Man, traukinių ir kavinių mėgėjai, nuolat pavyksta atsidurti svetimų pokalbių šešėliuose. Juk neužsikimši ausų, jei žmonės kalba per garsiai, tiesa? Netiesa. Būdų negirdėti yra. Tik labai jau įdomūs pokalbiai – net ir tie, kurie visiškai neįdomūs, slegiančiai buitiški... Šį kartą pasirinkau tris knygas: jų, ko gero, niekas nesieja, išskyrus tai, kad kiekvienoje svarbi pokalbių prasmė – menas pasikalbėti tada, kai labiausiai reikia.

 

Birutė Jonuškaitė. „Laikas ir likimai“

„Susitikimai su lietuvių ir lenkų kūrėjais“ – tokia knygos paantraštė. Didžioji kūrėjų dalis – rašytojai. Dominuojantis žanras – interviu. Bet ne tik... Esama įdomios eseistikos, publicistikos, rašytos pačios autorės arba meistriškai verstos iš lenkų kalbos.

„Laikas ir likimai“ apima sąlyginai nemenką periodą – 20 pastarųjų metų. Bet iš tikrųjų pasakoma kur kas daugiau. Juk kiekvienas pašnekovas mielai leidžiasi į vaikystės prisiminimus, pasakoja giminės istorijas – ir tikras, ir tapusias legendomis.

 

Birutė Jonuškaitė. „Laikas ir likimai“. Dailininkė Jūratė Juozėnienė. – V.: „Homoliber“, 2019.

 

Birutė Jonuškaitė įžangoje rašo: „Ši knyga – tai kiekvieno pašnekovo savaip papasakota jo paties biografija, tai sugrįžimas į praeitį – trumpesnę ar ilgesnę – ir svarstymas: ką mes veikėme, ko mes siekėme, ką pakeliui sutikome, kaip jautėmės, ko išmokome. Taigi – kaip mes buvome kartu, kokie buvome patys sau ir kitų akyse. (...) Labai džiaugiuosi, kad man teko laimė bendrauti, kalbėtis su tais, kurie jau niekada nepateiks naujų savo gyvenimo interpretacijų, nes žvelgia į mus iš Anapus: Henriku Čigriejumi, Vladu Kalvaičiu, Antanu Kmieliausku, Maryte Kontrimaite, Stasiu Stacevičiumi“ (p. 10–11).

Anapusybė visada krečia pokštus. Žmogaus pavidalas blanksta, o jo užrašyti (šiuo atveju pasakyti) žodžiai ryškėja. Rašytojų H. Čigriejaus, V. Kalvaičio, M. Kontrimaitės pasakojimus skaičiau itin godžiai. Juk visus tris pažinojau, esu ne kartą pasikalbėjusi ar pasiplepėjusi, bet tokio jų atsivėrimo nepatyriau.

B. Jonuškaitės išklausinėta esu ir aš. Štai kodėl galiu tvirtinti: klausėja namų darbus ruošia taip stropiai, kad to stropumo nebejusti. Jos atmintis aštri – gali priminti pašnekovei tokias detales, kurias ji pati jau primiršusi ar net visai pamiršusi.

Vadinčiau tai aukščiausio lygmens žurnalistika, bet iš tiesų žengta giliau. Kiekvienas pokalbis pradedamas B. Jonuškaitės rašyta įžangėle ar platesne įžanga – kai kurias jų, tampančias aukšto rango literatūra, įsimeni ilgam. Labiausiai įstrigo pasakojimas apie skulptoriaus A. Kmieliausko Sibiro gatvelę Markučiuose, apie bendrus pietus: rašytoja, skulptorius, pozuotoja. „Tačiau susėdam ne trise, o keturiese – staiga damai ant pečių išsidrebia stambus tingus katinas – kaip kokia lapės apykaklė – kabo jo kojos vienoje ir kitoje galvos pusėje. (...) Dama nekaprizinga, sako, papietaus ir su katinu ant nugaros“ (p. 114).

Lenkiškoji knygos dalis man rūpėjo ne mažiau nei lietuviška. Pažįstamų pašnekovų beveik neradau, bet yra tų, kurie atpažįstami. Gal kas nors visų pirma pultų prie Olgos Tokarczuk, bet man labiau rūpėjo „Konstanty Ildefons Gałczyński: „Laimė Vilniuje“, arba Duk­ra apie tėvą“, „Renata Gorczynska: Buvau tarsi jo pameistrė“ (Czełowo Miłoszo ilgametės asmeninės sekretorės pasakojimas), „Krzysztof Zanussi: Prigimtinė būtinybė – tobulinti savo charakterį“.

