Kai pasičiupusi grėblį vaikiausi pas­kutinius rudens lapus, gatve praėjo miestelio keistuolis Valdas. Jis man pranešė, kad greitai Naujieji, nes papuošė aikštę. Nieko gražaus joje nepastebėjau – lapkričio aikštė ir tiek. Grožis po savaitės ar kitos išnirs vakarop: žibintai jau apkaišyti girliandomis, kol kas ‒ blausiomis. Knygos, apie kurias šį kartą pasakosiu, dvelkia Kalėdomis – bent jau dvi iš jų. Laimei, dvelkia nesaldžiai, necukruotai. Trečioji lyg ir kvepia medumi. Ar tikrai?

 

Ulfas Starkas. „Meilės kontrolinis“. Iš švedų kalbos vertė Mantas Karvelis, iliustravo Rūta Dzin. – V.: „Nieko rimto“, 2017.

„Švedai nemala liežuviu“ – ši frazė knygoje suskamba bent kelis kartus. Tartum drausmina ir mane: ko čia liežuviu malti, juk knygos autorius Ulfas Starkas (1944‒2017). Žinovams be kalbų aišku, kad bus įdomu, jautru ir truputį juokinga.

Visai nejuokinga, kai skliausteliuose rašau autoriaus gimimo ir mirties datą. Šių metų vasarą mirė Lietuvos bičiulis, mėgęs pas mus svečiuotis, jautęs atvirai reiškiamą lietuvių kolegų pagarbą, susižavėjimą, gal net meilę.

Apie ją, tą meilę, ir 2015 m. Švedijoje pasirodžiusi U. Starko knyga „Meilės kontrolinis“. Štai kaip atrodo pasakotojo Fredo išrinktoji: „O Elsa buvo drūto sudėjimo ir turėjo pasišiaušusių, lyg įelektrintų, raudonų plaukų kupetą. Be to, kalbėjo per nosį. Nepaisant to, sušildavau galvodamas tik apie ją“ (p. 12).

Pasakojimas vyksta Antrojo pasaulinio karo metais. Švedija, kaip žinome, nekariavo – liko neutrali, bet... „Tėtis išvažiavo saugoti sienos kažkur toli šiaurėje. Mama mezgė kumštines pirštines ir vilnones kojines, kad jis nesušaltų, nes užklupo pati rūsčiausia žiema nuo neatmenamų laikų“ (p. 16).

Tą rūstų metą net ir Švedijoje daug ko stinga: maisto, šilumos, tėvų dėmesio. Fredo mama imasi tais laikais moterims neįprasto, vyriško darbo – tampa tramvajaus konduktore. Sūnus padeda vyresnio amžiaus bičiuliui prekiauti eglutėmis, šeimininkauja namuose, bet vakarais akimirką kitą... kalbasi su tėčiu. Tiksliau, su jo įsivaizduojamu atvaizdu drabužinėje: ten ilsisi tėčio šokių bateliai, virš jų kabantis kostiumas, o virš kostiumo – skrybėlė. Be to, drabužinėje yra vamzdis, jame girdėti tėčio balsą primenantis vėjo švilpimas. Bendrauti įmanoma!

Norom nenorom prisimeni kitą U. Starko knygą – „Murkšlinas ir Turkšlinas“. Mažasis Murkšlinas, miestiškame viešbučio kambaryje ilgėdamasis savo kaimo ir krioklio, naktį praleidžia prie unitazo, vis nuleisdamas vandenį: kuo ne kriok­lys?

„Ar tikrai?“ – 2007 m. Vilniaus knygų mugėje perklausė U. Starko vertėja, baimindamasi į švedų kalbą versti šį ką tik atpasakotą segmentą. Knygos ji nebuvo skaičiusi, o mano pasakojimu apie unitazą nepasikliovė... Rašytojas patvirtino: taip, tikrai.

Skaitydami „Meilės kontrolinį“ apstulbsime ne kartą. U. Starkas – realistas, jautrus psichologas, mokantis bend­rauti su publika, jis semte semia vaikystės prisiminimus ir gerbia adresatą: nė kiek nepataikauja skaitytojui, nepaiso madų, užčiuopia šį tą svarbesnio nei besimainantys vaikų literatūros vėjai.

Laimei, Lietuvoje jo knygų turime nemažai – suskaičiavau septynias. Tik ta data, tie metai: 1944–2017.

Maestro U. Starkai, ar tikrai?

