Susitikimas su Jacques’u Desse

Jacques’as Desse (g. 1961) – nuolat pildomą privatų knygų lobyną sukaupęs prancūzų bibliofilas, šių metų Vilniaus knygų mugės svečias, atvykstantis „Knygų šalies“ kvietimu (vizitą globoja Prancūzų institutas Lietuvoje). Kolekcionuoja antikvarinius, retus leidinius, erd­vines bei judančių paveikslėlių knygas (livre animé), knygas vaikams. Nuo 2008 m. rengia judančių paveikslėlių knygų festivalį „Fête du Livre Animé“, kuriame pristato šiandienę Prancūzijos knygos menininkų kūrybą, yra sudaręs ne vieną katalogą ir bibliografinę studiją. 2008 m. kartu su bendraminčiais Albanu Caussé ir Thibaut Brunessaux atidarė kolekcinių knygų knygyną ir galeriją „Chez les Libraires Associés“, kurioje nuolat rengia temines parodas ir susitikimus.

Spausdiname pokalbį su J. Desse.

Jacques’as Desse. Sophie Bassouls nuotrauka

Kaip apibūdintumėte savo veiklą?

Save laikau veikiau prekiautoju kolekcinėmis, o ne antikvarinėmis knygomis. Nemėgstu skirstyti į kategorijas. Nemanau, jog tai, kad savo knygyne turiu inkunabulą (prieš daugiau nei 500 metų spausdintą knygą) ir Květos Pacovskos erdvinę knygą „À l’infini“ („Iki begalybės“, 2007), prieštarauja vienas kitam. Manau, sąvoka „kolekcinė knyga“ leidžia atpažinti tąsą tarp praeities ir dabarties, taip pat atskiria mus nuo bukinistų, prekiaujančių laisvalaikio skaitiniais ar dokumentinėmis knygomis. Mus knygos domina dėl kūrybiškumo, išradingumo. Išskirtinė mūsų specializacija – erdvinės ir judančių paveikslėlių knygos.

Papasakokite apie šią specializaciją plačiau.

2002 m. surengėme apžvalginę paro­dą, atskleidusią ilgą ir turtingą tokių knygų istoriją. Norėjome parodyti, jog tai itin kūrybinga sritis, tad užmezgėme glaudžių ryšių su šios srities menininkais. Vienas jų – žinomas Prancūzijos erdvinių knygų kūrėjas Philippe’as Hugeris. Kasmet šios srities prancūzų specialistai kviečiami į renginį ir supažindinami su jaunaisiais kūrėjais, pavyzdžiui, tandemu „Icinori“. Persikėlėme į naujas patalpas, jose kuriame knygų galeriją. Siekiame, kad šios knygos būtų pripažintos tikrais meno kūriniais. Tradiciškai knyga laikoma priemone, inst­rumentu, bet ne meno objektu ar menininko kūriniu. Kurti knygą – tai suvokti ją ir kaip konkretų grožio objektą, ir kaip neapčiuopiamą idėjų vienovę. Nuolat rengiame susitikimus su kūrėjais. Pavyzdžiui, kitą spalį (kalbėtasi 2013 m. pavasarį, – čia ir toliau red. past.) tikimės sulaukti erdvinių knygų žvaigždės Davido Carterio iš JAV; susitikti su savo gerbėjais Prancūzijoje jis atvyks pirmą kartą. Savo eilės laukia ir retrospektyvinė knygų, kurias išleido Harlinas Quistas, paroda. Menininkas XX a. 7–8 dešimtmečiais jaunimo literatūroje išpopuliarino pop ir psichodelinę estetiką.

Gal tai būdas netiesiogiai populiarinti ir antikvarines knygas?

Erdvinės ir judančių paveikslėlių knygos – labai turtinga, bet menkai žinoma sritis. Retai kalbama apie šios srities istoriją, anksčiau tokias knygas kūrę menininkai faktiškai užmiršti. Todėl prasminga iš naujo perleisti senovines knygas, jei nenorime, kad jos nugrimztų užmarštin. Puikus pavyzdys – 2011 m. leidyklos „MeMo“ perleista André Hellé faksimilė „Drôles de bêtes“ („Keisti padarai“, 1911) ar Bruno Munari’o knygos, kurias žada išleisti leidykla „Les Grandes Personnes“. Deja, ne visi pakartotiniai leidimai būna tokios pačios kokybės. Dažniausiai maketo pakeitimai lemia iškraipymus. Jau nekalbu apie tai, kaip sudėtinga atkurti originaliai naudotos technikos (pavyzdžiui, litografijos, trafaretų ar heliograviūros) subtilybes.