Nors K. Zanussi postringavimais kiek nusivyliau, bet manęs dar laukė desertas. Tai režisieriaus žmonos Elzbietos trykšte trykštantis temperamentas, jos diskutuotinos (dar ir kaip!), bet įdomios mintys, pribloškianti šeimos istorija. Toks jausmas, lyg žiūrėtum filmą, kurį sukūrė ne kas kitas, o pats K. Zanussi.

Svarbu minėti, kad ir knyga savaip kinematogra­fiška. Alsuoti jai padeda nespalvotos Algimanto Aleksandravičiaus, Vlado Braziūno, Aleksandros Jacovskytės bei jų Lenkijos kolegių ir kolegų kurtos nuotraukos, neįkyrus Jūratės Juozėnienės dizainas.

„Literatūros ir meno“ skaitytojus gal kiek prajuokinsiu pasakodama B. Jonuškaitės kūrybinę biografiją: kas jos nežino? Vis dėlto naiviai tikiu, kad mūsų publikacijos kartais išsprūsta iš siauro rato, tad nežinantiems ar pamiršusiems primenu: knygos autorė gimė ir augo lietuviškojoje Lenkijos dalyje – Punsko apylinkėse. Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką, sukūrė daug sėkmingų prozos ir kiek mažiau poezijos knygų, verčia iš lenkų kalbos, o pastaruoju metu dar ir vadovauja Lietuvos rašytojų sąjungai.

 

Marion Poschmann. „Pušų salos“

Būna, knygą pamėgstu jos neatsivertusi, net nelaikiusi rankose. Kartais tokie pamėgimai baigiasi itin graudžiai, visai kaip meilė iš pirmo žvilgsnio. „Pušų saloms“ nutiko kitaip – nenusivyliau. Skaičiau du kartus, matyt, reikės ir trečio. Šioje knygoje randi vis ką nors nauja – tai priklauso nuo nuotaikos, kiek prisikaupei nuovargio ar patyrei rutinos.

 

Marion Poschmann. „Pušų salos“. Iš vokiečių kalbos vertė Živilė Gapšienė. Viršelio autorė Kamilė Bėkštaitė-Dirsienė. – V.: „Gelmės“, 2020.

 

Esu pušų gerbėja, matyt, todėl mane paviliojo viršelis. Beje, mėgstu ne tik pušis. Patinka pasikalbėti su medžiais ir to nė kiek nesivaržau. Tai ar ši knyga apie juos – apie medžius? Gal ir taip, augalijos klodas joje ryškus. Medžiai Vokietijoje, Pensilvanijos valstijoje JAV, Italijoje ir, žinoma, Japonijoje – slaptingoje (bent jau man – nežinomybės rūkuose paskendusioje) šalyje, kurioje ir vyksta veiksmas.

Knyga ir apie (ne)susikalbėjimą: pagrindinio veikėjo Gilberto Silvesterio, karjeros laipteliuose įstrigusio universiteto dėstytojo (tyrimų objektas – barzdos), jo sutuoktinės matematikos ir muzikos mokytojos Matildos ir japono studento Josos, pasirengusio savižudybei. Jis taip bijo egzaminų, kad neabejoja: baimė trukdys juos išlaikyti.

Beskaitant apie tai, kaip Gilbertas patenka į Japoniją, lengvai svaigsta galva. Nes jam pavydžiu... Po konflikto su žmona dėstytojas pasičiumpa keletą daiktų, pasiima kredito korteles, pasą ir išeina iš namų. „...iš pradžių kiek lėčiau, paskui vis greičiau, iki kitos metro stotelės. Pradingo metro požemyje, vėliau, galima sakyti, somnabuliškai, pervažiavo miestą ir išlipo tik oro uoste. (...) Lėktuvas turėjo išskristi kitą rytą, tai buvęs anksčiausias tarpžemyninis skrydis, kurį galėjo įsigyti per tokį trumpą laiką“ (p. 8).

Dėstytojas ištikimas senajam savo portfeliui – klajodamas po Japoniją nepaleidžia jo iš rankų. O portfelyje yra oro uoste įgytas klasikinio poeto Bašio kelionių vadovas. Keblesnę knygą nešiojasi kartu klajojantis studentas – tai žinynas savižudžiams.

Tykantis mirties dvelksmas šioje knygoje nėra nei slogus, nei baisus. Gilberto sapnai aprašyti įtikinamai, jų daug, bet neperdozuota. Lengvas rašytojos humoras neperžengia pavojingos ribos, nepasvyra cinizmo pusėn. Istorija atskleidžiama šiltais potėpiais, ne viskas pasakoma iki galo, o juk nutylėjimai yra ne tik poe­zijos, bet ir prozos stiprybė.