 

Renata Šerelytė. „ Žvaigždžių medžiaga“. – V.: „ Alma littera“, 2016.

„Gana makabriškas knygos viršelis“, – teigia literatūrologė Asta Gus­taitienė¹. O štai kita, literatūrologės Džiuljetos Maskuliūnienės, nuomonė: „...knygos viršelis labai pavykęs, nes juk planšetės Evelina yra kažkas kita, nei gyvoji Evelina.“² Galėčiau šias dvi nuomones papildyti trečiąja. „Koks siaubas!“ ‒ ištarė praeivis, kai nešiausi knygą Ignalinos bibliotekos koridoriais.

Nešiausi ne tik knygą, bet ir gerą naujieną: pasak bibliotekininkių, šį kartą per Metų knygų rinkimus paauglių penketukas godžiai ir uoliai skaitomas. Jei nori knygos, privalai palūkėti eilėje. Aš taip pat lūkuriavau, kol gavau R. Šerelytę, ir dabar lūkuriuoju, kol parkeliaus Dainos Opolskaitės „Ir vienąkart, Riči“. O pati tykiai džiūgaudama ilgokai namuose laikau Ramutės Skučaitės „Tai priimkit, kas priklauso“ ‒ į paauglių penketuką atkeliavo ir poezija.

Po šios ilgokos įžangos pats laikas atidžiai žvelgti ne į „Žvaigždžių medžiagos“ viršelius, ne į tų žvaigždžių foną, bet į pačią medžiagą – tai, ką paaugliams (ir man, ir jums) šį kartą siūlo R. Šerelytė.

Paauglys Timis ir jo senelė – svarbiausi knygos veikėjai. „Senelė užmetė koją ant kojos, nužvelgdama smailų zomšinio aulinuko kulną – ar neprilipo kokia fosilija. Kulniukas buvo švarus, ji išdidžiai pažvelgė į tyrėją, atsidarė rankinę ir ėmė po ją knaisiotis. Timiui pasidingojo, kad ji tuoj išsitrauks cigarečių pakelį ir užsirūkys. Taip ji pasielgė tėvų susirinkime, kai auklėtoja užsišnekėjo apie pažangumo rodiklius“ (p. 11).

Senelė tampa smagiu teksto varik­liuku: ji prašmatni aktorė, vis dar turinti vaidmenų teatre, niekam tikusi namų šeimininkė, išgyvenanti meilės dramas – kadaise sugriuvusią santuoką ir tai, kas vyksta dabartyje. Ji nepraleidžia progos įsipilti taurę konjako, bet proga visada svarbi. Rūko gal ir per dažnai, bet juk beveik visada prie praverto langelio...

Kas kita Timis – paauglys, nepaleidžiantis iš rankų planšetės, tartum joje slypėtų visas pasaulis. Bet... Planšetėje iš tiesų slypi tai, kas Timiui svarbiausia: jam labai patikusi, gal ir mylėta mergina Evelina. Ta Evelina, kurios lavonas aptinkamas pirmuosiuose knygos puslapiuose. Tariamas Timio šaltumas, net abejingumas padeda rašytojai išlikti etiškai ir subtiliai – nuo pirmo iki paskutinio knygos puslapio. Pasakojama apie svarbius, keb­lius, tragiškus ir net kokčius įvykius – mergaičių prostituciją, žmogžudystę, Evelinos tėvų nuosmukį ne iki dugno, o dar žemiau, dumblan, iš kurio vargu ar galima išsikapanoti. Nepaisant to, knyga išlieka savaip švari, logiška ir tiksli.

Virtualus planšetės pasaulis susipina su Timio sapnais, sapnai su tikrove, tikrovė ir vėl nukeliauja į planšetę, o skaitytojas nekantriai laukia: ar pavyks Timiui iš to užburto rato ištrūkti?

Timis ištrūks. Galbūt mažojo Evelinos brolio dėka. Lapkričio nykumoje švytruoja Kristupėlio rožiniai kroksai, artėjantį Kalėdų metą švelniai primena bene jo vienintelis žaislas ‒ pliušinis zuikis nuplėšta ausimi.

SAPNORAŠTIS – kreivomis raidėmis sąsiuvinyje rašo Timis, bandydamas įveikti mūsų visų viliotoją ir baugintoją tamsą.

 

Maja Lunde. „Bičių istorija“. Iš norvegų kalbos vertė Eglė Išganaitytė ir Justė Nepaitė. – V.: „Tyto alba“, 2017.