Kaip tampama antikvarinių knygų žinovu?

Tai darbas, kurio išmokstama gatvėje. Kad jį perprastum, kad sukauptum žinių ir sukurtum tinklą, reikia maždaug dešimties metų praktikos – nesvarbu, ar kalbame apie institucijas, ar apie privačius kolekcininkus. Karjerą pradėjau Clignancourt sendaikčių turguje, vėliau, kad turėtume tinkamą erdvę savo sumanymams įgyvendinti, persikėlėme į naujas patalpas Goutte d’Or kvartale.

A. Rimbaud (antras iš dešinės) viešbutyje „L‘Univers“, Adene (Jemenas), 1880. © Adoc/Libraires associés

Literatūros pasaulyje sukėlėte tikrą sensaciją 2010 m. balandį, kai radote brandaus amžiaus sulaukusio poeto Arthuro Rimbaud nuotrauką. Norėtume apie ją sužinoti daugiau.

Visų pirma turėčiau paaiškinti vieną menkai žinomą aspektą apie kolekcinių knygų paieškas. Mūsų darbo esmė – atpažinti įsigyjamų objektų tapatybę ir perduoti informaciją. Dažnai tokios paieškos paskatina ir nulemia tyrimus, kurių vėliau imasi akademinio pasaulio atstovai. Grįžtant prie A. Rimbaud, viskas prasidėjo tada, kai įsigijome nedidelį pluoštelį XIX a. pabaigos dokumentų. Jie sudomino, nes ten radome fotografiją, vaizduojančią masonus arabų krašte. Tarp tų vaizdų keliose vietose aptikome viešbutį „L’Univers“ („Visata“), jis mums buvo girdėtas neatsitiktinai: šis Adeno viešbutis A. Rimbaud buvo lyg kokia „atsarginė buveinė“. Pradėjome gilintis, susisiekėme su A. Rimbaud specialistais. Po dvejų metų padarėme išvadą, kurią dabar visi ir žinome (kad fotografijoje įamžintas brandaus amžiaus A. Rimbaud). Šiandien šios fotografijos nebeturime: paskelbus naujieną, ji per valandą buvo parduota.

Kokie kolekcinių knygų žinovo santykiai su leidyklomis?

Specifiniai. Viena vertus, todėl, kad leidyba, reaguodama į ekonomines sąlygas, yra linkusi trinti savo istoriją – pavyzdžiui, kai leidyklos jungiasi, vykstant šiam procesui dažnai pradingsta arba yra sunaikinami jų archyvai. Tačiau būna ir priešingai: keletas savo paveldu besirūpinančių leidyklų, tokios kaip „Gallimard“ ar „Albin Michel“, tampa mūsų klientėmis perpirkdamos savo katalogus, kurių pačios nebeturi. Mums nuolat tenka dirbti su leidyklomis. Man ypač įdomu kaupti leidinius kokia nors konkrečia tema, pavyzdžiui, apie homoseksualumą ar keistas knygas (livres bizarres), ir iš jų sudaryti kolekcijas, o vėliau jas paversti katalogais ar parodomis. Vienas tokių teminių katalogų buvo skirtas vaikų ir jaunimo knygoms, kurias yra išleidusi „Gallimard“ leidykla. Galiausiai šį katalogą kartu su „Gallimard“ pavertėme knyga ir ji 2009 m. laimėjo Bibliografijos prizą (prestižinė, kas ketverius metus teikiama prancūzų premija). Didžiuojuosi, kad kai kurie mūsų katalogai šiandien saugomi prestižinėse institucijose, pavyzdžiui, Jeilio, Harvardo ar Stanfordo universitetuose. Kai kurios knygos per kelerius metus tapo itin paklausios. Manau, „antikvarinės knygos“ gali pasirodyti modernesnės nei daugelis šiuolaikinių leidinių.

www.illustrissimo.com/blog/rencontre-avec-jacques-desse/

Parengė „Knygų šalis“

 

Vilniaus knygų mugės renginiai su Jacques’u Desse:
Vasario 22 d. 13.00–15.00 – XIX a. judančių paveikslėlių dirbtuvės (Kūrybinė studija, 4 salė).
Vasario 24 d. 11.00–12.00 – paskaita „Leidyklos „Gallimard“ knygų vaikams epocha Prancūzijoje: modernybės nuotykis“ (Salė 5.3).
13.00–14.00 – Elenos Selenos knygos „Mėlynasis Sodas“ pristatymas (Vaikų scena, 4 salė).

 

Draugai