Knygos autorė Marion Poschman (g. 1969) studijavo germanistiką, slavistiką ir filosofiją. „Pušų salos“ apdovanotos „Klopstock Award 2018“ premija. Tų premijų ar bent jau nominacijų autorė pelnė gerokai daugiau – ir už minėtą knygą, ir už kitus prozos bei poezijos kūrinius.

 

Anna Woltz. „Gipsas“

Man patinka Nyderlandai, tačiau ne taip, kad norėčiau juose gyventi. Anaiptol. Patinka savitumu. Neįtikėtina, bet ši nedidelė šalis sugeba būti nepanaši į jokią kitą – nei į kurią nors kaimyninę, nei atokiau esančią. Savitumą gerbiu, štai kodėl nyderlandų literatūrai esu atidi.

Knygą „Gipsas“ apžvelgti pasirinkau tikrai ne todėl, kad joje aprašoma ligoninė, o žodis „kaukė“ minimas bent kelis kartus. Apie karantiną, jo ypatumus ir be manęs spaudoje jau prirašytos jūros marios. Gerokai labiau sudomino komplimentai autorei ketvirtajame „Gipso“ viršelyje. „Anna Woltz (g. 1981) – olandų žurnalistė ir vaikų bei jaunimo rašytoja, sukūrusi per 20 knygų, Woltz laikoma viena svarbiausių jaunosios kartos olandų vaikų rašytojų.“

 

Anna Woltz. „Gipsas“. Iš nyderlandų kalbos vertė Birutė Avižinienė. Iliustravo Valdas Kudaba. – V.: „Gelmės“, 2020.

 

Tikėjausi, kad bus įdomu palyginti man lig šiol nežinomą autorę su vyresnėmis rašytojomis, kurias labai mėgstu: klasike Annie Schmidt („Viplala“), Sylvia van Ommen („Dražė“), Tanneke Wigirsma („Aštuonios dienos su Angelu“).

Lyginamosios charakteristikos sukurti nepavyks. Akivaizdu, A. Woltz keliauja savo taku. Kurdama literatūrą, ji sėkmingai taiko žurnalistės įgūdžius: gebėjimą kruopščiai rinkti medžiagą, į tekstą įpinti švietėjiškas žinias. Jautriąją S. van Ommen „Dražė“ be baimės dovanojau suaugusiems draugams ir draugėms – tai paveikslėlių knyga visiems. O „Gipsas“ turi tikslų ir aiškų adresatą: 10–12 metų vaikus, tikriausiai ir jų ugdytojus.

Knyga dedikuota autorės seseriai, gydytojai Sarai, tapusiai rašytojos vedle po ligoninę, atskleidusiai ne vieną to uždaro, bauginančio pasaulio niuansą. Skaitytojus po ligoninę vedžioja dvylikametė Felicija, pageidaujanti, kad ją vadintų Fitz – ji yra teksto pasakotoja.

Knygoje aprašyta viena žiemos diena – vienintelė, tačiau prisodrinta įvykių, nuotykių, pažinčių, išsiskyrimų, konfliktų ir susitaikymų. O prasideda viskas nuo dviračio ir rogučių. Kaip kitaip, juk Nyderlandai...

Fitz tėvas dviračiu gabena ne tik rogutes, bet ir jaunesnę jos sesę Bentę. Dviratis slysteli, keleiviai griūna, o rogutės nurėžia Bentės bevardžio piršto galiuką. Ši bėda nėra vienintelė. Šeimą kamuoja skyrybos, nes mama užsimanė keisčiausių, nei jos vaikams, nei sutuoktiniui nesuvokiamų dalykų: pareiškė, kad nori būti savimi, mėgautis laiku... „Pokalbis po skėčiu vyko antrąją Kalėdų dieną. Žinoma, ne aš sugalvojau jį taip pavadinti. Taip jis vadinamas „Laimingai susituokę, laimingai išsiskyrę“. Ši knyga jau savaitę guli ant mūsų virtuvės stalo“ (p. 12).

Fitz žūtbūt veržiasi į ligoninę kartu su tėčiu ir Bente, bet... Kodėl jos veidą dengia karnavalinė tigro kaukė? Kodėl būtina slėpti veidą nuo visų, bet nuo mamos labiausiai? Ir kur ligoninėje rasti dezinfekcinio skysčio, kuris padėtų nuo Fitz veido nuplauti siaubingą užrašą?

Pagal šį intriguojantį tekstą jau sukurtas ir filmas. Vadinasi, skaitytojų bus.