juo nusekė ir demokratinę san­tvarką atkūrusios sovietinio bloko šalys.

Kas yra neoliberali kultūros politika ir kaip ji įgyvendinama Lietuvoje? Anot monografijos autorės, Lietuva, kaip ir kitos Centrinės ir Rytų Europos valstybės, po šaltojo karo išgyveno ne tik sisteminius ekonomikos, bet ir masinius kultūros „išvalstybinimo“ procesus, kurių problematika geriausiai atsiskleidžia per to meto kultūros finansavimo, kultūros vadybos ir meno rinkos diskusijų temas.

Šioje vietoje, išsiplečiant už monografijoje nužymėtos problematikos, atskirai norėtųsi pakomentuoti meno rinkos sąvoką, integruotą ne tik į kultūros politikos, bet ir į meno kritikos diskursus. Nors monografijoje ši sąvoka aptariama kaip neoliberalios kultūros politikos instrumentas, kuriuo remiantis turėtų būti išspręsta kultūros finansavimo problema, tačiau meno rinkos nereikėtų suprasti tik iš finansinių transakcijų perspektyvos. Ši sąvoka sukonstruota ekonomikos paradigmos rėmuose, todėl jos samprata dažniausiai neperžengia ekonominės racionalizacijos logikos, t. y. susitelkiama tik į konvertavimo (simbolinio į finansinį) problematiką. Tačiau visiškai ignoruojama simbolinio kapitalo specifika, dažnai (bent jau trumpuoju laikotarpiu) net nesudaranti prielaidos tokiam konvertavimui (pvz., radikali avangardinė eksperimentinė kūryba).

Meno rinką traktuojant tik kaip prekybinius santykius lieka neįvertinta kūrinio cirkuliavimo intensyvumo (dalyvavimo parodose Lietuvoje ir užsienyje, reakcijų žiniasklaidoje ir kt.) sukuriama kultūrinė vertė, kuri į ekonominę vertę konvertuojama nebūtinai tiesiogiai per finansinę išraišką, o gali pasireikšti ir abstraktesnėmis formomis (pvz., kaip gyvenamosios aplinkos kokybė). Todėl meno pasaulyje nusistovėjusi nuomonė, kad Lietuvoje meno rinkos nėra arba kad ji tėra gemalo stadijos, nėra visiškai tiksli. Jeigu meno rinkos nebūtų, tai nebūtų ir paties meno, menininkų, galerijų, galerijų lankytojų, kolekcionierių ir t. t. Todėl meno rinką tiksliau traktuoti pagal Pierre’o Bourdieu socialinėje teorijoje taikytą lauko, kuriame vyksta įvairių formų (ne tik finansinės) transakcijos, sampratą.

XXI a. į Lietuvą buvo importuotos Vakarų pasaulyje 10 dešimtmečio viduryje, kartu su interneto bumu, išpopuliarėjusios informacinės visuomenės ir žinių ekonomikos sąvokos, jas netrukus papildė kūrybinė ekonomika ir kultūrinė industrija. Ekonomistų ir technofilų išpopuliarintą informacionalizmą politinis elitas netruko perkelti į politines programas, valstybės raidos vizijas, institucijų strategijas bei planus (pvz., 2001 m. parengta Lietuvos nacionalinė informacinės visuomenės strategija). Šis kokybinis pokytis pasireiškė ne kaip kitaip, o padidėjusiomis pastangomis racionalizuoti kultūrą. Jei baigiantis šaltajam karui, kaip jau pastebėta anksčiau, prasidėjo kultūros „išvalstybinimo“ procesai, o kultūros reikalauta būti konkurencingos ir išlaikyti save, tai įsitvirtinant informacionalizmo (kūrybinių industrijų, kultūrinių industrijų) doktrinai į kultūrą imta žiūrėti tarsi į dar vieną ekonomikos sektorių, turintį, kaip ir pramonė, duoti tiesioginę ekonominę naudą.