Medaus niekada nemėgau. Jis man neskanus. Mėgstu tik jo spalvą. Labiau tiktų sakyti ‒ gintarą primenančias spalvas. Mėgstu ir bitininkų pasakojamas istorijas, avilių margumyną, bičių gyvenimo savastį. Medus glosto mano akį, bet ne gomurį.

Kodėl pasirinkau šią knygą? Tik todėl, kad atidžiai perskaičiau autorės biografiją. „Maja Lunde (g. 1985 m.) – norvegų scenaristė, knygų vaikams ir jaunimui autorė. „Bičių istorija“ – pirmoji jos knyga suaugusiems, iškart pavergusi skaitytojus ir tapusi pasauliniu bestseleriu.“ Taip teigiama ketvirtajame knygos viršelyje. Dar jis žada, kad skaitysime ir trilerį, ir distopiją, ir šeimos romaną – viską kartu vienoje knygoje.

Žinome, ketvirtieji viršeliai medumi tepa kiekvieną tekstą – galime jais tikėti arba ne. Ką tik cituotame pristatyme neviltin klampina žodžiai „pavergusi skaitytojus“ – dar to betrūko, kad imčiau vergauti. Kas kita ‒ prie teksto prisirišti, į jį įsilieti, susitapatinti.

Man svarbu, kada, kaip ir kodėl vaikų rašytojas iškeliauja iš geto – vaikų literatūros žemės. Arba kodėl ir kaip atkeliauja. Arba kodėl jame oriai ir garbingai lieka visiems laikams. Gaila, M. Lunde’s knygų vaikams neskaičiau. O „Bičių istorija“ mano rankose tik todėl, kad vaikų rašytojams esu palanki.

Skaityti buvo įdomu. Tai trys istorijos: esame 1852 m. Anglijoje, 2007 m. JAV, Ohajo valstijoje, ir 2098 m. Kinijoje. Pastarojoje bičių nebėra – nė vienos. „Kaip peraugę paukščiai balansavome ant savo šakų, vienoje rankoje suspaudusios po plastikinį indelį, kitoje – plunksninį šepetėlį“ (p. 7). Tokia knygos pradžia, toks Tao pasakojimas: ji kartu su kitomis moterimis atlieka bičių darbą – apdulkina žiedus vištos plunksnų šepetėliu. Kiniją keičia Ang­lija ir nevykėlis mokslininkas Viljamas, žūtbūt bandąs sukurti tobulą avilį. Trečiasis skyrius – Ohajas ir ūkininkas Džorždas, patiriantis tiek šeimos, tiek ūkio krizę. Jo žemėje nyksta ne tik bitės. Nyksta ir tikėjimas į ūkį nebegrįžti nutarusiu sūnumi: jis taps rašytoju. Vyko studijuoti buhalterijos ir kitų praktiškų mokslų, tačiau iš literatūros dėstytojo išgirdo, kad turi savo balsą.

Turėti savo balsą, rašyti savaip, skirtis nuo kitų – iš tikrųjų svarbu, gal net svarbiausia kiekvienam, žengiančiam į literatūrą. Koks skirtumas, į vaikų ar suaugusiųjų.

Bėda ta, kad skaitydama „Bičių istoriją“ rašytojos balso nepajutau. Ir ne tik jos... Visi trys svarbiausi veikėjai – trys naratoriai – kalba panašiai, beveik vienodai. Likimai skirtingi, o leksika ta pati. Gal taip nutiko todėl, kad rašytoja nutolo nuo savo šalies? Apie Norvegiją nė žodžio... Bet ar būtina apie ją rašyti, jei rengiesi užkariauti (ir užkariauji, juk bestseleris!) visą pasaulį.

Knyga sukalta stipriai. Meistriškai. Kaip geras avilys. Siužetas aiškus. Personažai ryškūs. Esama svarbių mokslo faktų, esama ir mistifikacijos. Konsultantų daug. Jiems padėkota. Šaltiniai nurodyti. Akivaizdu: gimsta scenarijus.

Įsijausti nepavyko ne todėl, kad medus man negardus. Likau abejinga, nes knygoje nėra midaus – to, kas svaigina, verčia jaudintis, išverčia iš vėžių.

 

¹ www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-12-30-apie-renatos-serelytes-knyga-zvaigzdiu-medziaga-/153481

² „Rubinaitis“, 2017, Nr.1, p. 19.