Kitas su kultūros industrializacija susijęs neoliberalios kultūros politikos reiškinys – neadekvatūs investicijų į kultūros sektorių prioritetai. Visiems žinoma Gu­ggenheimo-Ermitažo muziejaus projekto istorija monografijoje aptariama kaip simptominis kultūros industrializacijos Lietuvoje atvejis, kai kultūros sektoriaus augimas tapatinamas su infrastruktūros plėtra. Be abejo, infrastruktūros trūkumo ar jos efektyvumo problema egzistuoja, tačiau tai, kad didžioji investicijų dalis nukreipiama techninėms priemonėms, pamirštant turinio klausimą, lemia, kad turinio kūrimas, konkrečiau – turinį kuriantys kultūros ir mokslo sektoriaus darbuotojai, lieka antrame plane. Guggenheimo-Ermitažo muziejaus atveju galima įžvelgti ne tik hipertrofuotą dėmesį infrastruktūrai, bet ir naivų simbolinio kapitalo importo scenarijų: jis būtų buvęs realizuotas šiame muziejuje pristatant keliaujančias parodas iš Niujorko ir Sankt Peterburgo. Už jas, žinoma, būtų tekę mokėti solidžius licencinius mokesčius (pvz., planuojamo Guggenheimo muziejaus Helsinkyje licencija metams pirminiame pasiūlyme siekė per 23 mln. eurų, pagal paskutinį susitarimą tai būtų vienkartinė 27 mln. eurų įmoka). Kaip teigia abejotinos kokybės muziejaus galimybių studija, licenciniai mokesčiai turėtų pasidengti iš bilietų pardavimų ir iš pajamų, gaunamų išaugus turizmo srautui.

Nereikia didelių pastangų suvokti, kad šioje hipotetinėje situacijoje didžiausia nauda su mažiausia rizika (nes muziejaus veiklos finansavimo kaštus prisiimtų miestas) būtų atitekusi frančizės savininkams. O Vilnius būtų pasipuošęs brangiu prekiniu ženklu, nors simboline verte pastaruoju metu Europoje imta abejoti: 2012 m. buvo uždarytas Guggenheimo padalinys Berlyne, o ir Helsinkyje, kur taip pat buvo pradėtas pasirengimas Guggenheimo muziejaus statybai, projektas kol kas sustojo po architektūrinio projekto konkurso.

Kita monografijos tezė yra susijusi su Lietuvos viešojoje sferoje susiformavusiu kultūros politikos kritikos ideologiniu vienpusiškumu. Kritiško pliuralizmo trūkumas formuojant kultūros politiką, kaip leidinio pratarmėje pažymi autorė, lėmė Vakaruose išpopuliarėjusios neoliberalizmo idėjos ir principų perėmimą ir perkėlimą į Lietuvos kultūros politikos gaires be jokios kritinės refleksijos. Anot S. Trilupaitytės, taip įvyko dėl to, kad per daugiau nei 20 demokratinės Lietuvos valstybės raidos metų viešoji kritinė mintis iš esmės plėtojosi tik dešiniosios ideologijos pagrindu. Ir tokį Lietuvos kritinės minties raidos „posvyrį ant dešinio borto“ lėmė sovietinės epochos įskiepytas įtarumas, o dažnai net reakcingas priešiškumas marksistinei kritinei teorijai, kurios Lietuvos intelektualai vengė visą 10 dešimtmetį. Viešosios kritikos pliuralistinei raidai trukdė ir neo­liberalizmo ideologijos dvasia į viešąją diskusiją įtraukta eksperto figūra, kuri, anot autorės, negali būti tapatinama su nepriklausoma socialine kritika, nepai­sant pačių ekspertų kritiškumo valdžios atžvilgiu. „Pagrindinė ir dažniausiai literatūroje sutinkama buvimo viešuoju intelektualu sąlyga – buvimas kritišku dominuojančios galios atžvilgiu“ (p. 54).

Monografijoje nuosekliai apžvelgiamos neoliberalizmo ideologijos prielaidos ir samprata, pristatoma kritinio diskurso problematika ir atskleidžiamas nevienareikšmiškas neoliberalizmo ekonominės doktrinos santykis su kultūros sektoriumi. Išskirtina itin plati ir išsami teorijos apžvalga, supažindinanti su neoliberalizmo istorija ir pagrindiniais neoliberalizmo kritikos prieigos taškais. Kartu monografija yra ir labai vertingas kritinės teorijos literatūros gidas. Tarp gausybės monografijoje cituojamų leidinių išskirtini: nepriklausomo tyrimų ir aktyvizmo biuro BAVO (www.bavo.biz) 2007 m. simpoziumo pranešimų pagrindu išleistas straipsnių rinkinys „Cultural Activism Today. Strategies of Over-Identification“, Luco Boltanski ir Eve Chiapiello „The New Spirit of Capitalism“ (2005), Williamo Davieso „The Limits of Neoliberalism: Authority, Sovereignty and the Logic of Competition“ (2014), D. Harvey „A Brief History of Neoliberalism“ (2005) ir kt. S. Trilupaitytės monografija neabejotinai palieka pėdsaką kritinės teorijos diskurse Lietuvoje, tačiau humanitarui ji gali būti rimtas iššūkis, kuris gali būti lengviau įveikiamas pradėjus skaityti nuo paskutinio skyriaus.

* David Harvey. „A Brief History of Neoliberalism“, 2005, p. 2.